Nesiūlymą panešti krepšių priėmė kaip gero tono ženklą
„Aplinkos pritaikymo sprendimų natūraliai daugėja ir Lietuvoje. Rekonstruojant kelius, vykdant miestų plėtrą, natūraliai atsiranda ir vedimo, ir perspėjamosios taktilinės linijos, šviesoforai diegiami su garsiniu signalu ir pan. Bet žmonių kultūra keičiasi kur kas lėčiau ir čia, manau, visiems reikia kantrybės. Ar galime pykti, kad kitus žmones stebina regos negalią turinčio keleivio savarankiškumas? Lietuvoje tos nuostabos dėl pačių elementariausių dalykų yra labai daug“, – akivaizdžiausiais bendravimo skirtumais dalinasi Irma Jokštytė-Stanevičienė.
Būtent nuostabos ir perteklinio noro asistuoti, sako Irma, Vokietijoje nebesutikusi: „Atvykusi į Vokietiją iškart pajutau, kad nėra jokio perdėto stebėjimosi dėl manęs pačios. Oro uoste mane pasitikęs asistentas turėjo palydėti mane su mano visomis kuprinėmis ir lagaminais į tramvajaus stotelę. Visų pirma, jis net nepasiūlė man panešti mano kuprinių ir jau tai aš priėmiau kaip teigiamą dalyką. Juk keliavau viena, neturiu judėjimo negalios, vadinasi natūralu, kad nešu tiek, kiek pati pakeliu.
Jis mane palydėjo iki tramvajaus stotelės ir pasakė, kad čia važiuoja tik man tinkamas tramvajus. Įsėsti į netinkamą nėra tikimybės. Ir paklausė, ar įlipsiu pati, ar norėčiau, kad jis kartu su manimi palauktų. Aš atsakiau, kad įlipsiu pati, jei čia važiuoja tik man tinkantis. Ir jis paliko mane laukti vieną. Lietuvoje tokia situacija man niekada nebuvo susiklosčiusi. Tuomet iškart supratau, kad šioje šalyje, jei kažko nemokėsiu pasakyti, niekas man papildomai nesiūlys. Man ir pačiai reikėjo laiko suvokti, kad tai ir yra adekvatus, manęs nediskriminuojantis elgesys. Vėliau tą patį jausmą išgyvenau lankydamasi skirtingose institucijose, studijuodama universitete“, – vienodą požiūrį, kuris iš pirmo žvilgsnio gali būti panašus net į atšiaurų elgesį, apibūdina pašnekovė.
Mėginimai padėti kartais virsta nesusipratimais
Kalbant apie pagalbą, kurios negalią turinčiam žmogui gali iš tiesų prireikti, Irma įsitikinusi – pirmiausia mums reikia kalbėtis ir girdėti vieniems kitus. Tą padaryti galime tik stabtelėjęs, o taip skubėdami, kaip skubame šiuo laikotarpiu, neturime jokių šansų išgirsti, ko iš tiesų reikia kitam žmogui.
„Mes labiau orientuojamės į „kiek“ ir labai retai pagalvojame „bet kaip?“. Tad norėdami padėti, visų pirma turėtumėm įjungti sąmoningumą: kam aš noriu padėti? Matydami tiesiog neregį, žygiuojantį gatve savo keliu ar net sustojusį ir kažką besitikslinantį, labai dažnai be rimtos priežasties pagalvojam, kad jam reikia pagalbos, nes gi „Jei aš nematyčiau, tikrai nežinočiau kur eiti...“. Visada galime paklausti, ar reikalinga pagalba, ir leisti žmogui pačiam pasakyti. Aš dažnai susiduriu su tuo, kad žmonės arba negirdi, kai man reikia pagalbos, nes gal būna su ausinėmis ausyse, arba negirdi, kai sakau, kad tos pagalbos šiuo metu nereikia. Bet kadangi gerėja mūsų aplinka, ji tampa vis labiau suprantama ir draugiška neregiams ar silpnaregiams, tikiu, kad ir tos pagalbos poreikis mažėja“.
Paklausus Irmos apie kuriozines situacijas, susijusias su aplinkos mėginimu talkinti, moteris pasakoja, jog klasikinis atvejis yra paklausus, kelintas tai autobusas ar troleibusas, išgirsti: „Čia, čia čia, durys čia“ ir būti laipinamai į autobusą per prievartą.
