Nors šalies ginekologai tikrai stengiasi ir tikrai yra gerų patirčių, visgi kai kuriuose miestuose, o ypatingai mažesniuose miesteliuose moterys su negalia iš gydytojų nesulaukia palaikymo, kokio galėtų tikėtis savo situacijoje. Mažo to, neretai yra įbauginamos, kad ne tik neišnešios ar nepagimdys, bet kad joms nepavyks ir būti geromis mamomis.
„Turime puikių moterų su negalia patirčių ginekologų kabinetuose, bet, deja, skaudžių vis dar pasitaiko. Kai kuriems gydytojams vis dar trūksta įtraukių konsultavimo praktikų, išmanymo apie negalios specifiką. Situaciją apsunkina ir nepritaikyta aplinka, įranga. Bet kuriuo atveju, kiekvienas atvejis, kai moterys su negalia diskriminuojamos, yra skaudus ir nepateisinamas“, – įsitikinusi Simona Aginskaitė, Lietuvos negalios organizacijų forumo Komunikacijos projektų vadovė, pristatanti naujausią atliktą tyrimą, kuriame moterys su negalia dalinasi savo patirtimi. Kai kurie jų pasakojimai ginekologų kabinetuose išties šokiruoja, yra medikų, kurie leidžia sau išsakyti žeminančias replikas į šių moterų pusę, abejoja jų sprendimu tapti mamomis.
S. Aginskaitė pabrėžia, kad visgi nemaža dalis tyrimo dalyvių pastebėjo, jog reprodukcinę sveikatą prižiūrintys medikai neretai išlieka bent jau neutralūs jų negalios atžvilgiu arba aktyviai ir pozityviai palaikantys jų sprendimus šeimos planavimo klausimais: 44 proc. moterų nepatyrė jokio neigiamo vertinimo dėl to, kad turi negalią, o 28 proc. patyrė aktyvų medikų palaikymą ir padrąsinimą gyventi lytinį gyvenimą bei turėti vaikų.
Apklaustos 154 moterys su negalia
„Praėjusiais metais Lietuvos negalios organizacijų forumo moterų teisių komitetas reprodukcinių teisių užtikrinimą įtraukė į komiteto veiklos prioritetus ir pavienių nusiskundimų mastui išsiaiškinti inicijuotas platesnis tyrimas. Duomenis rinkti buvo nuspręsta būtent nuo reprodukcinės sveikatos paslaugų vertinimo iš moterų su negalia perspektyvos, o paraleliai užfiksuoti ir reprodukcinės sveikatos specialistų pastebėjimus“, – teigia S. Aginskaitė.
Pagrindinis tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti Lietuvos moterų su negalia reprodukcinės sveikatos priežiūros patirčių spektrą ir kaip jos vertina paslaugų prieinamumą bei kokybę, taip pat apžvelgti situaciją iš specialistų perspektyvos. Tyrimui įgyvendinti buvo pasitelkta internetinė anketa. Ji buvo sukurta tyrimo komandos narių, kurios turi ilgametės darbo patirties negalios ir žmogaus teisių srityje. Tyrimo komandą sudarė Lietuvos negalios organizacijų forumo Moterų su negalia teisių komiteto narės, atstovaujančios įvairioms Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms bei negalios asociacijoms.
Internetinę anketą užpildė 154 moterys su judėjimo (37 proc.), klausos (23 proc.), fizine ar kompleksine (16 proc.), intelekto (14 proc.), psichosocialine (11 proc.), regos (5 proc.) negalia, žemo ūgio moterys (0,6 proc.) bei autistiškos moterys (11 proc.). Kai kurios moterys turi daugiau nei vieno tipo negalią.
Tyrimo dalyvės buvo nuo 18 iki 65 metų amžiaus (amžiaus vidurkis 37,5 metų), iš įvairių Lietuvos didmiesčių, miestų, miestelių ir kaimo vietovių. Didžioji dalis moterų – dirbančios (53,2 proc.), kita dalis – bedarbės (38,3 proc.), o dar 17,5 proc. tyrimo dalyvių mokosi arba studijuoja. Išsilavinimo lygis varijavo nuo pradinio arba pagrindinio (4 proc.) iki aukštojo mokslo (44 proc.).
