Stereotipai neleidžia jaustis lygiems su kitais
L. Cicėnaitės teigimu, vienas iš keturių suaugusių asmenų Europos Sąjungoje turi negalią. Ne visos negalios yra matomos, todėl ne visada galite žinoti, kad šalia jūsų yra asmuo su negalia.
Pasak pranešėjos, bet kokio asmens diskriminavimas dėl jo negalios yra žmogaus prigimtinio orumo ir vertės sumenkinimas. Tai skelbia Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencija.
„Nepaisant to, kad asmenų su negalia teisės ir lygybė yra įtvirtinta tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje, žmonės su negalia vis dar nesijaučia lygiai tokie patys, kaip visi kiti asmenys. Žinoma, prie to prisideda stereotipai.
Tyrimai nuolat pabrėžia socialinę atskirtį, kurią patiria žmonės su negalia vien dėl visuomenės sąmoningumo ir jautrumo stokos. Mus veikia daugybė stereotipų ir išankstinių nusistatymų, kurie keičia santykius su aplinkiniais. Stereotipai ir nusistatymai siejasi su diskriminaciniu elgesiu, o tiksliau – turi jam įtakos.
Naujausi tyrimai, susiję su negalios stereotipais, pabrėžia, kaip stereotipai keičia asmenų požiūrį ir elgesį, ir patį požiūrį į negalią“, – sakė pranešėja.
Negalia – pagrindas diskriminacijai
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisininkė paaiškino, kas yra stereotipai ir kaip jie atsiranda: „Tai – paplitusi nuomonė, dažniausiai kategoriški įsitikinimai. Mes negimstame su stereotipais. Jie atsiranda dėl asmeninės patirties ir daugybės socialinių sąveikų. Jie daro įtaką mūsų asmenybei ir sukuria pakitusias socialines savybes. Nuostatos dažniausiai būna neigiamos ir pasireiškia tuo, kad mes kitus asmenis laikome prastesniais už save.
Kalbant apie stereotipus, būtina paminėti terminą „eiblizmas“. Tai žmogaus laikymas menkesniu. Kaip teigia žmogaus teisių ekspertas profesorius Jonas Ruškus, eiblizmas yra giluminis įsitikinimas, kad asmuo su negalia yra mažiau vertas. Ir nebūtinai žmogus tai demonstruos. Eiblizmas dažnai yra nematomas. Žmogus gali sakyti, kad žmonės su negalia man netrukdo, tačiau viduje jaustis kitaip.“
L. Cicėnaitė, skaitydama savo pranešimą, paaiškino ir terminą „diskriminacija“, ir kaip negalia tampa pagrindu jai: „Tai yra tiesioginė, netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas priekabiauti dėl Lygių galimybių įstatyme numatytų pagrindų, taip pat ir negalios.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba tiria skundus ir pradeda tyrimus savo iniciatyva. Negalia – vienas pagrindų, dėl ko tikrai gauname daug skandų. Noriu atkreipti dėmesį, kad diskriminacijos apraiškų yra tikrai daug. Pateiksiu tam tikrus pavyzdžius, kuriuos atrinkome, tikslingai skirtingų metų, kad pagalvotume, ar iš tikrųjų keičiasi visuomenės požiūris ir nuostatos, ir ar šie diskriminaciniai atvejai tikrai nebuvo susiję su stereotipais.
2019 m. asmuo su judėjimo negalia nepateko į teismo rūmus, nes jie nebuvo pritaikyti. 2020 m. pareiškėja, turinti klausos negalią, dėl jos nebuvo įdarbinta banke. 2021 m. pareiškėja, turinti sunkią judėjimo negalią, negalėjo niekur eiti, nes nebuvo valomi apsnigti pėsčiųjų takai. 2022 m. moters su regos negalia neįleido į baseiną.
Dar vienas skundas, kurį išnagrinėjo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, 2023 m. pareiškėja nebuvo įleista į naktinį klubą, nes buvo su vaikštyne. 2024 m. parduotuvėje priekabiauta prie pareiškėjos, kuri buvo su šunimi asistentu. Ir tai ne viskas. Skundų tikrai gauname įvairių.
