Mergina išgarsėjo, kuomet studijuodama žurnalistiką atliko praktiką viename dienraštyje. Praktikos vadovė apie ją ir jos judėjimo negalią pasakė, kad didesnes merginos profesines galimybes riboja judėjimo trūkumas. Tokio antausio Laura susilaukė per savo 20-ąjį gimtadienį. Mergina išdrįso paviešinti istoriją ir nors sulaukė daug palaikymo iš žurnalistų bendruomenės, dienraštis buvo išbrauktas iš praktikos vietų sąrašų, praktikos vadovė niekada neatsiėmė savo žodžių ir jos neatsiprašė. Mergina sako, kad tuomet jai buvo ir skaudu, ir pikta, ir liūdna. „Dienraštis pavadinimas – „Atspindžiai“, ir tarsi tam tikros visuomenės atspindys kalbėjo jos lūpomis“, – sako viename didžiausių šalies portalų – 15min.lt – šiandien žurnaliste dirbanti Laura.
Turėjo nevaikščioti, mokykloje nesityčiojo
„Gimiau su stuburo išvarža. Tai nėra pogimdyminė trauma, tai defektas, atsiradęs nėštumo metu. Mama žinojo, kad gimsiu su tokia negalia. Kadangi buvo atviras stuburas, iškart darė operaciją. Iš esmės, turėjau nevaikščioti. Dauguma žmonių su tokia negalia ir nevaikšto – sėdi vežimėliuose. Man labai pasisekė.
Pirmą kartą nuo sofos iki stalo nuėjau, būdama trejų metukų. Prieš tai buvo labai daug visokių operacijų. Visą savo vaikystę iki 7 metų praleidau ligoninėse ir sanatorijose. Tuomet pradėjau eiti į mokyklą. Nors krypavau, vaikščiojau gana gerai. Ir dabar mano eisena nėra kaip normalaus žmogaus, bet galiu vaikščioti. Šiuo metu man išniręs klubas, tai vaikštau su ramentais. To ir reikėjo tikėtis, nes žmonėms su tokia negalia taip būna. Ir nors klubai operuoti vaikystėje, bet akivaizdu, kad vienam klubui tai nepadėjo“, – sako Laura.
Į klausimą, ar sulaukė patyčių mokykloje, mergina atsako, kad nėra sulaukusi patyčių dėl savo negalios, ji lankė „Versmės“ mokyklą, kuri vėliau buvo pervadinta į Teofilijaus Matulionio gimnaziją. Ši mokykla jau prieš 20 metų buvo pritaikyta vaikams su negalia. Kiekvienoje klasėje buvo po 2–3 vaikus su negalia – tiek su lengvomis psichinėmis, tiek su fizinėmis. Su sunkiomis psichinėmis negaliomis vaikai lankė specialią klasę. Vaikų, sėdinčių vežimėliuose ar sunkiai vaikščiojančių, buvo nemažai. Jokio išskirtinumo mokykloje nejautė. Su tokia pačia kaip jos diagnoze mokykloje mokėsi dar viena mergaitė.
„Ir nors patyčių dėl negalios nesu sulaukusi, bet vaikai smalsūs, jie žiūri į mane, mamos vis ramina, kad pirštais nebadytų. Tas fonas, kad aš kitokia, kažko negaliu ir nesu kaip visi, visada šiek tiek yra, bet ne iš artimųjų, draugų, kolegų, o iš praeivių gatvėse. Aš į tai nekreipiu dėmesio, žinau, kad mane apkalba, nužiūrinėja. Tačiau jei nusidažysi plaukus rožine spalva, irgi tas pats bus. Faktas, kad negaliu tam tikrų dalykų, ir aš to neneigiu – negaliu toli eiti, nors sugebu lipti laiptais, bet tai vyksta labai lėtai. Iš esmės einant man reikia prisilaikyti, tad greitis ir atstumas – pagrindiniai mano apribojimai. Su kamera bėgti paskui politiką aš negalėčiau [šypsosi, aut. pastaba]. Bet galiu rašyti, mąstyti, kurti. Stereotipas, kad žmonėms su fizine negalia greičiausiai „kažkas negerai ir su galva“, aplinkiniams neretai atrodo, kad tokie žmonės turi ir psichinę negalią. Tai reiškia, kad visuomet turi daugiau padaryti, labiau stengtis įrodyti, jog esi normaliai mąstantis žmogus, gebantis dirbti kaip ir visi“, – pasakoja Laura.
