Regėjimo neteko kūdikystėje
36-erių Laura nemato nuo kūdikystės. Gimusi 6 mėnesių ir 3 savaičių ir svėrusi tik 800 g mergaitė buvo paguldyta į inkubatorių: „Gimiau matydama, bet, kadangi atėjau į pasaulį per anksti, neturėjau rijimo reflekso ir buvau silpna, mane paguldė į inkubatorių. Neregystę lėmė per didelis deguonies kiekis jame.“
Pašnekovė užaugo reginčiųjų šeimoje. Paklausta, ką yra tekę girdėti iš tėvų, kaip jie priėmė žinią, kad dukra nematys, Laura sako, jog tėvams iš pradžių buvo šokas.
„Natūralu, kad tėvai tikisi, jog vaikas gims ir augs kaip visi kiti. Aš gimiau labai mažytė, vėliau svoris dar nukrito, buvo didelė tikimybė, kad neišgyvensiu. Tėvai net kvietė kunigą, kad mane pakrikštytų. Taigi iš pradžių buvo pasimetimo ir nerimo, bet iš esmės tėvai stengėsi neteikti reikšmės mano negaliai ir mane augino taip, tarsi jos neturėčiau. Manau, galima rasti labai daug pliusų, kad buvau auginama ne šiltnamio sąlygomis – įgijau daug kasdienybėje pravarčių įgūdžių, tad dabar galiu pasirūpinti ne tik savimi, bet ir dukterimi“, – pasakoja Laura.
Gimus dukrai iššūkių padaugėjo
Pašnekovė dalijasi, kad iššūkiai ją lydi visą gyvenimą. 10 klasių ji baigė Kauno aklųjų ir silpnaregių mokykloje, o 11 ir 12 klases – Vilniuje esančioje Lietuvos aklųjų ir silpnaregių mokykloje. Būdama dvylikos į mokyklą ėmė keliauti pati, tada stotelių pavadinimų viešajame transporte dar nepranešinėdavo, tad jas tekdavo skaičiuoti:
„Visko pasitaikydavo – ir pravažiuodavau reikiamą, ir išlipdavau per anksti. Pamenu savo pirmąjį kartą, kai tėvai į mokyklą išleido vieną. Buvo žiema, daug sniego, autobusas sugedo pusiaukelėje, teko išlipti. Bet viskas baigėsi gerai, vairuotojui pasakiau, kur važiuoju, jis palydėjo iki reikiamo troleibuso.“
Baigusi vidurinę Laura įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą ir ten apsigynė lietuvių filologijos bakalaurą. Po studijų gimė dukra ir būtent tada, pašnekovės teigimu, teko mokytis naujų įgūdžių.
Lauros dukrai, kurią moteris augina viena, – dešimt, ji regėjimo negalios neturi. Su dukters tėčiu, pasak pašnekovės, nesutapo požiūriai, tad keliai anksti išsiskyrė ir visi rūpesčiai teko jai vienai.
„Ketverius metus, kol duktė buvo maža, daug padėjo mama, vėliau mamos netekau, prisidėjo naujų iššūkių – ir įvairių patiekalų gaminimas, ir skalbimas, galiausiai teko išmokti maršrutus į dukters darželį, mokyklą. Mamai esant galėdavau skirti laiko praktikuotis ir išmokti norimus dalykus, kai likau viena, tiesiog teko imti ir daryti. Tai sukūrė nemažai įtampos, juk ne visada lengva iš pirmo karto atlikti tai, ko dar nedariau, – sako Laura ir priduria:
– Bet dabar, kai dukra jau paaugusi, tariamės, ką gaminsime vakarienei, kada aplankysime kavinę ar kino teatrą, drauge keliaujame ir mokyklinių prekių, ir drabužių pirkti. Dukra jau sakė, kad parinks man stilių [juokiasi, aut. past.]. Kartu sprendžiame su ja susijusias problemas, dėl daug ko pasitariame.“
Kasdienybę palengvina išmaniosios technologijos
Kalbėdama apie įprastus kasdienius rūpesčius ir darbus, pašnekovė sako, kad čia labai padeda išmaniosios technologijos:
„Dabar el. parduotuvėse patys galime įsigyti reikiamų prekių, anksčiau tai būtų prilygę stebuklui. Jeigu svetainės yra suprogramuotos pagal atitinkamus standartus, ekrano skaitymo programos, perteikiančios mums tekstinę informaciją balsu, tuos tinklalapius puikiai „nuskaito“ ir juose galime atlikti įvairias funkcijas: apsipirkti, parsisiųsti arba prisegti norimą dokumentą ir pan. Ekrano skaitymo programa neregiai ar silpnaregiai naudojasi tiek mobiliuosiuose telefonuose, tiek kompiuteriuose.
Kelionėse dažnu atveju naudojamės neregiams sukurtomis navigacinėmis programėlėmis arba į pagalbą pasitelkiame pavėžėjimo platformas, visa tai prideda savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, padidina savivertės jausmą. Man augant tokių galimybių buvo tikrai mažiau, tad ir neregiai buvo mažiau aktyvūs, ne tokie drąsūs. Džiaugiuosi, kad tėvai neatnešė man visko ant lėkštutės – išmokau siekti, bandyti ir tikėti savo jėgomis“, – pasakoja Laura.
