„Tai ne kinas. Tai tikra istorija. Ir ji, tikiuosi, tęsis ilgai. Martynas – mano advento stebuklas arba neįkainojamas susitarimas. Šio susitikimo, neslėpsiu, bijojau. Esu gyvenime buvęs įvairiose situacijose, tačiau pati susitikimo vieta tikrai ne iš lengvųjų. Seniausiai stūmiau save, bet... bet visada taip būna – turi pribręsti, o paskui kažkaip viskas eina savaime. Mus supažindino savanorė Danutė. Martyno akys smigo tai į mane, tai į kompiuterio ekraną. Ir pirmas jo tekstas, akimis atspausdintas ekrane, buvo: „Gerai atrodai! Kiek tau metų?“ Aš nusijuokiau. Iškart nusijuokė akimis ir jis.
Jo akys atrodė išraiškingesnės nei kitų, gal todėl, kad praktiškai visą jo veidą dengė deguonies kaukė. Pasirodo, mudu beveik vienmečiai, aš kiek vyresnis – man 53.
Pokalbis užsimezgė gana lengvai. Lėtai ir užtikrintai. Net linksmai.
Jis gal jau kažką buvo pasigūglinęs, nes paklausė, kaip tapau budistu. Pradėjome tą temą ir greitai prabėgo pusantros valandos.
Išėjau ir mintys apie Martyną neapleido ilgai. Nei tą, nei kitą dieną negalėjau pamiršti. Neslėgė, net nebuvo baisu ar sunku, bet mintys apie jo situaciją, įvairūs palyginimai, įsivaizdavimai apie jo gyvenimą vis sukosi galvoje. Medituojant ypač.
Kitą dieną paskambinau savo mokytojui zen meistrui į Korėją. Išklausęs istoriją ilgokai tylėjo ir paskui pratarė: „Va čia tai situacija. Šis žmogus – tikras mokytojas. O aš dar kartais pabėdavoju dėl savo sveikatos. Perduok jam mano linkėjimus.“
Kad būtų aiškiau, Martynas dėl retos ligos negali judinti kūno, net kaklo, negali kalbėti. Jis tik girdi ir atsakinėja žiūrėdamas į ekrane esančią klaviatūrą – ekranas jaučia, į kurią raidę sukoncentruotas žvilgsnis, ir ją parodo ekrane. Taip raidė po raidės mes ir bendraujam. Aš vis žiūriu ir stengiuosi atspėti, ką jis sako, kad nereiktų rašyti viso teksto.
Šiandien susitikome jau trečią kartą. Man kiek paskaudo kaklą, nes pokalbio metu visą laiką persikreipęs turiu žiūrėti į kompiuterio ekraną – šis nukreiptas į Martyną. Jam tikriausiai paskaudo akis; iš principo, kada Danutė paguldo jį patogiai, viskas yra gerai. Martynas negali pajudinti jokios kūno dalies. Negali pajudinti, kaip sakiau, net galvos, tad dažnai tenka ilgokai palaukti, kol Danutė paguldo jį taip, kad būtų patogu. Tik tuomet kartais gali pamatyti jo akyse skausmą arba gal net ir susierzinimą – tai iš esmės džiugu, nes kiekviena šio žmogaus emocija džiugina. Pasakyti, kad jam skauda, ar paaiškinti, kaip turi gulėti galva, kad matytų ekraną, jis negali.
Matyti kompiuterio ekraną būtina, nes jame ta klaviatūra, per kurią jis bendrauja akimis, spausdina raides. Jis jas mato priešais save, o aš turiu persikreipti, kad matyčiau. Reikės gal kokį didelį veidrodį nusinešti, bus patogiau bendrauti – veidrodyje atsispindės ekranas, kuriame akimis kalba Martynas, ir aš matysiu tekstą, o drauge ir Martyną.
Aš turiu galvą, rankas, kojas, galiu judinti kaklą, atsistoti, atsisėsti, pasakyti, kas man patinka ar nepatinka bet kokioje pozicijoje. Jis negali nieko. Patrauk ekraną – viskas. Ryšys su pasauliu yra tik akimis ir tik per specialią neįtikėtiną programą. Jis yra visiškai priklausomas nuo aplinkinio pasaulio, nuo artimiausiai esančio žmogaus. Nuo to, ar tinkamai paguldyta ir pakreipta jo galva, ar tinkamai pakreiptas ekranas, kurį jis valdo tiesiog virtuoziškai.
O valdo jis taip, kad gali naršyti gudriau nei aš, nes su kažkokia programėle moka panaikinti reklamas. Aš nemoku. Iškart susitikus pasisiūliau gauti audioknygų – per pirmą susitikimą išsiaiškinome, kad mūsų abiejų mėgstamiausias lietuvių rašytojas yra Granauskas.
Jam dar labai patinka Bulgakovas, o aš pasakiau, kad mudu su „Meistro ir Margaritos“ autoriumi gimę vieną dieną. Rimtos priežastys draugystei, nuo tokių išsiaiškinimų viskas ir prasideda. Ir jo humoras nerealus. Sako man: „Gal gali pritaisyti kolonėlę? Matai, turiu ir izoliacijos, ir kolonėlę, tik vieno dalyko trūksta – rankų...“
O šiandien aš jam pasiūliau papasakoti atvirai savo gyvenimo istoriją ir drauge ją aprašyti. Pasidalinti, kaip jis taip gali. Kaip jam pavyksta? Mat vienas vyras, jį aplankęs, ilgai tylėjo, o paskui slaugei Danutei prisipažino: „Aš paprašyčiau, kad mane nušautų.“ Aš nežinau, kas būtų su manimi, bet laukiu susitikimo su Martynu, kaip niekada nebūčiau patikėjęs. Jis dabar taip pat kaip ir jūs skaitys tai, ką parašiau. Ir tai yra atsakingiausias ir tikriausiai brangiausias mano susitarimas gyvenime.
Šiandien uždaviau pirmą klausimą – kaip jis taip? Nesukonkretinęs. Atsakymą pamatysite nuotraukoje, bet šiaip pasakė: „Yra buvę mano gyvenime, kai buvau be maisto, šaltyje, be namų. Ne taip dabar jau ir blogai!“
Visi mokymai išmintingai moko priimti situaciją, kaip yra. Atsisakyti troškimų. Turėti tik tiek, kiek reikia. Valgyti tik gyvybei palaikyti. Būti pasitenkinusiam tuo, kas yra. Martynas – sunkiai suvokiamas to pavyzdys. Jis net neturi kitos išeities. Jis ir maitinamas tiesiai į skrandį.
Atsisveikinant dar kantriai parašė gal ilgiausią per mūsų bendravimą frazę: „Mokėkime priimti tai, ko negalime pakeisti, keisti tai, ką galime, ir turėti išminties atskirti vieną nuo kito.“ Martynas yra sukūręs ir savo internetinę parduotuvę, bet apie tai vėliau. Ir taip jau paklodę prirašiau. Žvelkime į savo situaciją. Gal ir neteisinga ką nors lyginti, bet visgi... Ačiū savanorei Danutei Pelėchaitei, kad mudu supažindino. Ačiū visiems dirbantiems Vilniaus Palaimintojo Kunigo Mykolo Sapočkos hospise.“