„Dažniausiai su pertekline pagalba neregiams žmonės tik sugaišina laiką, didelės žalos nepadaro. Kadangi mano vyras turi judėjimo negalią, dabar supratau, kad mūsų „žala“ nieko nereiškia lyginant su ta, kuri nutinka išverčiant žmones iš vežimo dėl netinkamos pagalbos. Norisi ne gąsdinti, ne atgrasyti nuo pagalbos teikimo, o kviesti nebijoti kalbėtis ir vieniems kitus pažinti. Draugaukite, eikite pasivaikščioti, būkite bendradarbiai ar partneriai su tais, kurie turi negalią. Žaiskite drauge protmūšius ir pažindinkitės. Įtraukdami juos į savo ratą arba bent jau nevengdami tai padaryti, padėsime vieni kitiems kur kas labiau“, – kviečia pašnekovė.
Iki sėkmės gali pritrūkti mažos smulkmenos
Tuo tarpu Julija Markeliūnė, „Telia“ įvairovės ir įtraukties partnerė sako, jog bendraujant su žmonių su regos negalia bendruomene, aiškėja pagrindinė daugumos verslų klaida – šios bendruomenės nematymas, neatsižvelgimas į programų, paslaugų ir funkcionalumų prieinamumą žmonėms su negalia. Jeigu, anot J. Markeliūnės, į šiuos poreikius atkreiptume dėmesį pačioje kūrimo pradžioje – nereikėtų jokių ES prieinamumo direktyvų:
„Norėčiau pasidalinti su jumis neregio programuotojo istorija, papasakota Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) organizuotoje konferencijoje „Technologijų galia“. Jis dalinosi savo patirtimi, kuomet, sėkmingai įsidarbinus darbovietėje, vienintelė kliūtis jam iš tiesų įsitraukti į komandos gyvenimą buvo negalėjimas bendrauti su komandos nariais. Negalėjimas dėl to, kad programuotojams įprasta komunikacijos priemonė „Slack“ nebuvo pritaikyta ekrano skaitymo programoms.
Taigi neregiui programuotojui kliūtis dirbti buvo ne jo žinių trūkumas, ne sunkumai pasiekiant darbo vietą, net ir ne darbdavių skeptiškas požiūris, o tai, kad programos kūrėjai nepagalvojo, jog šia priemone galimai naudosis neregys programuotojas. Pats savo istorija pasidalijęs žmogus sakė nelabai galįs ir pykti, juk neregių tiek nedaug, pasaulio kontekste jie sudaro gal kokį 1 proc., o jei dar pagalvojus, kiek iš to procento yra programuotojų, teisingai – dar mažiau. Suprantame, ką jis sako, tačiau jeigu kiekvienas programuotojas pasirūpintų papildomo kodo įdiegimu jau pradėdamas kurti programą, kiekvienas žmogus su regos negalia galėtų be baimės mėginti naujas programas ar paslaugas“, – kalba įvairovės ir įtraukties partnerė.
Svarbūs patarimai verslui: kaip elgtis su regos negalią turinčiu klientu
Pasak J. Markeliūnės, dažniausiai pasitaikančios klaidos aptarnaujant žmones su regos negalia yra pasimetimas ir baimė pasakyti ar padaryti netinkamai: „Pagrindinis patarimas – visuomet klauskite, ar klientui reikalinga pagalba. Jeigu neregys iki jūsų darbo vietos atėjo pats, tikriausiai jis yra visiškai savarankiškas ir daugumoje situacijų susitvarkys netgi be jūsų pagalbos. Todėl venkite perteklinės pagalbos siūlymo, taip pat kaip ir perdėtai malonaus bendravimo ar mažybinių žodžių. Bendraukite su žmogumi, turinčiu regos negalią, taip pat, kaip ir su bet kuriuo kitu klientu – pagarbiai, norėdami suteikti geriausią patirtį“.
Anot specialistės, gyvoje kalboje tikrai nereikia ieškoti būdų, kaip bendraujant su neregiu pakeisti žodžius „žiūrėkite, matote“ ir pan. – šių žodžių naudojimas niekaip neįžeis žmogaus su regos negalia. Neregiai irgi skaito knygas ir žiūri filmus, tik truputį kitaip, ir jie patys vartoja šiuos terminus.
Verslui bandant atliepti žmonių su negalia poreikius ir gerinti prekių bei paslaugų prieinamumą, sako J. Markeliūnė, svarbiausia nespėlioti ir nebandyti išrasti dviračio, o pasikonsultuoti su profesionalais bei klausyti jų rekomendacijų.