Beveik dešimtadalis moterų pas ginekologus nesilankė išvis, 11 proc. lankėsi vos vieną kartą
Kiek mažiau nei dešimtadalis (8,4 proc.) anketą užpildžiusių moterų su negalia niekada nesilankė pas ginekologą(-ę).
„Nerimauju, kad ginekologė neturės pakankamai patirties su pusiau paralyžiuotais ligoniais, tokiais kaip aš. Taip pat nerimauju, kad specialistui gali pritrūkti tolerancijos, supratingumo mano ligos ir poreikių atžvilgiu, tad eisiu tik kritiniu atveju“, – tyrime dalyvavusi sakė 25 m. moteris su judėjimo negalia.
Nesilankymo pas šiuos medikus priežastys apima tokius aspektus kaip nerimas dėl nepakankamo paslaugų prieinamumo ir kokybės, o taip pat poreikio nematymas dėl geros savijautos. Beveik pusė tyrimo dalyvių (46 proc.), nesikreipusių į ginekologus(-es), nurodė, kad tiesiog niekas joms niekada nepasiūlė apsilankyti pas šios srities medikus.
Didžioji dalis (91,6 proc.) tyrimo dalyvių bent kartą gyvenime lankėsi pas ginekologą(-ę). Moterų amžiaus mediana pirmojo apsilankymo metu – 19 metų (jauniausias pirmojo apsilankymo amžius 8-neri, vyriausias – 40 metų).
Pirmojo apsilankymo pagrindinės priežastys: profilaktika ar profilaktinės programos (53 proc.), sveikatos nusiskundimai (32 proc.) ir nėštumas arba jo planavimas (15 proc.).
Tyrimo anketos pildymo metu moterys įvardino, kad šiuo metu lankosi pas ginekologus(-es) vieną kartą per metus arba dažniau (52 proc.). 11 proc. lankosi kartą per trejus metus, 15 proc. rečiau nei kartą per trejus metus, o 11 proc. – kartą per penkerius metus ir rečiau. Net 11 proc. tyrimo dalyvių pas ginekologą(-ę) lankėsi tik vieną kartą gyvenime.
Šiuo metu tyrimo dalyvės lankosi pas reprodukcinės sveikatos specialistus dažniausiai profilaktikai ar pagal profilaktines programas (75 proc.), dėl sveikatos nusiskundimų – 46 proc., nėštumo planavimo arba nėštumo klausimais – 29 proc.
Į klausimą apie tai, kokias kontracepcijos priemones joms yra siūlę reprodukcinės sveikatos specialistai, tyrimo dalyvės atsakė įvairiai – nuo to, kad jokios priemonės joms niekada apskritai nebuvo siūlytos (43 proc.), gimdos spiralės (31 proc.), kontraceptinių tablečių (29 proc.), prezervatyvų (17 proc.) ar natūralaus šeimos planavimo (8 proc.) siūlymo, iki savanoriškos sterilizacijos (6 proc.) ir net priverstinės sterilizacijos patyrimo (3 proc.).
Ginekologijos paslaugų prieinamumas ir jų kokybė kai kur vis dar ribota
„Apklausa parodė, kad, nepaisant tam tikrų teigiamų aspektų ir kai kurių moterų teigiamų patirčių, visgi šių paslaugų prieinamumas tam tikras negalias turinčioms moterims išlieka ribotas. Judėjimo negalią turinčios moterys ne visada gali savarankiškai ir patogiai patekti į patalpas, ne visur yra ir prieinama įranga, ginekologinės kėdės, svarstyklės, pažemintos lovos, prieinami tualetai. Klausos negalią turinčios moterys gauna ribotą informaciją ir nebūtinai joms geriausiai suprantamais būdais, nepasitelkiamas gestų kalbos vertimas, o moterys su intelekto negalia apskritai turi mažai galimybių bendrauti su gydytojais tiesiogiai, pasitelkiant joms suprantamus komunikacijos metodus. Moterų istorijose atsikartojo ir neigiamais stereotipais grįsto medikų požiūrio į jas dėl jų negalios patirtys,
medikų žinių apie negalią ir individualius poreikius trūkumas“, – pastebi S. Aginskaitė.
„Ne visada supranta, kad klausos negalia turinčiam žmogui turi žiūrėti į veidą, kai kalba, arba kalbėti aiškiau, ramiu balsu“, – pastebėjo apklausoje dalyvavusi 47 metų moteris su klausos negalia.
