Po 11 operacijų teko amputuoti dalį kojos
Pirmą kartą Rapolą teko kalbinti 2022 m. balandžio 26-ąją – dieną po to, kai jam buvo amputuota dalis kairės kojos. Tokį skausmingą išbandymą lėmė nelaimingas nutikimas – kai atliekant triuką su jėgos aitvaru 8 metrų aukštyje Rapolą pagavo vėjo gūsis ir, nespėjus suvaldyti aitvaro, nubloškė žemyn. Nuo šio smūgio lūžo kairė koja.
Po atliktos operacijos įsimetė infekcija, jos pašalinti nepadėjo ir odos persodinimo operacija. Vėliau Rapolui buvo pašalinta dalis čiurnos kaulo, po to atlikta plastinė operacija – iš nugaros išpjautas didelis raumuo, sutvarkyta kraujotaka.
Per pusmetį pašnekovas patyrė 11 operacijų, apie 4,5 mėnesio praleido ligoninėse, ir vis dėlto po paskutinės operacijos atliktas magnetinio rezonanso tyrimas parodė, kad infekcija yra smarkiai išplitusi.
Medikai jaunam vyrui pateikė dvi galimybes: amputuoti dalį kairės kojos arba tęsti dvejus metus trunkantį gydymą, kuris negarantuoja, kad anksčiau ar vėliau amputacijos neprireiks.
Rapolas sako, kad nė vienas tų sprendimų nebūtų buvęs lengvas, o apsispręsti amputuoti dalį kojos jį paskatino suvokimas, kad su savąja koja gyventi tokio aktyvaus gyvenimo, prie kurio buvo įpratęs, nebegalės. Po visų operacijų ir ligoninėse praleisto laiko sekė ilga reabilitacija. Po pusantro mėnesio jis jau turėjo pirmąjį pagamintą kojos protezą, tačiau teko pavargti, kol jį prisitaikė.
Pašnekovas save apibūdina kaip aktyvų gyvenimo būdą mėgstančią asmenybę ir be sporto sunkiai įsivaizduoja savo kasdienybę. Tad dar reabilitacijos laikotarpiu ryžtingai liejo prakaitą, nes turėjo tikslą – kuo greičiau vėl atsistoti ant kojų ir grįžti prie širdžiai mielų veiklų. Jau po penkių mėnesių nuo operacijos Rapolas lipo į vandenį su jėgos aitvaru, o prabėgus daugiau kaip pusmečiui stojo ant snieglentės ir ėmė dalyvauti snieglenčių varžybose Europoje ir už jos ribų.
Snieglenčių varžybose užėmė prizines vietas
Praėjusių metų pabaigoje Rapolas tebeturėjo nuolatinį darbą, tačiau vyro galvoje ėmė suktis mintys išbandyti save snieglenčių varžybose, kuriose dalyvauja asmenys, turintys fizinę negalią:
„Niekad nebuvau profesionalas, bet pamaniau, kad pasitreniravęs galėčiau čiuožti panašiai. Tas protezas, kurį turėjau prieš metus, buvo labai didelis ir sunkus, bet vis tiek išvykau į varžybas Olandijoje. Norėjau pasitikrinti savo jėgas. Varžybose pirmą dieną atčiuožiau antras, antrą – trečias. Dalyvavau Europos lygio, ne pasaulinio, varžybose, bet tuo pat metu vyko ir šios. Pagalvojau, kad kaip pirmą kartą, be patirties, su netinkamu tam protezu, rezultatai neblogi. Atsilikau 6 sekundėmis nuo geriausio pasaulyje.
Grįžęs į Lietuvą ėmiau planuotis kitas varžybas, kadangi pasiruošimui reikia laiko, priėmiau sprendimą išeiti iš turimo darbo. Turėjau rėmėją, tad pusmetį žinojau, kad išgyvensiu, prisidėjo ir Lietuvos neįgaliųjų sporto bei Lietuvos slidinėjimo federacijos. Taip ir nutariau, kad pusmetį leidžiu sau pabandyti, jei nepavyks – grįšiu ir susirasiu kitą darbą.“
Po šių sekė kitų varžybų įvairiose Europos šalyse: Suomijoje, Italijoje, Vokietijoje, visose jų Rapolui pavyko užimti pirmą ar antrą vietas.