Į klausimą, kas užgrūdino charakterį, kad nekreipia dėmesio į žvilgsnius, pastabas savo adresu, Laura atsako, kad iš dalies – tėvai: „Tėvai man visada kartojo, kad esu normali. Kai tokia gimiau, nežinojau kitokio gyvenimo, tai atrodė normalu. Jeigu tokią diagnozę būčiau turėjusi ne nuo gimimo, tarkime, patirčiau traumą ir būtų sunkiau judėti, tai būtų buvęs didelis šokas, ir neįsivaizduoju, kaip reiktų su tuo susitaikyti.“
Norinčius padėti kviečia iš pradžių paklausti, kokios pagalbos reikia
„Nors visuomet mėgau rašyti bei kurti, iš pradžių į mano gyvenimą atėjo ne žurnalistika, o pramogų pasaulis. Garsenybės, muzika, koncertai – man tai buvo labai įdomu, pradėjau tuo domėtis nuo 10-ies metų. Žinojau, kad su pramogomis norėčiau susieti savo gyvenimą. Artėjant laikui, kai reikėjo pasirinkti, teko pagalvoti rimčiau, ką norėčiau veikti šiame gyvenime, kur galiu būti naudinga ir kas man sekasi. Mano ir tėvų žvilgsnis nukrypo į dvi profesijas – žurnalistiką ir kūrybines industrijas. Įstojau į žurnalistiką. Tuomet buvo rekordinė grupė, net 103 studentai pradėjo mokytis, aišku, baigė jų gerokai mažiau.
Kai pradėjau studijuoti, pirmuosius du mėnesius buvo klausimų iš kursiokų, dėstytojų, kuo gali man padėti. Jie nežinojo, ką daryti matant, kad man sunku lipti ar greičiau eiti. Paskui, kai suprato, kaip su manimi elgtis, tai viskas buvo gerai, ir studijuodama visuomet jaučiausi lygiavertė su jais“, – prisimena Laura.
Paklausus, kaip žmonės turėtų elgtis, norėdami padėti turinčiam judėjimo negalią, mergina sako, kad visų pirma reikia paklausti, ar to reikia. Būna žmonių, kurie neklausę bando padėti: „Kartais, kai keliauju vežimu, žmonės prie manęs prieina ir pradeda mane stumti. Arba kai lipu į autobusą, mane ima už užpakalio ir stumia, atseit, taip padeda įlipti. Nereikia perdėtai stengtis. Matant žmogų su judėjimo negalia, jei norisi padėti, pirmiausia verta paklausti, ar nereikia pagalbos, ir jis tikrai atsakys, kuo galite padėti.“
Geriausiai judėti Londone ir Dubline
Laura su sužadėtiniu Emiliu nemažai keliauja, tad gali palyginti infrastruktūras, kaip skirtingose šalyse jos pritaikytos judėjimo negalią turintiems žmonėms. Kadangi Laurai sunku eiti ilgus atstumus, o kai keliauji, norisi daugiau pamatyti, tai į keliones ji vyksta vežimėliu.