„Viskas normos ribose, bet paslaugumo, šilumos trūkumą jaučiau pas 3 iš 4 gydytojų. Tik viena akušerė buvo visada gera, paslaugi, švelni“, – sakė kita moteris su psichosocialine negalia (45 m.).
„Gydymo įstaigos nėra pritaikytos neregiams – nėra vedimo takelių, sudėtinga patekti iš vienos patalpos į kitą“, – nuomonę išsakė 35 m. moteris su regos negalia.
Taip pat 35 metų moteris su judėjimo negalia sakė, kad „ginekologų/akušerių paslaugų prieinamumas vis dar komplikuotas, dažnai apžiūros kušetės būna per aukštai, nebūna kur įsikibti (porankių) norint nusirengti/apsirengti. Ginekologinės apžiūros kėdės dažnu atveju visos aukštame lygyje, nevaikštant sudėtinga ar neįmanoma į ją įlipti/persėsti. Ne visi darbuotojai žino ar informuoja, kad įstaigoje turi pritaikytą tokiems asmenims kėdę, o jei ir turi, dažnu atveju nemoka naudotis, nuleisti žemyn, ar pasukti pakojus į šoną, ar tiesiog būna nefunkcionalios ir sugedusios.“
„Pablogėjus sveikatai, negalėčiau pati atsigulti net ant paprastos kušetės ir nežinau, kas galėtų man padėti. Taip pat lankantis pas kitus gydytojus pastebėjau, kad kušetės būna įvairaus nereguliuojamo dydžio. Tai ant aukštos vienam žmogui mane užkelti būtų sunku. O ant ginekologines kėdės išvis neįsivaizduoju kaip turėčiau patekti“, – apie savo situaciją komentavo 33 m. moteris su judėjimo negalia.
Dar dvi moterys su judėjimo negalia pasidalino savo patirtimis, viena jų sakė, kad „ginekologė tiesiog nežinojo, ką su manimi daryti, ant ginekologinės kedės nebuvo jokių galimybių atsisėsti, apžiūra buvo labai paviršutiniška ir diskomfortiška.“, kita, kad „medikė buvo sutrikusi. Nepadėjo. Kabinetas nepritaikytas. Daug komentarų, rodančių, kad „tokie žmonės“ turėtų turėti savo gydytojus ir nesilankyti kur papuola.“
„[Medikė] nežinojo, kad autizmo spektro, ar apskritai didesnio jautrumo žmonėms tepinėlio ėmimas gali skaudėti“, – sakė autistiška 35 m. moteris.
„Nemanau, jog ginekologei labai rūpi autistiškos moters emocijos fizinės apžiūros atžvilgiu. Atrodo, jog ji mano, jog moteris tiesiog bijo, nervinasi, elgiasi vaikiškai, kas ginekologę labiau erzina, negu kelia susirūpinimą“, – sakė dar viena autistiška jauna moteris.
„Ne visas subtilybes apie neregius ginekologai žino. Būna, kad pasimeta, jei tenka sutikti savo kabinete neregę – nežino, kaip elgtis. Bet visa tai tiesiog dėl menkų žinių apie mus“, – sakė moteris su regos negalia.
Patirtys nėštumo metu: tik kiek daugiau nei pusė buvo patenkintos ginekologų priežiūra
Iš visų tyrimo dalyvių, kurios kada nors kreipėsi ginekologinių paslaugų, 81-na (57 proc.) kažkuriuo metu savo gyvenime kreipėsi šių paslaugų dėl nėštumo.
Akušerių-ginekologų išmanymą ir gebėjimą prisitaikyti prie su negalia susijusių individualių savo poreikių moterys vertino daugiausiai teigiamai – daugiau nei pusė vertino puikiai arba gerai (62 proc.). Trečdalis (32 proc.) vertino vidutiniškai. Tik 6 proc. moterų šias paslaugas įvertino blogai.
„Gerai, dėl klausos buvo gauti papildomi tyrimai ir siuntimai“, – sakė jauna moteris su klausos negalia.
