– Inga, jums kasdien tenka susidurti su vaikais, turinčiais negalią, sutrikimų, ir su tais, kurie to neturi. Kaip vertinate situaciją, kalbant apie šiuolaikinius vaikus, – ar jie auga gebantys į žmogų su negalia žiūrėti pagarbiai, ar vis dėlto tebeturime daug patyčių?
– Visų pirma reikėtų įsivardyti, apie kokią negalią kalbame. Ar tai yra fizinė, kuri lengvai matoma, ar kitokia negalia, kurios negalime plika akimi pamatyti, nustatyti. Tai irgi labai svarbu. Nes, kai vizualiai matoma, vaikai ir suaugusieji tikrai turi tam tikros atjautos, empatijos ir gebėjimo suprasti, kad žmogus yra kitoks, kad galbūt kas nors tam žmogui nesiseka ir galbūt net noro padėti yra.
Kai žmogus turi kitokią negalią, kuri nėra matoma ir pastebima taip paprastai, tokį žmogų, nepamąstę, neapsvarstę jokių aplinkybių mes vis dar gebame labai greitai nuteisti, o vaikai tai daro labai kruopščiai ir sąžiningai.
Bet vaikai lieka vaikais ir pradėti turime nuo suaugusių žmonių. Visų pirma – savo šeimų.
Aš visada į klasę priimu vieną vaiką, kuris turi negalią: gali turėti autizmo spektro sutrikimą ar fizinę negalią, jeigu galime patenkinti to žmogaus poreikius. Esu ne kartą girdėjusi iš mūsų mokyklos mokinių, kad, kai atveda vaiką, turintį disleksiją ar diskalkuliją, į kitus vaikus dėmesį atkreipia ir dalykus pastebi ne vaikai, o pirmiausia tėvai. Ir pati esu gavusi ne vieną komentarą, kodėl čia mokosi kitokie žmonės? Kitokie – tai kokie?
Tai, ką vaikai atsineša, yra atspindys to, ką mes kalbame namuose, kaip mes vertiname, komentuojame. Nes nė vienas vaikas pats iš savęs piktas ir blogas negimsta. Tėvams šioje vietoje reikia labai stipriai susimąstyti.
Netgi tie tėvai, kurių vaikai turi ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimą – aut. past.), ateina su savo vaiku, kuris kitur nepritampa, ir man sako: „O jūsų mokyklos mokiniai mano vaikui netrukdys mokytis?“ Tai aš visada paklausiu: „O jūsų vaikas mums netrukdys?“ Tai netgi žmonės, patys auginantys tą vaiką, turintį sutrikimą, negeba priimti to žmogaus, koks jis yra, bet iš aplinkos reikalauja visokių dalykų, visi kiti yra kalti. Tad to mokytis mums visiems tikriausiai reikia dar labai, labai daug.
Visai neseniai priėmiau į mokyklą vaiką, kuris turi regėjimo problemą. Man širdį glostė, kai dalis vaikų puolė padėti, labai atjausti, bet tikrai buvo tokių, kuriuos turėjome ne kartą ir ne du pasisodinę mokyti ir jiems aiškinti, ką reiškia būti kitokiu, kad negalima ateiti iš nugaros ir duoti sprigto, net jei ir neskauda, arba pakibinti, nes tas vaikas nežinos, kas tai padarė ir negalės pasakyti. Yra įvairių pavyzdžių, bet tikrai ne pačiuose vaikuose yra bėda. Ji yra mūsų visuomenėje.
– Kaip suaugusiajam reikėtų su vaiku kalbėtis apie negalią, kad būtų ugdomas pagarbus požiūris?
– Visų pirma, kai šeimoje yra vaikų, turinčių negalią ar negebėjimą ką nors daryti, nereikėtų vynioti vatą. Jeigu ta negalia nėra tokia stipri, reikėtų pasidalyti su tuo vaiku, kas jam yra, kodėl jis yra kitoks žmogus, ką reikia daryti, kad galėtų būti visavertis visuomenės narys.
Taip pat mokyti per savo pavyzdį. Mes visi savo gyvenime tikrai sutinkame įvairiausių žmonių, kad ir parduotuvėje. Kaip mes į juos žiūrime, kai šalia būna vaikai? Kaip atsakome į klausimus, kai vaikai mūsų klausia? Ir apskritai rodykime vaikams pavyzdį tiek žiūrėdami filmą, tiek vairuodami – nekeikime, neteiskime kitų ir tikrai mūsų vaikai užaugs geresniais žmonėmis, nei mes patys esame.
O atvirumo reikia labai daug. Manęs tėvai kartais klausia, ar pasakyti vaikui, kad jis, tarkime, turi disleksiją. Žinoma, kad pasakyti. Tai yra dalis jo gyvenimo. Vaikas turi žinoti, kad jam teks truputį daugiau dirbti, kad jam galbūt tiks kitokie metodai, kad ne viską supras, kad turi turėti pakankamai drąsos paklausti, jeigu ko nors nesupras, ir nenutylėti tam tikrų dalykų.
