Darbovietė suteikė visas galimybes dirbti
8 val. ryto. Tautvydas, kaip ir kasdien, punktualiai iš namų išeina į kiemą, o ten jo jau laukia „Socialinio taksi“ vairuotojas. Tik ne kaip kliento, o kaip šios organizacijos darbuotojo. Čia jis jau penkerius metus atsiliepia į klientų skambučius ir pasirūpina, kad žmonės su negalia gautų pavėžėjimo asistavimo paslaugas jiems reikiamu metu.
Atvykęs į savo darbo vietą pačiame sostinės centre, Tautvydas kuo puikiausiai be pagalbos užlipa į biurą, įsikūrusį ketvirtame aukšte. Viršuje jį pasitinka kolegė Žana, kuri jam padeda atsisėsti į darbo vietą, paruošia arbatos.
Prisijungęs prie darbo sistemos ir belaukdamas pirmųjų skambučių, Tautvydas pasidalija, kodėl neteko regėjimo ir kaip pavyko susirasti darbą:
„Esu iš trynukų, gimiau septynių mėnesių. Mus visus tris suguldė į inkubatorius, kuriuose gavome per daug deguonies. Per didelis deguonies kiekis pakenkė mano regėjimui. Dėl to mokiausi specializuotoje mokykloje, baigęs ją įstojau į Mykolo Romerio universitetą, socialinio darbo studijas. Dirbau ir studijų metais – Valkupio reabilitacijos centre mokiau neregius dirbti kompiuteriu. Baigęs universitetą ir pradėjęs ieškoti darbo kreipiausi į neįgaliųjų įdarbinimo agentūrą SOPA. Tuo metu „Socialinis taksi“ kaip tik ieškojo skambučių operatoriaus, čia ir įsidarbinau.“
Kaip pasakoja Tautvydas, darbovietė iš karto atitiko visus techninius reikalavimus, jam buvo suteiktos visos galimybės dirbti: „Išbandžiau, pamačiau, kad galiu dirbti šį darbą, taigi nusprendžiau pabandyti.“
Jaučia prasmę ir sulaukia gražių įvertinimų
Pasakodamas apie savo darbo pobūdį, Tautvydas sako, kad paskambinus klientui pirmiausia turi susižinoti visą reikiamą informaciją, tada sužiūrėti grafikus, ar gali užsakymą priimti norimu metu, ar teks paieškoti kito laiko:
„Reikia išsiaiškinti, iš kokio miesto žmogus skambina, kada jam reikia užsakymo, iš kur ir į kur važiuos. Jei jis nėra registruotas mūsų duomenų bazėje, reikia jį užregistruoti. Mūsų taksi yra specializuotas – vežiojame neįgalius klientus, kurie ir nevaikšto, todėl turime išsiaiškinti, ar besikreipiantis žmogus pats vaikšto ar ne, ar naudojasi neįgaliojo vežimėliu, ar turi savo, ar reikia, kad vairuotojas atsivežtų. Taip pat, ar reikia nukėlimo laiptukais, kelintame aukšte gyvena, koks jo svoris.“
Pašnekovas atvirauja, kad šiame darbe, kaip ir bet kuriame kitame, pasitaiko iššūkių, tačiau svarbiausia, jo paties žodžiais, kad čia jis jaučia prasmę padėdamas kitiems, o dar ir gražių įvertinimų iš pačių klientų sulaukia.
„Man būna kiek sudėtingiau, kai paskambina klientas ir ne kokią nors konkrečią dieną nurodo, o kai sako: ką jūs turite kitai savaitei pasiūlyti? Tada labai ilgai užtrunku, kol sužiūriu. Gerai, jei iškart pirmadieniui ir randu vietą. Jei žmogus turi kalbos negalią, irgi būna sudėtingiau susikalbėti, bet kažkaip pavyksta.
Turime savo klientų ratą, aišku, atsiranda ir naujų. Yra klientų, kuriuos atpažįstu iš balso arba telefono numerio. Su vienu žmogumi taip ir susipažinome, jis netoli manęs gyvena, pabendraujame.
Darbo kolektyvas labai fainas. Labai mėgstu žmonėms padėti, tad džiaugiuosi, kai kitam padarau kokį gerą darbą. Malonu, kad klientai įvertina, kai kurie sako: „Ką mes darytume, jeigu ne jūs.“ Ir asmeniškai sulaukiu, kad malonu su manimi bendrauti, kad esu šiltas žmogus“, – šypsodamasis pasakoja Tautvydas.
„Leiskite žmonėms pabandyti“
„Socialinio taksi“ ir programos „Be kliūčių“ vadovas Liutauras Vičkačka, kalbėdamas apie Tautvydą, teigia, kad jis puikiai sugeba dirbti savo darbą:
„Mes labai džiaugiamės. Per tuos penkerius metus jau esame pasidaliję funkcijomis, yra sudėlioti procesai, jis puikiai dirba skambučių operatoriumi. Tautvydą atveža ir parveža mūsų vairuotojas, irgi derinamės prie tų laikų. Standartiškai Tautvydas šiek tiek anksčiau keliauja namo negu kiti kolegos.“
Anot L. Vičkačkos, verslams šiuo metu Lietuvoje yra sukurta daug galimybių ir pagalbos priemonių, norint įdarbinti žmones su negalia.
„Nesistengiame sužinoti tos tikros realybės, kokia vis dėlto yra. Natūralu, daugeliui verslų tam tikri biurokratiniai momentai gal yra sudėtingi, nes šiandien Užimtumo tarnyba gali subsidijuoti dalį atlyginimo už negalią turintį asmenį, bet yra daugybė organizacijų, kurios patars, papasakos, gali pasidalinti savo patirtimi, padrąsinti. Vieni tai daro nemokamai, kiti tai gali daryti mokamai.
Dabar Lietuvoje yra asmeninio asistento paslaugos, kurias perka savivaldybė arba Užimtumo tarnyba, asmeniniai asistentai atkeliauja su žmonėmis kartu į darbą, padeda darbuotis, jei žmogus turi judėjimo negalią, padeda jam asistuodami. Dabar situacija tikrai yra labai pasikeitusi. Dalis verslų ir į mus kartais kreipiasi, klausia, kas jiems priklauso, jei jie įdarbintų žmogų su negalia, – kalba L. Vičkačka ir priduria padrąsindamas nebijoti ir suteikti žmonėms su negalia progą pabandyti:
– Pasikvieskite, leiskite žmonėms pabandyti. Jie puikūs darbuotojai. Neklijuokime etikečių, neleidę pabandyti. Tuo labiau, kad šiandien užimtumo situacija yra tikrai gana liūdna ir darbuotojų trūksta. Tai būtų puiki pagalba abiem pusėms – tiek verslui, tiek žmonėms.“