„Geriausiai žmonėms su judėjimo negalia gyventi Londone ir Dubline. Kiek keliavau, nesu niekur mačiusi geriau. Londone buvau kelis kartus, nes ten ir įdomu, ir patogu judėti. Ten mažai laiptų, praktiškai visi pastatai pritaikyti žmonėms, sėdintiems vežimėliuose, visur liftai, patogu užvažiuoti, nuvažiuoti. Vilniuje irgi tenka pavažinėti vežimėliu, tai palyginti nėra taip labai blogai, tikrai mačiau daug blogiau, bet akivaizdu, kad yra daug laiptų, nepritaikyti mums įėjimai, ypač senamiestyje. Viskas suprantama, juk ten seni pastatai ir jų neįmanoma pertvarkyti. Bet tikrai yra vietų, kurias galima pritaikyti žmonėms su fizine negalia, arba statant atkreipti dėmesį į galimybes nuvažiuoti, užvažiuoti, galima įrengti liftų mokyklose, universitetuose, įstaigose, jeigu jų nėra.
Dar vienas dalykas, ką tenka pastebėti, – nors būna padaryta vieta užvažiuoti ar nuvažiuoti, bet ant jų sustatyti gėlių vazonai ar dar kas nors. Padaryta dėl varnelės dokumentuose, kad yra, bet realiai tai neveikia. Svarbiausia, kad veiktų, kad ne dėl vaizdo tai būtų padaryta, o dėl realaus pritaikymo, nes mums tikrai būna nelengva judėti, kai negalime patekti ten, kur norisi. O kai sunku judėti mieste, nesinori ir iš namų eiti. Tai jau yra blogai – socializacijos nėra, jautiesi niekam nereikalingas, dar labiau užsisklendi. Uždaras ratas. Beje, dar būna užrakinti kai kurie liftai. Pavyzdys: prieš kelias savaites su drauge vykome į varžybas Žalgirio arenoje – vietos tribūnose, trečiame aukšte. Aš su ramentais, man tikrai sunku lipti laiptais, tad ieškome lifto. Radome, apsidžiaugėme, o jis užrakintas. Rasti žmogų su raktu nuo jo buvo misija neįmanoma. Taip neturėtų būti“, – neabejoja Laura.
Pasak merginos, verta pridurti, jog arena sureagavo į šią situaciją, – atstovai jai atrašė ir pasakė, kad į pastabas bus atsižvelgta. Po kelių savaičių atvykusi į kitą koncertą toje arenoje ji sulaukė greitos ir kokybiškos personalo pagalbos – Laurą pakvietė pasinaudoti personalo liftu, palydėjo į parterį, kad nereikėtų lipti laiptais.
Istorijoje apie praktiką labiausiai dėkoja ją palaikiusiems žmonėms
Į klausimą, kokia ten buvo istorija su praktika studijų metu, Laura sako, kad ją stengėsi kuo greičiau pamiršti, bet nuoskaudų tuo kartu teko nemažai išgyventi.
„Turėjau praktiką Kaišiadoryse, dienraštyje „Atspindžiai“. Po praktikos sulaukiau tikrai gero įvertinimo. Nuoširdžiai džiaugiausi, kol nepamačiau komentaro. Prie įvertinimo buvo įvardinta, kad didesnes mano profesines galimybes riboja judėjimo trūkumas. Visa ši istorija įvyko per mano 20-ąjį gimtadienį, aš to niekada nepamiršiu. Tuo metu buvau su draugais, jie matė mano reakciją, kad pykstu, kad esu ištikta šoko nuo tokio tiesmukiško verdikto. Ar tikrai žmogus su judėjimo negalia yra blogesnis žurnalistas nei be jos? Ypač jei jis rašantis. Žmonės seniai iš bet kurio pasaulio krašto dirba, o čia kaip su šlapiu skuduru per veidą.
Draugams užsiminiau, kad noriu garsiai apie tai pasakyti, bet bijau, nes galbūt neverta, niekas nesupras, o ir dėmesio man nereikėjo. Draugai mane labai palaikė, ir nors jau buvau priėmusi sprendimą, kad pasakysiu viešai apie tai, kaip žiūrima į žmones su judėjimo negalia, reikėjo dar vieno spyrio į gerą vietą. Aš jį gavau ir tai paviešinau. Kilo labai baisus skandalas, buvo daug straipsnių, reportažų. Ir nors Žurnalistų etikos tarnybos posėdyje nuspręsta, kad mano praktikos vadovė nenusižengė etikai, didžiausias pokytis įvyko Vilniaus universitete – po šios istorijos „Atspindžiai“ buvo išbraukti iš VU praktikos vietų sąrašų. Vėliau apsigyniau praktiką ir gavau 10 balų. Taip ir baigėsi ši istorija. Praktikos vadovė niekada savo žodžių neatsiėmė, neatsiprašė.