„Gydytojai mane vertina kaip sveiką žmogų, nežinodami mano ligos specifikos ir galimos įtakos. Kai situacija to reikalauja, pati pasidomiu ir ateinu pasiruošusi atkreipti dėmesį į galimas problemas, komplikacijas, iškelti klausimų aptarimui. Tuo atveju, kai tai buvo išties svarbu – planuojant mano gimdymą – gydytojų konsiliumas irgi pasidomėjo mano ligos įtaka ir įsiklausė į mano surinktą informaciją bei atsižvelgė į tai planuodami gimdymo eigą, kuri praėjo sklandžiai“, – patirtimi dalijosi moteris su fizine ir judėjimo negalia.
„Nėštumo metu viskas buvo tikrai gerai, visada daktarė prisitaikydavo prie manęs ir rasdavo tinkamiausią būdą mane apžiūrėti. Duodu 4 balus [gerai, o ne puikiai] vien todėl, kad nėštumo gale daktarė pabūgo manęs ir išsiuntė į kitą miestą pas kitą specialistą, nors visą nėštumą buvo labai gera priežiūra“, – sakė moteris su judėjimo negalia.
Būta itin skaudžių, žeminančių replikų, raginimų nutraukti nėštumą
S. Aginskaitė sako, kad nepaisant didelės dalies tyrimo dalyvių gero įvertinimo šiuo klausimu, individualios istorijos visgi atskleidė ir tam tikrų konkrečių skaudžių patirčių bei išliekančių spragų ir problemų, susijusių su medikių kartais ribotais aktualiais įgūdžiais ar neigiamu požiūriu, o kartais ir specifinių žinių trūkumu.
„Nėštumo metu esu sulaukusi komentarų, kad neturėjau pastoti, nes negalvoju apie vaiko gerovę, grubaus elgesio esant gresiančiam persileidimui“, – sakė moteris su fizine negalia.
„Kai laukiausi, ginekologė tris kartus pakartojo klausimą, ar gimdysiu. Labai ant jos supykau ir pranešiau to miesto savivaldybei“, – pasipiktino tokiu požiūriu moteris su psichosocialine negalia.
Moteris su judėjimo negalia prisimena, kad „kai jau nujaučiau, kad esu nėščia, nuėjus pasitikrinti sulaukiau nemalonaus klausimo. Pirmas klausimas buvo: „Tai valysim?“ Daktarė iš karto buvo nusiteikus, kad aš atėjau dėl valymo, o ne pasidžiaugti patvirtintu nėštumu.“
„Buvo daugiau skatinimo nėštumą nutraukti, nei suteikti žinias kaip saugiai išnešioti“, – savo patirtį išsakė dar viena moteris su judėjimo negalia.
Moteris su fizine ir judėjimo negalia paminėjo, kad „nebuvo atsižvelgta į tai, kad negaliu atlikti kai kurių veiksmų, dažnai jaučiausi pažeminta.“
„Bandė įkalbėti gimdyti pačiai, nors aš turiu aukštą raumenų tonusą ir pajautus menkiausią skausmą, mano visas kūnas įsitempia ir spazmuoja. Bandant tą paaiškinti daktarei, kad nenoriu rizikuoti vaiko sveikata, ji nesuprato, kaip taip įmanoma, bet kai surinkau duomenis iš neurologo ir kitų daktarų, kad pati negaliu gimdyti, tada nustatė cezario datą“, – apie tuometinį nerimą prisimena moteris su judėjimo negalia.
Moteris su fizine ir judėjimo negalia sakė, jog „panašu, kad gydytojai ir personalas nežino, kaip tiksliai elgtis su neįgaliomis moterimis, galvoja, kad nėštumas – ne joms, todėl dažnai jaučiau panieką ir nepritarimą.“
Autistiška moteris turėjo itin nemalonios patirties: „Išmanymas buvo mažokas, tačiau profesionalus reagavimas į komplikacijų situacijas. Bendravimas ir informacijos teikimas – arogantiškas, žeminantis, atmestinas.“
Pasak S. Aginskaitės, prastesnis vertinimas atsispindėjo kalbant specifiškai apie paslaugų fizinį ar informacinį prieinamumą nėštumo metu. Šiek tiek mažiau nei pusė paslaugų prieinamumą įvertino puikiai arba gerai (49 proc.), 14 proc. įvertino vidutiniškai ir net 32 proc. blogai arba labai blogai.