„Buvau susirinkęs pakankamai taškų Europos lygio varžybose, kad galėčiau sudalyvauti pasaulinio lygio varžybose. Dalyvavau vykusiose Italijoje, atčiuožiau paskutinis (juokiasi). Buvo labai sudėtinga trasa, neturėjau pakankamų techninių įgūdžių. Paskui man pasiūlė sudalyvauti pasaulio čempionate. Jis vyko Ispanijoje, pavyko užimti 5 vietą. Kadangi Europoje buvau pirmas, gerai pasirodžiau ir pasaulio čempionate, gavau stipendiją iki kito čempionato. Iš tos stipendijos dabar galiu išgyventi ir dvejus metus visiškai atsiduoti sportui. Tačiau, jei kitame pasaulio čempionate nepateksiu į šešetuką, stipendijos nebegausiu“, – dalijasi Rapolas ir priduria, kad dabar svarbiausias jo tikslas yra sudalyvauti 2026 m. žiemos paralimpinėse žaidynėse.
Į varžybas Kanadoje – sergantis ir sulūžusiu protezu
Kaip vieną įsimintiniausių nuotykių kalbėdamas apie praėjusius metus Rapolas įvardija varžybas Kanadoje. Kelionę į šią šalį gerokai apkartino prasta savijauta – vyras išvyko karščiuojantis, o ten pasitikusios oro sąlygos sustabdė lėktuvų eismą.
„Ta kelionė buvo tikrai sudėtinga. Išvykau sirgdamas, ten buvo daug sniego, tad atšaukė skrydžius, likus 20 valandų iki varžybų buvau Toronte, o turėjau būti kalnuose. Kitas skrydis buvo tik už trijų dienų. Susipažinau su vietine mergina, jos pasiimti atvyko tėvai, sutiko pavėžėti ir mane. Naktį važiavome per kalnus, kelionė truko 14 valandų, buvo labai šalta ne tik lauke, bet ir automobilyje. Paskui sėdau į taksi ir nuvykau į slėnį.
Likus 15 minučių iki apšilimo, atsidūriau viešbutyje, greit užsidėjau kojos protezą, užsikėliau keltuvu į viršų. Man buvo likęs vienas apšilimo ratas. Pradėjau čiuožti ir ties pirmu posūkiu lūžo protezas. Nušlubavau iki viešbučio, varžtais jį susisukau, protezas buvo 5 cm trumpesnis, grįžau ant kalno, sukandau dantis ir dar tebekarščiuojantis sudalyvavau varžybose. Laimėjau prizinę vietą – atčiuožiau antras, kitą dieną – pirmas“, – pasakoja Rapolas.
Žiemą leis Austrijos Alpėse
Apie tai, kaip sekėsi pastaruosius metus ir ką veikia dabar, su Rapolu kalbėjomės telefonu. Šiuo metu jis su savo širdies drauge Brigita vieši Austrijoje. Vasarą leido Lietuvoje, plaukiojo su jėgos aitvaru ir dirbo instruktoriumi, stiprėjo fiziškai. Paskui mėnesį keliavo po Vietnamą, o lapkričio 1-ąją, prisikabinę kemperį, į kompaniją pasiėmę šunį, išvyko į Zilertalio slėnį Alpėse, netoli Majerhofeno miestelio, kur praleis visą slidinėjimo sezoną, treniruosis ir dalyvaus varžybose:
„Įsikūrėme kempinge, kuris pritaikytas gyventi ilgesnį laiką. Jame yra dušai, tualetai, skalbyklės, indaplovės, sporto salė, pirtis. Draugė iš čia dirba nuotoliu, o aš kasdien stengiuosi treniruotis, po slidinėjimo išsimaudau upėje ar ežere, darau mankštas, sportuoju salėje. Po Naujųjų pradėsiu treniruotis su treneriu britu, su kuriuo susipažinau dar 2016-aisiais, o po kojos amputacijos susisiekėme ir jis man pasiūlė kartu padirbėti, – pasakoja pašnekovas ir priduria, kad pirmas mėnuo čia atvykus vis dėlto nebuvo lengvas:
– Pradėjus treniruotis, dažniau slidinėti, ėmė labai trinti protezas, teko gydytis daug žaizdų. Buvome ir apsirgę. O dabar patyriau traumą, austras gydytojas patvirtino dalinį šoninio kolateralinio raiščio plyšimą, taigi rimtesnės treniruotės prasidės tik po to, kai grįšime čia po Kalėdų, kurias sutiksime Lietuvoje.“
Treniruotis tenka ir sukąstais dantimis
Paklaustas apie protezus, Rapolas sako, kad dabar juos turi tris: pagrindinį vaikščiojimo, kurį gali naudoti ir bėgimui, ir aktyviam sportui, minkštą, skirtą tik vaikščioti, ir dar vieną, kurį naudoja slidinėdamas ar plaukdamas su jėgos aitvaru. „Turiu ir ketvirtą koją – medinę, tokią kaip atsarginę, jei prisireiktų“, – pasijuokdamas priduria pašnekovas.
