Svarbu neužstatyti
Socialiniame tinkle „Facebook“ savo paskyroje „Debesų pievos piemuo“ Kęstutis Kaupas pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame užfiksavo, kaip ant taktilinio vedimo tako, kuris skirtas žmonėms, turintiems regos negalią, kad jie galėtų lengviau judėti miesto gatvėmis, kažkas paliko dviratę transporto priemonę.
Vaizdo įraše jo autorius paaiškino, kad šie reljefiniai takai skirti eiti naudojantis baltąja lazdele, o jei žmogaus, turinčio regos negalią, kelyje pasimaišo transporto priemonė ar koks kitas didesnis objektas, tai jam gali sukelti labai daug nepatogumų. K. Kaupas kreipėsi į visus su prašymu būti sąmoningiems ir atkreipti dėmesį, kurioje šaligatvio vietoje paliekate transporto priemonę.
Apie taktilinius vedimo takus kaip itin svarbią žmonėms su regos negalia priemonę, padedančią lengviau orientuotis, saugiai ir savarankiškai keliauti miestų ir miestelių gatvėmis, susirasti reikalingas institucijas, anksčiau „Delfi“ yra kalbėjęs Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) aplinkos prieinamumo specialistas Vytautas Gendvilas. Pasak jo, tokių taktilinių vaikščiojamojo paviršiaus indikatorių daugėja ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miesteliuose, taip pat jie įrengiami ir vieno kito pastato viduje. Tai daroma ne šiaip sau, todėl labai svarbu jų neužstatyti:
„Pastatuose įrengiami taktiliniai vaikščiojamojo paviršiaus indikatoriai padeda neregiui susirasti klientų aptarnavimo, informacijos teikimo vietas, kabinetų duris. Viešosioms erdvėms tai yra gana naujas dalykas. Todėl labai svarbu, kad šie paviršiai nebūtų užstatyti paspirtukais, automobiliais, reklaminiais stendais, palapinėmis, prekybos kioskais, gėlių vazonais, kelio ženklais, kavinių staliukais.“
Žmogus gali susižeisti, pasiklysti
Povilas Krapikas, turintis regos negalią, neslepia esantis kategoriškas šiuo klausimu ir paaiškino, kuo gali baigtis situacija, kai neregys ar silpnaregis susiduria su kliūtimi ten, kur jos neturėtų būti:
„Esu iš tų, kurie stipriai netoleruoja ant reljefinių takų paliktų transporto priemonių, stendų ir pan. Esu kategoriškai nusiteikęs. Šie takai nėra šiaip sau sugalvoti, kad būtų galima ant jų palikti bet ką. Tie takai skirti naudotis žmonėms, kuriems jų reikia.
Visada duodu tokį pavyzdį, kad automobiliai važiuoja gatvėmis, yra pėsčiųjų ir dviračių takai, yra sužymėtos linijos, ženklai. Jei gatvėje ant linijų pastatytume stendą ar paspirtuką, jis trukdytų automobiliams, kiltų sumaištis, daug nepatogumų, pykčių, ginčų. Tiesiog yra taisyklės, kad gatvėmis, kaip ir dviračių taku, žmogus negali eiti, turi eiti pėsčiųjų. Taip pat ir šiuo atveju – ant taktilinių takų atsiradę kokie nors objektai sukelia labai didelį nepatogumą.
Pirmas dalykas – žmogus, turintis regėjimo sutrikimų, radęs kliūtį ant šio tako, gali pargriūti, susižeisti pats arba sukelti nepatogią situaciją kitiems praeiviams, važiuojantiems dviračiais ir pan., nes gali staigiai žengti į vieną ar kitą pusę, blaškytis, gali išeiti į gatvę norėdamas apeiti kliūtį.
Taip pat žmogus, kuris nemato, dėl vieno ar kito objekto ant šios linijos gali prarasti orientaciją, sutrikti, manyti, kad čia nėra praėjimo. Taip gali išsimušti iš savo ritmo ir pamesti kelią, maršrutą, kuriuo norėjo eiti. Tai gali jį paklaidinti.“
Anksčiau piktinosi, kad trukdo
P. Krapikas paaiškino, kad taktiliniai vedimo takai gali turėti iškilias linijas arba iškilius taškelius. Jie ne tik padeda lengviau orientuotis einant mieste, bet ir norint surasti pėsčiųjų perėją, viešojo transporto stotelę arba tam tikrą objektą viešosiose erdvėse, pavyzdžiui, suoliuką parke.
Pasak pašnekovo, taktiliniai vedimo takai būna geltonos arba baltos spalvos: „Tai padeda juos surasti žmonėms, kurie šiek tiek mato.“
Kalbėdamas apie taktilinius vedimo takus, P. Krapikas teigė pastebintis, kad, nors ir pasitaiko atvejų, kai ant takų paliekamos transporto priemonės ar atsiranda kitų kliūčių, situacija ima gerėti, vis daugiau jo sutinkamų žmonių jau žino, kam šis takas yra skirtas.