Moterys skundėsi neprieinamomis patalpomis, įranga (kėdė, kušetė, svarstyklės), taip pat, kad joms nebuvo suteikta reikalinga pagalba atsigulant ant apžiūros stalo ar kėdės, didelė dalis skundėsi, kad informacija nebuvo pateikiama tinkamu ir joms suprantamu būdu.
„Gaila, kad negaliu suprasti iš karto, kas rodoma echoskopijoje, nes iš tolo sunku suprasti iš gydytojo lūpų ir tyrimo metu patamsina kambarį, todėl sunku suprasti“, – sakė moteris su klausos negalia.
„Nėštumo metu, atsiradus komplikacijoms ir gulint neonatologijos skyriuje, patalpos buvo visiškai nepritaikytos mano poreikiams. Negalėjau persėsti ant tualeto, todėl teko į šlapimo pūslę įsivesti kateterį, nes su dideliu pilvu trukdė visai šalia esanti praustuvė, lova buvo labai aukšta ir kitos [lovos] neturėjo. Labai sudėtinga ir nesaugu buvo persėsti į neįgaliojo vežimėlį“, – dalinosi autistiška moteris su judėjimo negalia.
„Svarstyklių iš viso nėra sėdimų. Nėštumo metu teko svertis su vyru, tuomet išskaičiuoti jo svorį. Kėdės kelia siaubą. Privačiose klinikose jos kur kas geresnės, taip pat poliklinika turi. Tačiau mažesniuose miestuose iš viso yra siaubą keliančios kėdės, kurios neįveikiamos net su pagalba“,– pastebėjo moteris su judėjimo negalia.
„Šeimos centre ginekologų/akušerių patirtį vertinu teigiamai, nors ne viskas atitiko mano poreikius, tačiau iš žmogiškosios pusės maksimaliai buvo stengiamasi viskuo padėti. Tuo tarpu atsiradus komplikacijoms, patirtys labai neigiamos, nuo negalėjimo saugiai ir savarankiškai išlipti iš lovos, nes ji buvo labai aukšta, o gydymo įstaiga, kaip teigė, funkcinės lovos neturėjo, iki nepritaikyto sanitarinio mazgo ar net personalo bendravimo kultūros“, – prisimena moteris su judėjimo negalia.
„Aš turiu proto negalią ir epilepsiją. Negalėjo pasakyti, ar vaikas gims sveikas, jei geriu vaistus nuo epilepsijos. Išrašė tablečių, kad nutraukti nėštumą", – apie savo patirtį sakė jauna 20 metų moteris su intelekto negalia.
Vieni gydytojai skatino gimdyti, kiti nutraukti nėštumą
„19 proc. tyrimo dalyvių teigė, kad gydytojų nuostatos apie negalią, su kuriomis joms teko susidurti, galėjo prisidėti prie jų sprendimo tapti arba netapti mama. Dalis jų, po pokalbio su gydytoju(-a) nusprendė vaikų neturėti, kita dalis buvo kaip tik padrąsintos kurti šeimą, o kai kurių moterų apsisprendimui tokie pokalbiai neturėjo jokios įtakos. Tyrimo dalyvės dalinosi ir baimėmis, susijusiomis su buvusiomis neigiamomis patirtimis gaunant susijusias sveikatos priežiūros paslaugas, su nenoru rizikuoti kartoti šių nemalonių patirčių“, – sako S. Aginskaitė.
„Mano nuostata buvo tvirta, tad skaudulius teko palikti už durų, nes būti mama manęs niekas nesugebėjo atkalbėti. Tačiau buvo skaudu“, – sakė moteris su judėjimo negalia.
„Po pirmųjų patirčių ir komplikacijų, sukeltų medicinos įstaigos darbuotojų, tikrai dar išlikusi didelė baimė susilaukti antrojo vaikelio, tad iki šiol dar apie tai bijau pagalvoti,“ – atvirai sakė moteris su judėjimo negalia.
„Emocinė savijauta prastesnė būna ir nusivertinimas lieka, nes netiki, jog tu gebėsi auginti vaikus. Tai daro silpnesne“, – atkreipė dėmesį moteris su judėjimo negalia.
„Man buvo labai nemalonu, bet aš žinojau, kad yra specialistų, palaikančių mano nėštumą ir atsisakiau nutraukimo“, – išsaugojusi savo vaiko gyvybę sakė moteris su fizine negalia.