Pasiteiravus, kaip jaučiasi visiškai pakeitęs gyvenimą, Rapolas sako, kad gyventi užsienyje, keliauti – jam nesvetima:
„Mokiausi užsienyje, daug keliavau. Dabar vėl grįžau į tą patį ritmą – keliaujam, važiuojam į skirtingas varžybas. Anksčiau vietoj varžybų būdavo darbai, o sportu užsiimdavau po darbo. Dabar sportas yra pagrindinis mano darbas. Nors tai yra aistra, kartais tenka sukąstais dantimis anksti keltis, eiti ant kalno ir visą dieną praleisti ten tikrai ne pačiomis maloniausiomis sąlygomis. Tad ne visada tai yra tik malonumas, ir, kai esi vienas, be trenerio, irgi nėra lengva. Tad tikiuosi, kad nuo sausio, kai pradėsime dirbti su treneriu, bus truputį lengviau.
Bet motyvacijos bandau neprarasti. Aišku, jausmai kiek dviprasmiški, matau, kaip kitų šalių sportininkai treniruojasi, važiuoja į varžybas, aš neturiu tokio didelio finansinio užnugario ir negalime lygintis su kitomis valstybėmis. Ten sportininkai turi trenerius, net ir po du, varžybose labai gerai pasimato, kokia jų technika, atrodo, kad aš smarkiai atsilieku ir nežinau, ar su tokiais ištekliais man pavyks juos pavyti. Bet dedu visas pastangas, kiek galiu.“
Savo pavyzdžiu nori įkvėpti kitus
Paklaustas, ar nebuvo akimirkų, kai savo sprendimo amputuoti dalį kojos būtų pasigailėjęs, Rapolas teigia, kad nė sekundės. Tačiau neslepia, jog manė, kad bus lengviau – ir protezus prisitaikyti, ir mažiau skausmo teks kęsti, žaizdų gydyti.
„Galbūt, jei tik vaikščiočiau ir neturėčiau kitų tikslų, viskas būtų gerai. Kadangi noriu sportuoti, protezai sukėlė keblumų. Bet viskam yra išeitys: pailsini koją, gali vėl imtis veiklos. Bet kuriuo atveju savo sprendimo nesigailiu, nes žiūriu ne į tai, ką iš manęs atėmė, o į tai, ką aš gavau. Dabar mano gyvenimas kitoks, bet jis turi tokių spalvų, kurių galbūt niekad nebūčiau patyręs.
Vasarą dalyvavau viename renginyje, kuriame sakiau motyvacinę kalbą apie prarastus dalykus, bet atsivėrusias naujas galimybes, kaip išnaudoti nelaimę ir paversti ją stiprybe. Vasarį vėl tokiame dalyvausiu. Pastebiu, kad žmonėms rezonuoja mano istorija, visi mes turime savų patyrimų. Gaunu ir žinučių, matau, kad žmones mano istorija motyvuoja, taigi galbūt gyvenime gavau misiją, kurios anksčiau neturėjau“, – svarsto Rapolas.
Kalbėdamas apie savo patirtį, pašnekovas sako, kad šis išbandymas jam suteikė naują požiūrį į gyvenimą, daugiau tikėjimo, kad žmogus po nelaimės gali atsistatyti ir netgi tapti stipresnis.
„Treniruojuosi, nes turiu tikslą patekti į žiemos paralimpines žaidynes, tuo pačiu noriu nešti žinutę, kad negalia nėra gyvenimo pabaiga. Žmonės su negalia gali atrasti veiklų, kurios padės sustiprėti ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai: jeigu neturi kojos, gali sustiprinti viršutinę kūno dalį, jei neturi rankos – apatinę. Bandysiu plačiau skelbti tą žinutę, kad daugiau žmonių su negalia galėtų pradėti aktyvią veiklą ir to nebijotų, ir savo pavyzdžiu bandysiu parodyti, kiek galima pasiekti, jei labai to nori“, – sako pašnekovas.