Trys mėginimai neatnešė lauktos sėkmės
„2023-ieji buvo tie metai, kai reikėjo išsikovoti kelialapį į paralimpines žaidynes Paryžiuje. Turėjome tris šansus – pasaulio čempionate reikėjo patekti į finalą, tačiau pralaimėjome pusfinalį, taip pat buvo atrankinės žaidynės kelialapiui, kuriose likome viena pergalė iki tikslo. O gruodžio antroje pusėje grįžome iš Europos čempionato, kur jei būtume tapę čempionais – būtume laimėję kelialapį. Grįžome su sidabru, rezultatas kaip ir geras, bet kelialapio visgi nebeturime“, – apie žlugusią viltį dalyvauti 2024-ųjų Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse Delfi laidoje „(Ne)Matomi“ pasakoja profesionalus golbolo žaidėjas Justas Pažarauskas.
Sportininkas neslepia, jog šiek tiek liūdna, kad šiose žaidynėse dalyvauti neteks, mat iki šiol dvejose Justui jau teko pabuvoti, o iš vienų žaidynių net grįžo su aukso medaliu.
„Tris metus dirbi dirbi dirbi ir tarsi to rezultato nėra, bet prieš dirbdamas prisiimi tą riziką, jog gali nepatekti. Tas procesas vis tiek turi prasmės“, – įsitikinęs pašnekovas ir tikina, jog apmaudas tikrai mažėja tuomet, kai žinai, kad dėl siekto tikslo padarei viską, ką galėjai, net jei trokštamiausio rezultato ir nepavyko pasiekti.
Gedėti po pralaimėjimų nėra kada
Tuo tarpu kita laidos pašnekovė, verslo konsultantė Rima Vanagė įsitikinusi, jog sėkmingas susitvarkymas su įvairiais pralaimėjimais labai svarbus nuo pirmojo žingsnio, o komanda stipri tiek, kiek stiprus kiekvienas jos individas. Anot R. Vanagės, po pralaimėjimų sporte ar darbe, nereikėtų leisti sau įsiliūdėti, stanguoti ir kažko laukti: nepavyko – iškart, jau kitą dieną imate ruoštis kitam projektui!
„Čia ne gedėjimo periodas, čia nereikia leisti išgedėt. Čia – stand up and go, čia atsparumas. Sporte atsparumas matuojamas, kaip greitai po nesėkmės aš sugebu atsistoti ir sekančią dieną važiuoti į salę“, – kalba verslo konsultantė, daugybę metų pati užsiėmusi profesionaliu sportu ir baigusi sporto psichologijos studijas.
Anot pašnekovės, kartais nutinka taip, kad į komandinę užduotį kiekvienas individas ateina su savo tikslu, tačiau vieno bendro siekio komanda taip ir nesugeneravo, tad sinchronizacijos ir tikro unisono pristinga. Todėl, pasak R. Vanagės, itin svarbu vizualizuoti vieną visos komandos tikslą, mintimis jau būti jo pasiekimo akimirkoje, o iki tol daryti reikiamus žingsnius. Nuolatinis mažesnių džiuginančių tikslų išsikėlimas ir siekimas atlieka labai svarbų darbą – padeda stimuliuoti mažą smegenų dalelę amygdalą.
Treneris, įsitikinusi R. Vanagė, turi analizuoti komandos klaidas, o štai žaidėjų uždavinys – svajoti apie pergales. Tik tai, sako pašnekovė, – tiesus kelias į laimėjimus. Fokusas, tikina verslo konsultantė, turėtų būti sutelkiamas ties žmonių stiprybėmis, o ne mėginimu ištreniruoti silpnąsias asmens puses ir savybes.
„Aikštelėje mano stiprybė – susikaupimas, ramybė, nors žmona čia kažkaip kitaip sakė (juokiasi), ir patirtis. 18 metų žaidžiu golbolą“, – sako paralimpinių žaidinių aukso ir bronzos medalių laimėtojas J. Pažarauskas.
Tikslo ir svajonių svarba: nevenkite vizualizuoti ateities
Komandoje, pasak R. Vanagės, turi būti įvairių žmonių – ir ramių, ir „degtukų“, ir transformatorių, ir t.t. Po pralaimėjimų situacijos racionalizavimas, žinojimas, kas laukia toliau, kokius žingsnius komanda žengs, labai padeda.
„Noriu užakcentuoti – tai nereiškia, kad neturime savo klaidų taisyti. Vadovas, išanalizavęs klaidas, turi atkreipti dėmesį, ką mes toliau stipriname. Tai nereiškia „taisome klaidas“. Formuluotė – labai svarbu: „mes stipriname tą, stipriname tavo ramybę, tavo gebėjimą visus užkrėsti racionalumu ir fokusu“, – tinkamos komunikacijos pavyzdžiais aptariant tobulintinas vietas dalinasi pašnekovė.
J. Pažarauskas sako, jog apskritai tikslo turėjimas – vienas labiausiai motyvuojančių dalykų: kam keltis iš ryto ir kažkur eiti, kažką daryti, jei neįsivardinsi sau, kokia to prasmė. Sportuojant kompanijoje, įsitikinęs žaidėjas, – taip pat itin motyvuojantis pasirinkimas: juk tada aplink matai žmones, kurie stengiasi, tad nepasiduoti norisi ir pačiam. Tuo tarpu R. Vanagė antrina ir siūlo nepamiršti vizualizuoti savo pergalių bei galutinių tikslų – leiskite sau juos pajausti, matyti mintyse:
„Aš dažnai turiu vizualą, kai žilagalvė senutė sėdžiu ir savo anūkams pasakoju apie savo pergales: supuosi supamoje kėdėje ir sakau „žinote, aš dariau tą, aš prezidentui vedžiau seminarą ir tt.“ Man net dabar šiurpai eina. Aš svajoju, tai – mano pergalės. Taigi, svajok. Antra, vizualizuok. […] Atsikėlei iš lovos, neturi jėgų keltis, nėra dopamino, sumokėtum bet kiek, kad nereikėtų eit į darbą. Ką darai? Vizualizuok tos dienos kokį geriausią momentą: ateisiu, matysiu tą ir tą, su tuo ir tuo nueisiu kavos, cinamoninė bandelė manęs laukia namuose ar bet kas kitas, kas tau sukelia dopaminą – tą ir vizualizuok: žmogų, maistą, muziką, aplinką, darbinį stalą, tos dienos pasiekimą.
Trečia – žiūrėkite į kitus. Kiti – didžiuliai šaltiniai, esantys aplink mus. Tik žiūrėkite tikrai į tuos, kurie yra šaltiniai, o ne energijos ištraukėjai“, – pataria R. Vanagė.
Pati „(Ne)Matomi“ laidos vedėja, komunikacijos specialistė Laura Dabulytė papildo, jog galiausiai itin svarbu žinoti savo misiją gyvenime. Tai padeda ilgai gyventi ir diena dienon siekti užsibrėžtų tikslų.
