Pabandykite atlikti bent kelis savo kasdienius rytinius veiksmus: išjungti žadintuvą, išlipti iš lovos, nueiti į tualetą, nusiprausti, išsivalyti dantis, susišukuoti, atsidaryti spintą, pasiimti drabužius, apsirengti, pasiruošti maisto, pavalgyti, išsiplauti lėkstes, panaršyti telefone, kai geriate kavą, užsirišti batus, užsivilkti striukę, užsidėti kepurę, apsivynioti šaliką, pasiimti rankinę, prieš tai ją susidėjus, atsidaryti duris, tada jas užrakinti, galbūt išvesti šunį, jei turite.
Išėjus į kiemą skubant nenugriūti, nes rankų, kurios apsaugos nuo smūgio, jūs neturite, tad plositės visa jėga į žemę, tikėtina veidu. Pabandykite įsivaizduoti, kaip iš esmės gyvenate, ką dirbate, kaip vairuojate, važiuojate dviračiu, žaidžiate krepšinį ar šokate, o galbūt šokate į ežerą, griliuje kepate mėgstamus patiekalus, lipate į kalną ar leidžiatės nuo stačių laiptų, grybaujate ar vartote žurnalą. Kaip parduotuvėje atsidarote šaltiklį ir imate iš jo ledus arba kaip renkatės gražesnius pomidorus vakarienei. Kaip nešate pirkinius namo, kaip atidarote savo raugtų agurkų stiklainį ar vyno butelį.
Pabandykite įsivaizduoti, kaip priglaudžiate savo vaikus, mylimą žmogų, kaip su juo mylitės, glostote jo plaukus. Ilgai neutruks suprasiti, koks siaubas yra neturėti rankų.
Matas irgi turėjo dvi rankas, ir gyveno laimingą gyvenimą, tik dar nežinojo, kiek laimingą. Jam sekėsi darbe, jis turėjo sužadėtinę, turėjo daug veiklos, draugų, svajonių, planų, turėjo netrukus įsikurti naujame savo būste, buvo tik ką gavęs paskolą.
Ir štai per vieną akimirką neteko visko ir gerokai daugiau, nes įvardinti visko, kaip jaučiasi žmogus, praradęs abi rankas, neįmanoma tam, kas to nepatyrė. Jau nekalbant apie emocinę būklę.
„Nenoriu nieko daugiau, nei visi kiti, tik – gyventi, būti laimingu, sveiku, naudingu, dirbti mylimą darbą, turėti šeimą, vaikų, pasirūpinti brangiais žmonėmis, savo mama, kuri šitiek daug dėl manęs padarė. Nenoriu niekam būti našta, kaip tik – atvirkščiai. Dar pilnai negaliu, bet einu žingsnis po žingsnio link to.
Sunku buvo susigyventi su tuo, kad kurį laiką arba su visam būsiu priklausomas nuo kitų. Ir nors iš manęs atėmė mano rankas, po nelaimės mane paliko mylimas žmogus, turėjau susitaikyti su tokiu likimu ne tik emociškai, bet ir realiai kasdienybėje be to, ko pernelyg nevertinau, nes o kas vertina rankas? Jas turi ir negalvoji. Bet kai nebeturi, tai supranti, ką turėjai ir kiek su jomis galėjai visko nuveikti.
Nepaisant visko, tikėjimo žmonėmis ir vilties, kad galiu gyventi pilnavertį gyvenimą niekas iš manęs neatims“, – nuoširdžiai pradeda pasakoti savo istoriją besišypsantis Matas Gudauskis.
Jaučiau, kaip jos miršta
Siaubinga nelaimė atsitiko darbe 2019 metais rugpjūčio 25 d., tarp 11-12 valandos nakties geležinkelio ruože, keičiant konstrukcijas, kurios laiko traukinių aukštos įtampos kabelius. Staiga smogus elektros srovei, įvyko sujungimas.
Mato kolega žuvo, o jis išgyveno, tik liko be rankų. Istorija anąkart sukrėtė visą Lietuvą. Jaunam vaikinui medikai pirmosiomis dienomis gulinčiam reanimacijoje neprognozavo nieko gero, nes buvo problemų ne tik su rankomis. Nelabai kas tikėjosi, kad Matas išvis liks gyvas po tokių visio kūno sužeidimų.