O štai iš žurnalistinio pasaulio, būsimų savo kolegų, sulaukiau beprotiškai daug palaikymo: Rita Miliūtė, Daiva Žeimytė, Saugirdas Vaitulionis ir labai daug kitų žinomų žiniasklaidos atstovų man rašė palaikymo kupinas žinutes, kuriose sakė, kad esu šaunuolė, kad galiu dirbti žurnaliste, dėkojo, jog netylėjau. Man tuo metu buvo didelis šokas, kad mane taip palaikė. Esu labai dėkinga ir tikiu, jog tokios istorijos turi išeiti į viešumą“, – sako Laura.
Pirmoji meilė tapo sužadėtiniu, būsimas vyras irgi turi negalią
Šiandien mergina yra laiminga sužadėtinė, kurios būsimasis vyras Emilis visuomet ją palaiko. Ir palaiko jau seniai – nuo pirmos klasės. Susipažino jiedu mokykloje, kai atsisėdo į vieną suolą. Taip prasėdėjo 12 metų. „Pirma ir paskutinė meilė“, – įsitikinusi Laura ir Emilis. Jie šią vasarą susituoks.
Emilis pats turi negalią. Tai genetinė mutacija – nuo gimimo jis neturi dešinės rankos. Vyras dirba telekomunikacijų bendrovėje. Laura pasakoja, kad su tuo susijusi įdomi istorija: „Darbo pokalbis buvo vykdomas per nuotolį – internetu, tad nebuvo matyti, kad jis neturi vienos rankos. Emilį priėmė į darbą. Jis jaudinosi prieš pirmąjį susitikimą, nes nežinojo, kaip reaguos darbdaviai, jį pamatę. Kai atėjo į biurą ir vadovai bei kolegos pamatė, kad jis be vienos rankos, tai Emilis ne tik kad nesulaukė kokios nors išskirtinės reakcijos, bet pirmas klausimas buvo, ar reikia papildomos įrangos, jog jam būtų patogiau dirbti. Priėmė jį tikrai labai draugiškai, ir tai tikrai suteikia motyvacijos.“
Mergina sako, kad gal dėl to, jog abu gimė tokie, nebūna temų apie jų negalias, tokios kalbos nueina į antrą planą, kuomet nei galvoji, nei šneki apie tai: „Nors nekalbame, Emilis, būna, patraukia per dantį, klausdamas, ką aš darau su tom dviem rankom, kam man jos antros reikia.“ [Juokiasi, aut. pastaba.]
Laura prisimena, kad nors su būsimu vyru susipažino pirmoje klasėje ir iškart „sulipo“, pradžioje dar pasipykdavo: „Emilis buvo peštukas, mėgdavo tušinuku į ranką pabadyti, paerzinti mane. Čia tinka tas negražus posakis – „muša, vadinasi, myli“ [juokiasi, aut. pastaba]. Bet tas pabadymas neilgai truko, santykiai natūraliai visus tuos metus klostėsi. Atsimenu, būdamas 9 metų Emilis filmavosi dokumentiniame filme „Pokalbiai rimtom temom“. Jo atviru tekstu paklausė, ar myli Laurą. Atsakė – myliu. Ir nors žinojau, ką jis ten pasakė, patį filmą pamačiau praėjus trejiems metams po jo išleidimo. Nors būdami paaugliai kelis kartus skyrėmės ir taikėmės, bet vis tiek keliai vienas pas kitą atvesdavo. Atomazga – po beveik 16 metų draugystės liepą bus graži mūsų meilės šventė, labai jos laukiame.“