Tarp edukologijos ir medicinos
Mergina, besimokydama pirmame kurse, pradėjo dirbti aukle. Jos prižiūrimi vaikai buvo su įvairiais raidos sutrikimais, o vienas iš jų buvo autistiškas. Tuo metu Jekaterinai dar trūko žinių apie stimus, echolalijas ir kaip reikėtų į juos reaguoti.
„Pradėjau ieškoti daugiau informacijos ir užsirašiau į Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ organizuotus Švietimo darbuotojų pagalbos mokymus. Tai man suteikė daug praktinių žinių, įsivaizdavimo, kaip dirbti, kaip naudoti vizualią komunikaciją, ką daryti, jeigu vaikui sensorinė perkrova, kaip pritaikyti aplinką. Besigilindama į temą, jau antrame kurse nusprendžiau, kad bakalauro darbą rašysiu autizmo tema, prisijungiau prie asociacijos veiklos kaip savanorė, sudalyvavau autistiškų vaikų vasaros stovykloje ir pasitvirtinau sau, kad šioje srityje matau save“, – pranešime spaudai sako Jekaterina.
Ergoterapeutė mano, kad didžiausias iššūkis buvo suprasti ir priimti spektro platumą ir įvairovę: „Individualus požiūris į vaiką atėjo su laiku, nes atrodė: jei visiems taikysiu tam tikras užduotis, praktikas, tai po tiek ir tiek laiko bus norimas rezultatas. Tačiau supratau ne tik, kad kiekvienas vaikas ypatingas ir išskirtinis, tačiau ir tai, kad kiekvienas progesuos savo tempu.“
Užaugo su autistiška seserimi
Jekaterina mano, kad tokiam jos profesiniam keliui įtakos turėjo ir tai, kad pati augo su autistiška sese, nors to ir nežinojo: „Mano jaunesniajai sesei Aspergerio sindromas buvo diagnozuotas jai būnant 16-os metų. Visada buvo jausmas, kad ji lyg truputį kitokia, bet visi esame savotiški ir kadangi didelių iššūkių nebuvo, stipriai to nesureikšminome. Man kartais būdavo keista, kad ji žaidžia su sagutėmis ar vietoj draugų kompanijos renkasi būti viena, bet niekas pernelyg nekliuvo. Iš tikrųjų, po autistiškų vaikų stovyklos pradėjome kalbėtis su mama, jog pastebime autistiškų bruožų savo sesėje, ką vėliau patvirtino ir gydytoja.“
„Galvoju, kad tokia asmeninė patirtis lėmė, jog dienos centriuke jaučiuosi geriau negu bet kokioje viešoje erdvėje. Atvirai sakau, kad jaučiuosi taip, jog būčiau tarp savų, tarp artimų žmonių: galiu būti tokia, kokia esu, neslėpti jausmų, emocijų, nevaidinti. Tiesiog būdama su autistiškais vaikais jaučiu, kad jie tavęs nevertina taip kaip neurotipiniai, jie tave priima“, – mano Jekaterina.
Padėti specialistams
Kad specialistai galėtų suteikti pagalbą autistiškiems vaikams, pirmiausiai pagalba t.y. žinios turi būti suteiktos jiems. Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil komentuoja, kad asociacijai pavyksta pritraukti užsienio lektorius, turinčius ilgametę patirtį dirbant su autistiškais asmenimis:
„Suprantame, kad autizmo atvejų skaičiui per pastaruosius dešimt metų išaugus 365 procentais, Lietuvos švietimo sistema tokiam iššūkiui vis dar nepasiruošusi. Tačiau kalbame apie mūsų vaikus ir jų ateitį, todėl siekiame padėti tėvams ir specialistams padėti išmokti pamatyti vaiką, atpažinti vaiko poreikius, stiprybes bei iššūkius ir įgalinti juos atliepti.“
K. Košel-Patil akcentuoja, kad labai svarbūs buvo asociacijos organizuoti „HAASTE“ metodo mokymai: „Tai veiksmingas metodas, akcentuojantis holistinį ir į asmenį orientuotą požiūrį, užtikrinantį, kad įvairių poreikių turintys asmenys būtų išgirsti, visapusiškai įvertinti ir įgalinti išnaudoti visą savo potencialą. Jis teikia pirmenybę gebėjimui prisitaikyti ir bendradarbiavimui, pripažįstant, kad vienas dydis netinka visiems, kai kalbama apie pagalbą ir švietimą.“
Žinių pritaikymas
„HAASTE“ modelio principus po truputį dienos centre taiko ir Jekaterina: „Jei vaikui, atėjus į centrą, pasireiškia iššūkių keliantis elgesys, ir jis, pavyzdžiui, pradeda trankyti duris ar mėtyti daiktus. Tada bandome visi kartu išsiaiškinti: kokią savaitės dieną tai kartojasi, kas nutiko mokykloje, ar išsimiegojęs, ar pavalgęs. Fiksuojame ir rašome dalykus, kas buvo iki to, paskui bendro susirinkimo metu aptariame ir analizuojame, kas nulėmė tokį elgesį ir kaip galime jį suvaldyti, o svarbiausia, ką turime pakeisti, kad vaikas taip nesielgtų.“
Dienos centre ergoterapeutė veda tiek grupinius, tiek individualius užsiėmimus autistiškiems vaikams. Pasak Jekaterinos, svarbiausia jai yra vaiko emocinė būklė, jei vaikas tuo metu, kai turėtų vykti užsiėmimas, yra nestabilus emociškai, apimtas pykčio ar pan., tai užsiėmimas nepavyks, jei vaikas bus spaudžiamas, bus tik blogiau. Todėl visada orientuojasi į vaiko gerovę, siekdama sukurti tinkamą aplinką ir gerą emocinį foną, o tik tada jau pereina prie konkrečių veiklų.
Parengta pagal Agnės Bykovos straipsnį „Lietaus vaikai“ žurnale.