„Žinoma, patirčių būta ir teigiamų, ypač privačiame sektoriuje, kurios moterims suteikė padrąsinimo, vilties ir didesnio pasitikėjimo savimi“, – pastebi S. Aginskaitė.
„Privati ginekologė, turinti labai gerus įvertinimus, jos rūpestis prisidėjo prie to, kad noriu ateityje ir mažiau bijau turėti vaikų“, – gerą patirtį įvardijo moteris su judėjimo negalia.
„Gydytoja į tai žiūri teigiamai. Ir tai tik padrąsina gyventi tokį pat gyvenimą, kaip iki traumos“, – džiaugėsi dar viena moteris su judėjimo negalia.
„Gydytojų gana teigiamas (dažnu atveju) požiūris į mane, kaip pacientę su negalia, leidžia man jaustis laisva savo gyvenimo pasirinkimuose, įskaitant motinystės klausimą“, – sakė jauna moteris su fizine negalia.
Trečdalio patirtys gimdymo metu – blogos, dar 9 proc. paslaugas įvertino labai blogai
S. Aginskaitė sako, kad iš visų tyrimo dalyvių, kurios kreipėsi ginekologinių paslaugų dėl nėštumo, 86 proc. gimdė. Moterys teikiamų paslaugų prieinamumą gimdymo metu ir asistavimą, kai reikalinga pagalba, vertino įvairiai, tačiau visgi išryškėjo nemažai neigiamų patirčių.
Būtent gimdymo paslaugų etape buvo daugiausiai neigiamų vertinimų. Daugiau nei trečdalis patirtį įvertino blogai (34 proc.), o dar 9 proc. – labai blogai. Viena iš dviejų moterų pateikė įvertinimo variantus „puikiai“ arba „gerai“ (50 proc.). Dar 7 proc. tyrimo dalyvių paslaugų prieinamumą ir medikų asistavimą gimdymo metu vertino vidutiniškai.
„Trūko bendradarbiavimo ir aptarimo gimdymo metu. Nebuvo vertėjos. Tik susikalbėjome raštu. Atrodė, atmosfera nebuvo labai gera, o tik „šalta“ “, – prisiminė moteris su klausos negalia.
„Gulėjau mažoje palatoje, aukštoje lovoje ir jei ne vyro pagalba, būčiau bejėgė. Be to, skyrėsi ir mokama palata, ir aptarnavimas už pinigus. Mokama paslauga buvo kur kas kokybiškesnė ir daugiau dėmesio“, – pastebėjo moteris su judėjimo negalia.
Autistiška moteris su judėjimo negalia sakė, kad „visiškai nepritaikytos patalpos, įranga. Dėl sudėtingo gimdymo, net nebuvo kaip nusiprausti, todėl, praėjus 4 dienoms, išsireikalavau, kad išleistų namo bent nusimaudyti, ir vėl grįžau į gydymo įstaigą.“
„Prasidėjus paruošiamiems sąrėmiams vykau į gimdymo skyrių, tačiau, išskyrus pulką rezidentų, nieko nemačiau. Buvau kaip iš kitos planetos. Tad apie visus gimdymo procesus sužinojau ne iš medikų, o iš draugių. Daktarai sakė „darysim viską pagal vadovėlį“. Pagimdžiau mergytę ir nors mano sveikata buvo nelabai gera, išvykome namo, kur ir pienukas atsirado, ir jėgos. Mano dukrai dabar 8 ir gimdymo patirtis buvo skausmingai žeminanti“, – dar vienos moters su judėjimo komentaras.
„Gydytojų darbu esu patenkinta, bet aplinka nepritaikyta ir nepatogi“, – savo nuomonę išsakė moteris su judėjimo negalia.
„Kita vertus, gydytojų akušerių-ginekologių ir visos komandos išmanymo ir gebėjimo prisitaikyti prie su negalia susijusių individualių poreikių gimdymo metu vertinimas – sąlyginai pozityvesnis. 61 proc. moterų tai vertino puikiai arba gerai, 23 proc. vertino vidutiniškai, 10 proc. – blogai, o dar 6 proc. – labai blogai“, – sako S. Aginskaitė.
Yra medikų, kuriems trūksta kompetencijų ir empatijos
Dalis moterų įvardino teigiamas patirtis apie kompetentingus, atidžius, supratingus ir jautrius specialistus(-es), kurie puikiai dirbo savo darbą joms gimdant.