Negalią turinčiam asmeniui įsidarbinti sunkiau
Paklausta apie darbą, Laura sako, kad jos prioritetas yra būti gera mama. Tai – pagrindinis ir atsakingiausias jos darbas. Taip pat jauna moteris dirba Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Pietvakarių centre, kuris rūpinasi asmenimis, turinčiais regos negalią, kad šie gautų reikiamas paslaugas ir pagalbą. Ji užima ryšių su visuomene atstovės pareigas, rašo straipsnius, konsultuoja įvairias įstaigas prieinamumo neregiams tema, padeda organizuoti renginius ir kartais pati juose dalyvauja: „Esu meniškos sielos, kuriu dainas, groju gitara.“
Prieš porą metų neregių ir silpnaregių bendruomenė pradėjo unikalią iniciatyvą – visus norinčius pakvietė išbandyti pojūčių turizmą „NeRegĖjimo galia“, kur aplinką ir save galima pažinti ne matant, bet jaučiant. Laura yra viena šios iniciatyvos gidžių. Per tokią ekskursiją, kuri organizuojama Kaune Ąžuolyno parke ir Laisvės alėjoje, regintysis dėvi užtamsintus akinius ir naudojasi baltąja lazdele. Šioje ekskursijoje regintįjį lydi gidas neregys. Tiesa, žiemą pasivaikščiojimai nuo Ąžuolyno parko iki Laisvės alėjos nevykdomi, nes, kai yra sniego, gana sudėtinga keliauti ir patiems neregiams.
„Dabar siūlome dar vieną edukaciją, skirtą grupėms, kviečiame ją išmėginti ir moksleivius – rengiame pasivaikščiojimus mūsų centro patalpose, kur, be kelionės tamsoje dėvint simuliacinius akinius ir naudojantis baltąja lazdele, dalyviai taip pat gali susipažinti su įvairiausiomis priemonėmis, kurias naudoja neregiai: Brailio raštas, įvairūs „kalbantys“ prietaisai – tokie kaip svarstyklės, laikrodžiai, termometras, telefonas, supažindiname ir su sportu – aklųjų tenisu, yra galimybė šią sporto šaką interaktyviai išbandyti“, – pasakoja pašnekovė.
Pasiteiravus, ar lengva neregiui susirasti darbą, Laura sako, kad šiuo klausimu yra daug niuansų: „Visų pirma, be regos labai daug darbų dirbti negalime. Kitas aspektas, apsunkinantis darbo paieškas neregiams, yra konkurencija – jei į tą pačią vietą kandidatuos neregys ir matantysis, kai pastarasis užduotis atliks greičiau, jam nereikės pritaikyti darbo vietos, tarkime, kompiuterinės įrangos, tikėtina, kad darbdavys pasirinks regintį asmenį.
Trečias dalykas, su kuo ir pačiai yra tekę susidurti, – ne visi darbdaviai yra linkę domėtis neregių galimybėmis, kurias atveria išmaniosios technologijos, ekrano skaitymo programos. Būna atvejų, kai į neregį žiūri šiek tiek skeptiškai, net atmestinai, nepasidomi, kiek neregys galėtų būti vertingas kaip darbuotojas socialiniu ir lojalumo atžvilgiu, nes bet kuris negalią turintis asmuo, jeigu jis turės darbo vietą, stengsis ją išlaikyti, todėl, kad įsitvirtinti darbo rinkoje jo galimybės yra menkesnės.
Taigi negalią turinčiam asmeniui įsidarbinti yra kebliau, galbūt lengviau tiems, kurie jau yra kur nors dirbę, turi vienokios ar kitokios patirties, bet tokių yra mažuma. Reikia labai daug kantrybės ir užsispyrimo tiek savo tikslams pasiekti, tiek visuomenei įtikinti, kad turi reikiamų gebėjimų tai darbo vietai užimti.“
Aplinka nepakankamai prieinama neregiams
Paklausta, kaip vertina aplinką, kurioje gyvename, kiek ji pritaikyta regėjimo negalią turintiems žmonėms, Laura neslepia, kad klausimas nelengvas, nes, jos manymu, trūksta daug ko:
„Nėra nė vienos vietos, kuri būtų visiškai pritaikyta neregiams. Viešajame transporte pranešamos stotelės, turime programėles, kuriomis galime pasitikrinti, koks autobusas atvažiavo. Bet būna situacijų, kai jos nesuveikia. Arba būna, kad iš eilės sustoja keli autobusai ar troleibusai, o tada sunku identifikuoti, kuris yra kuris.
Kalbant apie pačią infrastruktūrą, trūksta garsinių šviesoforų, gatvėse – vedimo linijų neregiams, sudėtinga orientuotis pastatuose, įstaigose, bankuose, poliklinikose. Keblu, kai reikia atsispausdinti eilės numerėlį, o ekrane atsiradusio numerio neregys neturi galimybės savarankiškai sužinoti, nėra galimybių pačiam pasiekti reikalingą aptarnavimo langelį.
