Asmens su negalia teisių apsaugos agentūroje dirbanti Ana Staševičienė gerai žino, ką reiškia judėjimo negalia. Vos 21-erių išgirdusi išsėtinės sklerozės diagnozę, moteris kuriam laikui turėjo atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. Tuo metu A. Staševičienė savo kailiu patyrė, su kokiais sunkumais susiduria žmonės su negalia.
Nors iš vežimėlio pašnekovė pakilo, žmonių su negalia problemos jai – vis dar aktualios. Štai jau ilgus metus A. Staševičienė domisi universalaus dizaino idėjomis, jas pristato ir šalies architektams.
Šiame interviu specialistė papasakos, kas yra universalus dizainas, kaip iš tiesų įvairias negalias turintiems asmenims turėtų būti užtikrintas aplinkos ir paslaugų prieinamumas, galiausiai ji apžvelgs, kaip žmones su negalia priimti yra pasiruošusios Lietuvoje veikiančios įstaigos.
Kas yra universalus dizainas?
Kaip teigia A. Staševičienė, universalus dizainas galėtų būti suprantamas kaip gaminių ir paslaugų prieinamumas visiems, neišskiriant žmonių su negalia ir netaikant tokių priemonių, kurios būtų skirtos tik jiems.
Specialistė iškart pateikia universalų dizainą iliustruojantį pavyzdį. Pasak pašnekovės, jei šalia statinio laiptų įrengiamas pandusas, jis neturėtų būti skirtas tik žmonėms su negalia, ant jo neturėtų būti tokio žymėjimo – pandusu turėtų galėti naudotis visi.
Kitas pavyzdys skirtas suprasti, kodėl universalaus dizaino principų taikymas svarbus kalbant ne tik apie fizinę aplinką, bet ir apie paslaugas. Pasak A. Staševičienės, paslaugą norintis gauti žmogus su negalia turi apmąstyti visą veiksmų seką ir įvertinti, ar jis tikrai galėtų gauti norimą paslaugą.
„Pirmiausia žmogus turi sužinoti, ar paslauga jam prieinama. Antra, jis turi gebėti savarankiškai nuvykti į tą vietą, kur yra teikiama paslauga, todėl čia svarbu įvertinti ir viešąjį transportą, ir šaligatvius, kuriais gali tekti eiti. Trečia, jei žmogus atvažiuoja su nuosavu automobiliu, jis turi jį pastatyti specialioje vietoje, klausimas, ar ji yra. Ketvirta, žmogus turi patekti į pastatą, jame orientuotis ir gauti informaciją jam prieinamu formatu“, – komentuoja specialistė.
Pasak A. Staševičienės, iš esmės universalaus dizaino tikslas yra užtikrinti, kad žmonėms su negalia būtų prieinamos paslaugos, fizinė ir informacinė aplinka.
Pokyčių teko laukti ilgai
A. Staševičienės teigimu, pirmosios universalaus dizaino iniciatyvos Lietuvoje pasirodė prieš trisdešimt metų, tuo metu buvo išleista knyga „Aplinka visiems“, kurioje pirmą kartą užsiminta apie prieinamumo užtikrinimą visiems.
Pasak specialistės, pirmasis teisinis reguliavimas (Statybų techninis reglamentas, STR), kuriame aprašytas statinių pritaikymas neįgaliesiems, atsirado tik 2001 metais, tačiau, sako A. Staševičienė, anuomet nei Lietuva, nei pati Europa dar nebuvo pasiruošusi priimti šių naujovių. Dėl šios priežasties visas aplinkos pritaikymo iniciatyvas siūlė patys neįgalieji.
„Tuo metu dėmesys buvo skirtas žmonių su judėjimo negalia poreikiams. Buvo svarbu, kad paslaugos būtų suteiktos žmonėms, judantiems neįgaliojo vežėmėliu, tačiau tas kelias buvo labai sunkus“, – komentuoja pašnekovė.
Tam tikras proveržis įvyko tada, sako A. Staševičienė, kai 2010 metais buvo ratifikuota Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, bet realių pokyčių šis dokumentas atnešė mažai. Aplinkos ir paslaugų prieinamumo žmonėms su negalia pritaikymas vis dar atrodė tolimas ir nesuprantamas.
Didesnių pokyčių teko laukti kone dešimtmetį – Europos Sąjungai paskelbus apie prieinamumo įgyvendinimo horizontalų prioritetą, 2019 metais tai tapo pretekstu peržiūrėti STR, kuriame buvo įtvirtinta prievolė dėl naujai statomų ar remontuojamų statinių prieinamumo.