„Važiavau gimdyti į kitą miestą. Ten labai maloniai daktaras mane apžiūrėjo, priėmė, nesijaučiau kitokia, jaučiausi tarsi savo aplinkoje, visi buvo paslaugūs, malonūs ir nusiteikę padėti“, – sakė moteris su judėjimo negalia.
„Gimdymas buvo sunkus, bet gydytojo kvalifikacija ir žinios – puikios“, – paminėjo moteris su fizine negalia.
„Operacinėje pristatė laiptus, kad ant operacinio gulto užlipti, iš abiejų pusių personalas davė rankas įsikibti, kita iš nugaros prilaikė“, – sakė moteris su judėjimo negalia.
„Buvo atsižvelgta į mano iš anksto suteiktą informaciją ir sudarytas tinkamas gimdymo planas, bendravo su pagarba ir tolerancija, tiesiog normaliai atliko savo darbą, žmonėmis jokių nusiskundimų neturiu“, – prisimena moteris su judėjimo negalia.
S. Aginskaitė pastebi, kad iš kitos pusės, pasitaikė tyrimo dalyvių, kurios įvardino ir itin skaudžias, nemalonias gimdymo patirtis, susijusias su specialistų(-čių) neišmanymu, nejautrumu, neigiamu požiūriu bei atmestinu elgesiu.
„Buvo siaubinga, prisiminus. Girdėjau žodžius, kad: „Negi taip skauda, kad rėki?“. Sąrėmių metu turėjau gulėti ir nejudėti (tai labai apsunkino ir varė man paniką), kad būtų stebimas vaiko širdies ritmas, o epidūro reikėjo prašyti“, – siaubingą patirtį prisimena 24 m. autistiška moteris su psichosocialine negalia.
„Jokio išmanymo, visko reikėjo prašyti pačiai, sakyti kas man reikalinga ir kaip turėtų būti, bet ir tai nebuvo atliepta, jautėsi arogancija ir ignoravimas“, – patirtimi dalinosi moteris su judėjimo negalia.
Autistiška moteris sakė, kad „gydytojų išmanymas ir prisitaikymas labai silpnas, trūksta kompetencijos, žinių apie tokių žmonių poreikius. Nežino, į ką svarbu atkreipti dėmesį, kaip padėti, nekorektiškos replikos.“
Autistiška moteris su psichosocialine negalia atkreipė dėmesį, kad niekam nebuvo aktuali psichologinė būsena, tik fizinė.
„Vienoje klinikoje vieną vaiką gimdžiau be jokių problemų, susirūpinimas ir dėmesys aukšto lygio, o kitame mieste pagimdžiau kitus vaikus. Su manimi kaip su kurčiąja elgiasi kaip su neišmanėle, iškart siūlė epidūrą net pačioje gimdymo pradžioje, nes norėjo paprasčiau priimti vaikus (dvynukus). Nebuvo paaiškinta visai, kaip turiu elgtis tikrinimo ir apžiūros metu, per sąrėmius, be to, net mano vyrą gimdymo metu išvarė. Laimei iš savo patirties ir lankytų kursų nepasidaviau ir buvau stipri. Kai vėl buvo elgiamasi su manimi negražiai, pagąsdinau, kad pasiskųsiu aukščiau, paaiškinau, kaip elgtis su kurčiąja. Personalas buvo persigandęs ir didelis dėmesys buvo man. Neįsivaizduoju, kaip elgtųsi kitos kurčiosios gimdyvės, tikriausiai priimtų gydytojų sąlygas. Galiausiai pagimdžiau be epidūro ir natūraliai“, – pasakoja savo istoriją moteris su klausos negalia, 41 m.
Patirtys pogimdyviniu laikotarpiu: labai trūko psichologinės pagalbos
S. Aginskaitė sako, kad pogimdyviniu laikotarpiu 40 proc. tyrimo dalyvių gavo žindymo specialisčių konsultacijas, o 13 proc. sakėsi gavusios psichologinę pagalbą. Net trečdalis tyrimo dalyvių (30 proc.) atskleidė, kad negavo jokių kitų specialistų konsultacijų pogimdyviniu laikotarpiu, nors joms to ir reikėjo.