„Dar prieš keletą metų žmonės tarsi piktindavosi, kam tai padaryta, kad labai nepatogu, už jų užkliūva, moterims aukštakulniai užstringa ir pan. Dažnai tekdavo girdėti, kad iškilūs taškeliai prie pėsčiųjų perėjų ar viešojo transporto stotelių, ypač, jei bjaurus oras, yra skirti batams nusivalyti.
Bet dabar žmonės daugiau supranta ir žino. Netgi per mūsų ekskursijas „NeRegĖjimo galia“, kurias organizuojame Kaune, kai žmonės pradeda keliauti, įsijaučia į neregio pasaulį, iškelia tokį klausimą, kodėl taktilinių reljefinių takų nėra daugiau. Pabrėžia, kad jie labai padeda, gelbėja ir yra viena priemonių, kuri padeda saugiai keliauti, norint pasiekti vieną ar kitą tašką“, – dalijosi P. Krapikas.
Skundai dėl netvarkingo transporto priemonių statymo
JUDU planavimo specialistas Elonas Šaparnis, paklaustas, ar sulaukia skundų dėl užstatytų taktilinių vedimo takų, teigė, kad yra gavę vieną pranešimą iš LASS, ir pridūrė, kad daugiau skundų sulaukia dėl netvarkingo mikrojudumo priemonių statymo mieste.
Paklausus, kokių sprendimų imtasi ar planuojama imtis, kad tokių atvejų mažėtų, E. Šaparnis paaiškino, kaip siekiama spręsti problemą:
„Reaguodama į netvarkingą mikrojudumo priemonių statymą mieste Vilniaus miesto savivaldybė šiemet e. paspirtukų stovėjimo vietų skaičių padidino tris kartus – nuo 120 iki 428 vietų. Naujos mikrojudumo transporto priemonių stovėjimo vietos atsirado Žirmūnų, Paupio, Žvėryno mikrorajonuose, Saulėtekio al., Antakalnio ir Manufaktūrų gatvėse. Dėl augančio populiarumo Šnipiškių, Naujamiesčio ir Užupio mikrorajonuose išplėstos praėjusiais metais įrengtos stovėjimo vietos.
E. paspirtukų statymo vietos planuojamos taip, kad viena nuo kitos būtų nutolusios apie 250–300 metrų atstumu. Bendradarbiaujant su paslaugų teikėjais yra vertinama reali e. paspirtukų naudotojų statymo situacija. Pagal tai planuojama įrengti papildomas statymo vietas tankinant tinklą ten, kur yra didesnė paklausa.
Miesto zonose, kuriose nėra privalomo stovėjimo zonų kontroliavimo, paslaugos vartotojai mikrojudumo priemonę turėtų statyti atsižvelgdami į vietos tinkamumą – t. y., kuo arčiau šaligatvio krašto, netrukdant kitiems.
Miestas taiko įvairias edukacines priemones, vykdo komunikacines kampanijas, taip skatinant vartotojus naudotis mikrojudumo priemonėmis tinkamai. Pastebėjus gulinčią ar netinkamoje vietoje paliktą mikrojudumo priemonę, kviečiame praeivius ją pakelti ir pastatyti taip, kad netrukdytų aplinkiniams.
Mikrojudumo dalijimosi priemonių naudojimą taip pat apibrėžia savivaldybės parengtos rekomendacijos „Saugaus judėjimo elektroninėmis mikrojudumo transporto priemonėmis Vilniaus miesto savivaldybėje rekomendacijos“.“
Klaidos projektuojant
Anksčiau su „Delfi“ apie taktilinius vedimo takus kalbėjęs LASS aplinkos prieinamumo specialistas V. Gendvilas yra užsiminęs, kad klaidų pasitaiko dar juos projektuojant:
„Suplanavus taktilinius vaikščiojamojo paviršiaus indikatorius šaligatvių kraštuose, juos užgožia krūmai ir medžių šakos. Todėl neregiai negali jais tinkamai naudotis. Rudenį krinta lapai, žiemą – sniegas. Žmonėms, turintiems regos negalią, svarbu, kad valant gatves ir viešąsias erdves būtų nuvalytos ir vietos, kuriose įrengti taktiliniai vaikščiojamojo paviršiaus indikatoriai. Po sniegu ar nukritusiais lapais esantys indikatoriai netenka prasmės.“
Tąkart apie taktilinių vaikščiojamojo paviršiaus indikatorių įrengimą mieste paklaustas Vilniaus miesto savivaldybės Komunikacijos skyriaus Ryšių su žiniasklaida specialistas Gabrielius Grubinskas sakė, kad šie indikatoriai įrengiami naujinant ar įrengiant naujus šaligatvius ir pėsčiųjų takus, o techniniai projektai derinami su neįgaliųjų organizacijomis:
„Rengiant gatvių įrengimo ir rekonstrukcijos techninius projektus, jie derinami su neįgaliųjų organizacijomis, taktilinių paviršių įrengimas vykdomas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Kai remontuojami esami ir ypač seni šaligatviai, koreguojamas kelio bortų aukštis, taktiliniai paviršiai įrengiami prie sankryžų, pėsčiųjų perėjų, viešojo transporto stotelėse.“