Mano abu vaikai turi disleksiją. Kai dar buvo maži, pagal amžių jau turėjo mokėti skaityti, bet dar nemokėjo, tai net akių gydytoja sakė: „Toks didelis ir raidžių nepažįsti!“ Tai kur čia ta atjauta, mediko atjauta? Jos tikrai yra mažai.
Aš retai važinėju viešuoju transportu, bet tikrai matau vaikus, kurie yra jau vyresni, stovi stotelėje ir nesusigaudo, kur jiems važiuoti. Retas suaugęs žmogus prieina ir paklausia, kur tam vaikui reikia nuvažiuoti, kokio autobuso jis laukia. Galbūt tas vaikas taip pat turi disleksiją, galbūt jis negali suprasti, kas tame autobusų tvarkaraštyje mažu šriftu parašyta. Jeigu tas vaikas neašaroja, visi ir praeina pro šalį. Aš manau, kad mes, suaugę žmonės, turime pradėti nuo savęs ir tada mūsų vaikai į tai žiūrės kitaip.
Mes mokykloje turime vaikų su autizmo spektro sutrikimu, kuriems ir pykčio priepuolių būna. Mūsų mokyklos mokiniai į tai visiškai ramiai reaguoja. Jeigu reikia pagalbos, ateina man ir pasako. Bet nebėra jokio badymo pirštais. Arba vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, yra pilni judesio, eidami valgykloje gali ką nors apipilti, bet kiti nebeturime to pykčio, nes supranta, kad žmogui tai nutinka netyčia.
– Kad toks supratimas ateitų, vaikams būtina paaiškinti, juos supažindinti su situacija. Jūs tai ir darote?
– Taip, visus supažindiname. Paaiškinu, kad štai, žmonės gimsta su tokiu ar kitokiu sutrikimu, jiems sunkiau susivaldyti ir pan. Mūsų mokiniams nebekyla klausimų, kodėl vienas ar kitas vaikas vidury pamokos atsistoja ir išeina. Nes jie žino, kad jis nebegali koncentruoti dėmesio. Ir tokių bangų, kodėl jis išėjo, kodėl mes negalime išeiti, jau nebekyla, nes visiems yra aišku, kad prie to žmogaus būdo, savybių, poreikių mums visiems yra privalu prisitaikyti, nes jis yra lygiai toks pat visuomenės narys. Taip po truputį tuos kalnus bandome įveikti.
– Dar norėčiau paliesti pačią kalbą, žodžius, kurie vaikai yra linkę vartoti ir įžeidinėti kitą. Pavyzdžiui, žodžiu „daunas“ kai kurie gali pavadinti kiekvieną, kuris dėl ko nors neįtiko. Tai neturi nieko bendra su Dauno sindromu, bet toks prasivardžiavimas tikrai žeidžia asmenis, turinčius Dauno sindromą, taip pat – ir jų artimuosius. Kaip šioje vietoje reikėtų bendrauti su vaikais?
– Taip, vaikai vartoja tuos žodžius, bet kai kurie jų net nežino, kas tai yra. Iš kur jie tai atsineša? Iš suaugusių žmonių. Žinoma, vaikams būtina paaiškinti.
Pavyzdžiui, mes mokykloje neturime vaikų su Dauno sindromu, bet mes žiūrime filmus apie žmones su Dauno sindromu. Analizuojame, kodėl jis padarė vieną ar kitą dalyką, klausiame vaikų, kaip jiems atrodo, kaip reikėtų daryti, ką kiti padarė neteisingai.
Žinote, mes visada bijome to, ko nepažįstame. Bet, kai susipažįsti, supranti, kad ir ta juoda spalva gali turėti visokiausių atspalvių. Ir žmonės, turintys Dauno sindromą, ne visi yra vienodi. Mano sūnus klausia: „Kodėl visiems vaikai su Dauno sindromu atrodo vienodi?“ Sako: „Žiūriu į jų nuotraukas ir man jie nevienodi.“ Tai man labai smagu, kad žmogus tai pastebėjo. Negalime visų sukišti po vienu skėčiu.
Dabar gajus autizmas ir dažnai pasitaiko frazių: „Tu – autistas.“ Tai sakydami vaikai dažnai net neturi nieko blogo omenyje. Bet, kai aš tai girdžiu ar kiti mokytojai tai girdi mokykloje, visada pasisodiname vaikus ir klausiame: kas tai yra, ką tas žodis reiškia? Vaikai dažnai ir keiksmažodžius rusiškus vartoja, kol jiems nepasakai, ką tas žodis reiškia. Visada paprasčiau keiktis ar ką nors kalbėti kita kalba, nes žmonės nejaučia žodžio svorio. Bet lietuviškai jie to nepasakys, nes tai yra baisus žodis.