„Nors Lietuvoje prieinamumo specialistų dar labai trūksta, tačiau drąsiai rekomenduojame kreiptis į LASS ir pasitelkti profesionalus į pagalbą – tokiu būdu gausite kokybišką ir tikrai teisingą informaciją. Mes būtent nuo to ir pradėjome: užsakėme internetinio puslapio vertinimą, taip pat pakvietėme LASS atstovus į savo salonus ir pagal jų pateiktas rekomendacijas atlikome reikalingus pokyčius. Prieinamumas dažnai susideda iš smulkių detalių, kurias visas reikia apčiuopti. Bendram supratimui dalinuosi keliais pavyzdžiais, ką atlikome mes, norėdami pritaikyti savo „TeliaPlay“ programėlę ir internetinį puslapį: patobulinome TV kanalų pavadinimų nuskaitymą programėlėje, įdiegėme keletą naujų funkcionalumų dėl lengvesnės navigacijos per patį turinį. O taip pat mūsų svetainės pagrindinė navigacija ir paieška tapo patogiai prieinama naudojantis įvairiomis ekrano skaitymo programomis tiek per kompiuterio ekraną, tiek per telefonus.
Fizinėse erdvėse, papildo pašnekovė, taip pat labai svarbu tinkami šriftai, jų dydis, kontrastai. Silpnaregiams ypač netinkama ta aplinka, kur viskas vienos spalvos, grindys šviesios, sienos baltos, o užrašai ant sienų parašyti pasvirusiu šriftu. Taip pat labai svarbu užtikrinti saugią fizinę aplinką, pavyzdžiui jeigu neregys su baltąja lazdele apčiuopia kliūtį, tarkime stalą, jis dažnu atveju į priekį eina orientuodamasis pagal ją – traktuodamas, kad jam eiti yra saugu, todėl jokiu būdu jo kelyje negali atsirasti kažkokių „kabančių“ pavojų, tai yra bet kokie už stalo ribų išsikišantys objektai (pvz. lentynėlė). Tokie daiktai turėtų būti ne žemiau nei maždaug 2 m. nuo žemės.
Patyčios ir kalba, kuri glumina: kai stebisi, kad net aš moku iškepti pyragą – tai nepagarba
Ne paslaptis, kad ir noras pagirti, pasakyti komplimentą gali sukelti dviprasmiškų jausmų. O ir žmonių su negalia vertimas herojais dėl kasdienių smulkmenų, anot I. Jokštytės-Stanevičienės, išties trikdo.
„Aš esu nieko prieš motyvuoti žmones veikti ir skatinti įžvelgti teigiamų gyvenimo spalvų. Jei tik mano negalia juos gali motyvuoti gyventi – tebūnie. Aš labiau priešinuosi situacijoms, kuriose su manimi bendraujama arba mane giria dėl neadekvačių dalykų. Pvz., kas nors sako: „Ir pyragą moki iškepti? Nu tu šaunuolė!“. Kas ir kada pasakė, ką turi mokėti ar nemokėti matantis ar nematantis žmogus? O ką turėtų gebėti ar negebėti atlikti turintys kitas negalias? Mes to niekada nežinosime. Tad lyginti žmonių gebėjimus pagal fizines savybes yra visiškai netikslu ir nepagarbu. Kitas dalykas, kuris mane erzina, – frazė „Net aš taip nemoku, o tu padarei...“ Arba: „Aš dar neradau, kur čia rašyti, o tu jau parašei!“ ir panašūs palyginimai. Tai nėra būdas išreikšti susižavėjimą. Toks „padrąsinimas“ man atrodo tik didinantis atskirtį ir auginantis sienas“.
Vienok, patyčių dėl negalios Lietuvoje, sako Irma, nėra daug, veikiau tyčiojamasi iš asmenybės ar kūno skirtumų negu dėl pačios negalios: „Su patyčiomis labiau susidūriau jau suaugusi, stebėdama ir pažindama aplinką, žmonių santykius. Tuomet pamačiau ir kaip lengva naudoti „Cancle kultūrą“, kaip lengva nugalinti žmones, ypač naudojant viešas priemones. Visiškai nesistebiu, kad visuomenei prireikė tokio konstrukto kaip E-policija. Ateityje, manau, virtualios priemonės turėtų tik augti, valdant tiek nepagarbią leksiką, tiek kitas patyčių formas“.