Tačiau nėra viskas taip niūru [šypsosi, aut. past.]. Pažangą juntame kiekvieną dieną, nes situacija pamažu gerėja. Kaip tik prieš pokalbį su jumis kalbėjausi su vieno muziejaus atstovu, jie domisi, ką ir kaip galima padaryti, kad muziejai taptų dažniau lankomi neregių.
2025 m. birželį įsigalios ES prieinamumo direktyva, tam nutikus įmonės ir įstaigos pamažu turės pritaikyti paslaugas ir produktus žmonėms, turintiems negalią. Taigi norisi tikėti, kad po truputį mūsų gyvenimas taps patogesnis ne vien dėl technologijų šuolio į priekį – jos per pastaruosius dešimt metų leido neregiams pasiekti nemažai savarankiškumo, bet kad ir pati visuomenė matys tame pokytyje naudą visiems. Tik tokiu būdu galėsime jaustis visaverčiais brandžios visuomenės nariais.“
Visuomenės požiūris keičiasi
Pasiteiravus apie visuomenės požiūrį į asmenis su negalia, Laura sako, kad viskas po truputį kinta į geresnę pusę. Moteris pasakoja, kad vaikystėje pati patirdavo patyčias ir dar būdama mažametė kiemo vaikams turėdavo atsikirsti, kad jai viskas gerai, ji nėra kitokia dėl to, jog nemato.
„Patyčių patirdavau ir būdama paauglė, berniukai autobuse nepraleisdavo progos pasišaipyti. Nežinau, ar aplinkiniai tai matydavo, bet iš šalies jokios pagalbos nesulaukdavau. Anksčiau prasilenkdama su šeimomis pastebėdavau, kad tėvai kartais stengdavosi greičiau pasišalinti, matyt, norėdami išvengti nepatogių savo atžalų klausimų apie neregį kelyje.
Dabar pokalbių apie mus nevengiama – vaikams tėvai patys noriai pasakoja tiek apie Brailio raštą, tiek apie tai, kam neregiui reikalinga baltoji lazdelė. Esu įsitikinusi, kad elementarus žinojimas atneša empatiją, griauna išankstines nuostatas ir stereotipus, pamažu tampame vieni kitiems atviresni. Savo aplinkoje tikrai tai jaučiu.
Darželyje ir dukters mokykloje yra tekę vesti edukacijas apie neregių gyvenimą, matau, kad vaikai yra smalsūs, jie noriai klausia ir negalią priima kaip paprastą, natūralų dalyką, o tą kitoniškumą – kaip unikalumą. Iš vienos pusės tai stebina, iš kitos pusės rodo, kad mūsų visuomenė auga. Pati manau, kad negalią reikėtų priimti kaip įvairovės išraišką, o ne kaip trūkumų ar minusų rinkinį.“
Laura pasakoja, kad dabar dažniau sulaukia ir pagalbos iš šalies, jei tokios prisireikia, o ir patys žmonės linkę ją pasiūlyti. Tiesa, pašnekovė priduria, kad kartais norėdami padėti aplinkiniai gali padaryti ir meškos paslaugą:
„Būna, kad laukiu autobuso, įkišu galvą paklausti, koks atvažiavo, o kažkoks žmogus, norėdamas padėti, jau vos ne kelia mane iš už nugaros į tą transporto priemonę. Arba gatvėje kažkas prieina, ima mane už rankos ir pradeda lydėti neaiškia kryptimi. Tokiu atveju pametu savo maršrutą ir tada jau tikrai pagalba tampa reikalinga. Pagrindinis prašymas visuomenei – pirmiausia paklausti, ar neregiui esamoje situacijoje reikia patalkinti. Tokiam poreikiui esant jis tikrai neatsisakys.“
Nori būti naudinga, save realizuoti
Pokalbio pabaigoje palietus temą apie požiūrį į gyvenimą, Laura sako, kad žmonės su negalia yra tokie pat kaip visi kiti ir nereikia jų išskirti ar juolab atskirti:
„Ir man būna situacijų, kai ne viskas pavyksta, kai būnu prastos nuotaikos, kai kas nors nepatinka, erzina. Bet stengiuosi save motyvuoti, kad pasaulyje tobulų nėra, o jis visada bus toks, kokį mes jį patys susikursime, kiek prisidėsime prie jo gerinimo ir gražinimo. Mėginu padaryti tiek, kiek galiu, duoti aplinkai kiek įmanoma daugiau tiek žinių, patyrimų, tiek švietimo atžvilgiu. Norisi po savęs palikti ką nors gražaus, šviesaus, būti naudingai, save realizuoti.
Nuotaikų tikrai būna visokių, asmenys su negalia nėra herojai. Už turimus pasiekimus nereikia mūsų aukštinti. Tiesiog reikia suprasti, kad tam, jog pasiektume savo tikslų ir svajonių, įdedame šiek tiek daugiau pastangų, valios ir ryžto.“