Vis dėlto, komentuoja A. Staševičienė, realių pokyčių buvo mažai.
„Kadangi paslaugų ir statinių prieinamumas aiškių gairių bei finansavimo, tai nemotyvavo nei valstybės, nei privataus sektoriaus imtis veiksmų“, – sunkią padėtį prisimena pašnekovė.
Nuo 2020 metų STR privalomai reglamentuojama, kad modernizuojant, renovuojant ar statant naujus statinius, pavyzdžiui, namus, šaligatvius, stoteles ar stadionus, turi būti užtikrintas negalią turinčių asmenų prieinamumas. Universalaus dizaino sąvoka atsiranda ir kituose teisės aktuose, bet išlieka suvokimo trūkumas, kaip tai įgyvendinti praktiškai.
Pasak A. Staševičienės, šiuo metu universalaus dizaino principus taikyti labiausiai skatina dvi priemonės. Pirmoji – pinigai. Anot pašnekovės, kadangi ES finansuoja prieinamumo užtikrinimo įgyvendinimą, Lietuvos įstaigos yra suinteresuotos labiau pasidomėti, įsivertinti, padirbėti šioje srityje.
Antroji – konkurencija. Kai kurios privačios įmonės, sako specialistė, jau suprato, kad universalus dizainas suteikia konkurencinį pranašumą.
„Kaip papildoma motyvacija suveikė ir politiniai veiksniai, pavyzdžiui, Lietuvoje įsigaliojo pakeitimai dėl įtraukiojo ugdymo. Švietimo srityje atsirado mechanizmai prieinamumui didinti, sukurta tūkstantmečio mokyklų programa“, – paaiškina A. Stašveičienė.
Rezultatai nedžiugina
Kalbėdama apie įstaigų Lietuvoje prieinamumą asmenims su negalia, specialistė pastebi, jog anksčiau joms buvo sudėtinga įvertinti prieinamumą. Kitais žodžiais tariant, ilgą laiką nebuvo sukurta kriterijų, kurie padėtų suprasti, ar įstaigos yra pasiruošę priimti neįgaliuosius.
Pavyzdžiui, sako A. Staševičienė, anksčiau pirkimuose dalyvaudavę subjektai į klausimą „ar užtikrinsite asmenų su negalia prieinamumą“ atsakydavo teigiamai, nors nebuvo aišku, kaip tą reikėtų padaryti.
„Dabar jau turime sukurtą skaitmenizuotą įrankį STASIS.lt, kuriame įstaigos gali įsivertinti“, – komentuoja pašnekovė.
Ji papildo, jog šiuo metu savo prieinamumą yra įsivertinusios apie du tūkst. šalyje veikiančių įstaigų, tačiau, pasak specialistės, rezultatai nedžiugina. Kaip teigia A. Staševičienė, šiuo metu Lietuvoje nėra nei vienos įstaigos, kuri būtų visiškai pritaikyta žmonėms su negalia.
Pasak pašnekovės, didžiausias prieinamumas yra užtikrintas judėjimo negalią turintiems žmonėms, mažiausias – psichosocialinę negalią turintiesiems.
Trūksta suvokimo
Nors šiuo metu universalaus dizaino taikymas jau privalomas ir architektai šios nuostatos turi laikytis, vis tik Lietuva vis dar neprieinama.
„Statiniai priduodami, kažkas juos ekspertuoja, priduoda, pasirašo. Ir vis tiek prieinamumo mes neturime. Kodėl?“, – klausia A. Staševičienė.
Specialistė sako mananti, jog Lietuva vėluoja su mokymais. Pasak pašnekovės, vien STR laikymasis neužtikrins, kad aplinka taptų prieinama. Negana to, sako A. Staševičienė, tikrai ne visi turi laiko nuo A iki Ž perskaityti tarptautinius standartus, į kuriuos nukreipia STR, o iki pat šios dienos nebuvo rengiami jokie akredituoti architektų kvalifikacijai pakelti skirti mokymai.
Tačiau specialistė papildo, kad Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra jau pradėjo vesti architektams skirtus mokymus.
„Kai yra mechaninis darbas, o ne suvokimas, net atsiradus finansavimui turime problemas – padaromas perteklius, kur nereikia, o nepadaroma tai, ko iš tiesų reikia. Mes padarome tai, kas yra nice to have, bet nepadarome to, kas yra must, – sako specialistė.