Gydytojų akušerių-ginekologių prisitaikymą prie su negalia susijusių individualių poreikių pogimdyviniu laikotarpiu mažiau nei pusė moterų įvertino puikiai arba gerai (49 proc.). 27 proc. moterų pagalbą joms teiktą pogimdyviniu laikotarpiu įvertino vidutiniškai, 10 proc. – blogai ir net 14 proc. įvertino labai blogai.
„Dažniausiai moterų atsakymuose skambėjusios problemos, su kuriomis susidūrė pogimdyviniu laikotarpiu – prieinamos informacijos ir apskritai specialistų dėmesio trūkumas. Daug minima buvo psichologinės būsenos problematika ir psichologinių konsultacijų, psichologinės pagalbos trūkumas pogimdyviniu laikotarpiu“, – pastebi S. Aginskaitė.
„Nieko neišmanė ir net nesistengė, o mėginant paaiškinti ir kalbėtis, atsakymai buvo neigiami ar ignoruojamos problemos,“ – prisiminė moteris su judėjimo negalia.
„Niekas nesidomėjo psichologine būsena. Laimei, pogimdyvinės depresijos neturėjau, bet jos labai bijojau, nes antidepresantai, gerti nuo 16 metų, buvo nutraukti tik dėl nėštumo,“ – atvirai sakė autistiška moteris su psichosocialine negalia,
„Niekas neklausė ir nesiteiravo kokia yra mamos psichologinė būklė,“ – dar vienos moters su kompleksine negalia patirtis,
„Dabar suprantu, kad akivaizdu – reikėjo psichologinės pagalbos“, – jos taip ir nesulaukusi sakė autistiška moteris.
Skaudina abejojimas dėl moterų galimybės būti mama
„Tyrimo dalyvės dalinosi neigiamomis patirtimis dėl vis dar egzistuojančių ir gydytojų tarpe pasireiškiančių neigiamų nuostatų, susijusių su stereotipais apie negalią. Moterys su negalia dalinosi, kad joms yra tekę patirti moralizuojančių pastabų dėl neva „savanaudiško pasirinkimo“ tapti mama – esą negalvojant apie vaiko gerovę, taip pat ir primygtinių siūlymų darytis abortą.
Iš 141 tyrimo dalyvės, 22 proc. sulaukė nemalonių komentarų ir nediskretiškų klausimų iš savo gydytojų, abejojančių moterų gebėjimais, 8 proc. buvo abejojama galimybėmis tapti mama, šios galimybės buvo nuvertintos, o dar 8 proc. buvo primygtinai skatinamos nepastoti.
2 proc. tyrimo dalyvių buvo primygtinai siūloma ir skatinama savo nėštumą nutraukti tam nesant medicininių indikacijų“, – tyrimo rezultatus viešina S. Aginskaitė.
„Tiesiog nėra jiems/joms suvokimas, kad turint regos negalią galima tinkamai prižiūrėti vaiką.“ – pastebėjo moteris su regos negalia.
„Dažnai medikų žinios atliepdavo mano poreikius. Tačiau yra keli atvejai, kuomet nesuprasdavo, kad visiškai negaliu atsistoti, yra prašę bent trumpam atsistoti ar nesuprasdavo, kaip negaliu persėsti ant aukštesnės lovos/ apžiūros kėdės/ kušetės“, – prisimena moteris su judėjimo negalia.
„Tekę susidurti su labai nekorektiška, kuri nei padėjo, nei pačio vaisiaus neapžiūrėjo. Tik savo prielaidomis remdamasi aiškino, kad reikėjo abortą darytis po išprievartavimo (nors ne prievarta vaiko gyvybė užsimezgė)“, – nemalonią patirtį prisiminė jauna moteris su judėjimo negalia.
S. Aginskaitė sako, kad visgi nemaža dalis tyrimo dalyvių pastebėjo, kad reprodukcinę sveikatą prižiūrintys medikai neretai išlieka bent jau neutralūs jų negalios atžvilgiu arba aktyviai ir pozityviai palaikantys jų sprendimus šeimos planavimo klausimais: 44 proc. moterų nepatyrė jokio neigiamo vertinimo dėl to, kad turi negalią, o 28 proc. patyrė aktyvų medikų palaikymą ir padrąsinimą gyventi lytinį gyvenimą ir turėti vaikų.