Lygiai taip pat yra su visais spektrais, ligomis, negaliomis. Kartais, būna, girdžiu: „Tu kažkoks invalidas.“ Ką tai reiškia? Kai pradeda aiškintis to žodžio turinį, tada jiems tampa aiškiau, ką tas žodis reiškia ir kad galbūt jis tikrai buvo pavartotas netinkamoje vietoje, netinkamu laiku.
Tas sąmoningumas, aišku, neateina per vieną dieną. Mokymosi procesas yra tikrai labai ilgas. Bet man visada norisi grįžti prie suaugusiųjų. Norime užauginti kitokią kartą, bet, jeigu patys nepasikeisime, ta karta savaime netaps kitokia.
Yra tėvų, kurie sako: „Na, kodėl jūs užrašėte, kad mokykla yra disleksijai draugiška? Mes mielai pas jus eitume, bet taip paėmėte ir pasakėte.“ O kodėl to reikia gėdintis? Aš esu gana atviras žmogus, tikrai galiu įvardyti savo trūkumus ir man yra nesuprantama, kodėl reikia slėptis.
Mamos, kurios turi vaikus su fizinėmis negaliomis, labai blogai jaučiasi dėl to, kaip aplinka reaguoja į jų vaikus. Mes visuomenėje turime tikrai žemą pakantumo lygmenį.
– Yra ugdymo įstaigų, kuriose įtraukusis ugdymas taikomas jau seniai, kitos tik dabar su šiuo procesu susipažįsta ir tikrai kyla nemažai iššūkių. Kaip manote, ko čia gali imtis tiek pedagogai, tiek tėvai, kad būtų formuojama atjauta, pagarba tų vaikų, kurie turi vienokią ar kitokią negalią, sutrikimą atžvilgiu? Ko reikia, nuo ko pradėti?
– Manau, kad pirminis dalykas, nuo ko reikia pradėti – tai nuo vaiko, kuris turi tam tikrų sunkumų, tėvų. Jie turi ateiti į klases ir drąsiai visiems papasakoti, kas tai yra, su kuo jie susiduria, su kuo susiduria vaikas, ką reikėtų daryti aplinkiniams, kai tas vaikas nusprendžia daryti ką nors kita.
Tarkime, vaikui yra autizmo spektro sutrikimas, jis gali turėti ir agresijos priepuolių, bet jie būna iššaukti tam tikros sensorikos. Jeigu nėra pasidalyta informacija, kad, pavyzdžiui, tam tikras garsas ar kvapas vaiką gali erzinti, kiti gi to nežino. To pasidalijimo, atvirumo mums visiems labai trūksta. Tėvai savo vaikus pažįsta geriausiai, jie žino, ką daryti, kai yra tie momentai, kuriuos reikia suvaldyti, jie gali padėti, būti tuo raktu, kuris gali atrakinti duris.
Kai tėvai pasidalija šiais savo gyvenimo subtilumais ir niuansais, vairą į rankas perima pedagogas. Jis turi užtikrinti, kad ta aplinka būtų tinkama vaikui, kad kiti elgtųsi tinkamai ir neįvyktų tam tikrų dalykų.
Aš nesakau, kad tai yra lengvai padaroma. Tai yra labai sunkus darbas. Turint daug vaikų klasėje tai yra žvėriškai sunkus darbas. Bet, jeigu mes nežengsime tų pirmų žingsnių, niekas neįvyks. Aš manau, kad turime pradėti nuo to, nes pedagogas negali visko žinoti.
O tada, žinoma, ir kitiems vaikams turi paaiškinti, kaip negalima elgtis, kodėl negalima šaipytis ir užgaulioti.
Kai stažavausi užsienyje, sužinojau tokią auksinę taisyklę: jeigu žmogus turi kokią nors savybę arba bruožą, kurio negali pakeisti per 30 sekundžių, vadinasi, to minėti negalima. Jeigu tai yra žmogaus savybė, kurią jis gali pakeisti, tu sakai: žiūrėk, man nepatinka, kai tu taip darai, nedaryk man taip arba nesakyk taip, žmogus gali tai reguliuoti. Ir, jeigu gali, tai gali ir pakeisti, tad tu gali tai ir paminėti, nes tai yra keičiami dalykai. Bet, jeigu tai yra tai, ko aš pakeisti negaliu, aš toks esu, to minėti, iš to tyčiotis, nuolatos kartoti, į tai pirštais baksnoti yra tiesiog nevalia. Tai mes turėtume visi suprasti. Suaugusieji – taip pat.
Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgyvendinama kampanija „Laikas keisti plokštelę“, kuria skatinama jautriai kalbėti su žmonėmis, turinčiais negalią. Daugiau informacijos apie kampaniją: www.keiskplokstele.lt.