Galiu paminėti dar vieną atvejį, kai asmuo su judėjimo negalia kreipėsi į tarnybą, nes negalėjo patekti į polikliniką, kuri taip pat nebuvo pritaikyta asmenims su judėjimo negalia. Deja, poliklinika kreipėsi į teismą. Ir, kas keisčiausia, teismas galbūt pasivadovavo stereotipais ir grąžino skundą, tarnybai jį reikėjo nagrinėti iš naujo, aiškintis, ar gydymo paslaugos gali būti teikiamos namuose. Nustatyta, kad tuo atveju tikrai nebuvo galima teikti tam tikrų konkrečių paslaugų namuose.“
Stereotipai, lemiantys diskriminaciją
L. Cicėnaitės teigimu, apie stereotipus galima kalbėti daug, tačiau čia labai svarbu įgarsinti pačių žmonių su negalia patirtis.
„Taigi su Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija kreipiamės į asmenis su negalia ir klausiame, su kokiomis nuostatomis jiems tenka susidurti. Pristatysiu stereotipus, kurie aktualiausi jiems patiems.
Cituoju: „esi neįgalus, nieko nesuprasi, neverta aiškinti“; „labai ribotos galimybės, nieko negali“; „asmenys su negalia yra mažiau pajėgūs“; „neįgalus nepritaps“; „asmenys su negalia yra skurdžiai, apsileidę, domisi tik menkaverčiais rankdarbiais“; „kodėl neįgalus žmogus nėra toks pat kaip sveikas, kad neturi problemų, poreikių“; „durniai“, netinkami darbuotojai, kaimynai, kai jie šalia – lauk bėdos“; „esi neįgalus – sunkiai integruosiesi į darbo rinką“; „asmuo su klausos negalia gali pasiskaityti“.
Didžiausias stereotipas – kad „neįgalus asmuo niekur nesilanko, visada sėdi tik namie“. Dar vienas, kad „asmenys su negalia neturi poreikio naudotis viešosiomis erdvėmis“; „neįgalusis yra tik su vežimėliu, judėjimo negalia“.
Paminėtų stereotipų grupė yra susijusi su darbo rinka, prieinamumu ir tinkamų sąlygų pritaikymu. Beje, vis dar dažna nuostata, kad negalia – tik judėjimo, – teigė L. Cicėnaitė ir pridūrė, kad yra ir daugiau stereotipų, su kuriais susiduria žmonės su negalia: – Pavyzdžiui, šunys vedliai reikalingi tik asmenims su regos negalia arba kad asmenys su negalia nevairuoja automobilių. Taip pat, kad vaikai ir suaugę asmenys, turintys intelekto ar psichosocialinę negalią, yra agresyvūs, negalintys mokytis ar dirbti su kitais asmenimis.“
Patarimai, kas padėtų mažinti stereotipus
Pranešėja pasakojo, kad komisija taip pat kreipėsi į asmenis su negalia ir jų artimuosius ir teiravosi, ką jie gali patarti, kad visuomenėje vyrautų kuo mažiau tokių stereotipų ir diskriminacijos. Pasidalijo tuo, ką iš jų išgirdo:
„Cituoju tam tikrus atsakymus: „ugdyti „sveikųjų“ nuomonę, stengtis pažinti neįgalųjį kaip žmogų, o ne žmogų su negalia, be išankstinio nusistatymo“; „labiau pritaikyti aplinką, skatinti darbdavius įdarbinti asmenį su negalia“; „skatinti žmones su negalia dalyvauti visuomenės gyvenime, sudarant jiems tinkamas sąlygas“; „patys neįgalieji turėtų kalbėti, dalytis, laužyti stereotipus“; „viešinti tikslią, suprantamą, mokslu pagristą informaciją apie įvairias negalias“; „daugiau kalbėti apie pagarbą ir toleranciją žmogui, apskritai mažiau skirstyti žmones į vienokias ar kitokias mažumas“.
Kaip matome, veiksmingiausios ir dažniausiai nurodytos priemonės kovai su stereotipais yra švietimas ir prieinamos, pritaikytos aplinkos užtikrinimas, taip pat, žinoma, pagarba žmogui.
Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijos aštuntasis straipsnis kaip tik ir įpareigojo Lietuvą šviesti visuomenę, visose gyvenimo srityse kovoti su stereotipais ir prietarais. Viena priemonių – visuomenės informavimas ugdant sąmoningumą. Panašiai, kaip ir ši iniciatyva, prisideda prie šios misijos.
Kviečiu kiekvieną pagalvoti, ką galime padaryti, kad stereotipų vyrautų kuo mažiau. Galbūt tiesiog būkime empatiški ir jautrūs, būkime tolerantiški ir pagarbūs. Pasirūpinkime būtinosiomis sąlygomis ir prieinamumu bei ginkime kiekvieno žmogaus orumą.“