„Žinau, kad nesame kalti dėl šio skaudaus įvykio, vykdėme vadovų nurodymus, bet likimo jau nepakeisi – nesugrąžinsiu nei kolegos gyvybės, nei savo rankų.
Iš pradžių, dar gulėdamas ligoninėje, miglotai atsiminiau nakties įvykius, tačiau po truputį atmintis grįžo ir atsiminiau vis daugiau detalių. Bet, žinoma, pačio elektros smūgio ir įvykių po to neatsimenu.
Pirmąją savaitę Vilniaus universitetinėje ligoninėje mane ramino, kad dešinę ranką išgelbės. Kairė ranka buvo labai stipriai pažeista, dėl jos pirmąsias savaites labiausiai kovojo gydytojai. Du kartus – vieną kartą naktį, o kitą anksti ryte ranka pradėjo stipriai kraujuoti, netekau daug kraujo. Po antrojo nukraujavimo daktaras pasakė, kad teks ją amputuoti.
Iš tiesų aš mačiau, jaučiau ir tuo pačiu žinojau, kad mano kairė ranka miršta. Žinojau, kad ją teks amputuoti. Manau, dėl to, ką pats mačiau ir patyriau buvo lengviau susitaikyti su amputacija.
Labai panaši situacija buvo ir su dešine ranka. Pamačiau, kad pirštai pradėjo juoduoti, kad vis mažiau juos judinu. Tad iš anksto susitaikiau su blogiausiu, kita vertus rinktis negalėjau, suvokiau realybę ir priėmiau tiesą tokią, kokia ji buvo“, – pasakoja Matas.
Neteko mylimosios, išsvajotas butas neteko prasmės
„Prieš įvykstant nelaimei, turėjau paskolos butui pasiūlymą ir rankpinigiai buto savininkam buvo sumokėti. Vos po kelių dienų atsitiko ši nelaimė. Vestuvės dar nebuvo tiksliai suplanuotos, tačiau tai buvo netolimos ateities planai.
Tuometinė draugė lankė mane ir ligoninėje Vilniuje ir reabilitacijoje Kaune. Žinoma ji padėjo man, bet niekas jau nebebuvo taip, kaip buvo prieš nelaimę.
Nebepamenu, kiek dar laiko buvome kartu, bet išsiskyrė mūsų keliai. Susitaikiau ir su tuo. Tiesiog judėjau į priekį tikėdamas, kad manęs dar laukia mano išrinktoji ir šeima – tai, ką troškau turėti visą gyvenimą“, – jautriai kalba Matas.
Kasdieninės mažytės pergalės labai padėjo judėti į priekį, dėkingas mamai
Matas sako, kad po rankų netekimo niekada nebuvo visiškai palūžęs, bet ir nebuvo lengva: „Visą laiką, kol sveikau namuose, labai norėjau greičiau pasveikti ir išeiti bent į lauką. Sugijus pilnai rankoms, pradėjau naudotis kompiuteriu, buvo labai įdomus procesas išmokti, prisitaikyti ir valdyti jį. Domėjausi kompiuterinėmis technologijomis, įvairūs informacijos šaltiniai leido pasiekti to, kaip dabar naudojuosi ir išnaudoju technologijas, o taip pat ir bioninį protezą.
Po antros rankos amputacijos, buvau prikaustytas prie lovos, skaudėjo rankas ir pėdas, kurios taip pat buvo sužalotos nuo elektros krūvio. Ligoninės darbuotojų kolektyvas išties labai padėjo, prižiūrėjo, maitino mane.
Didžiąją laiko dalį ligoninėje šalia manęs praleido mama, slaugydama mane, todėl buvo daug lengviau išgyventi laiką sveikstant“.
Sugijus žaizdoms ir kai fiziškai atsigavo, vaikinas pradėjo ieškoti būdų, kaip vieną ar kitą dalyką dėl savęs padaryti ir tai nebuvo taip paprasta: „Išties buvo sunku, bet iš patirties galiu pasakyti, kad viskas įmanoma – tik reikia sugalvoti, kaip tai padaryti. Aš būtent taip ir gyvenau, ir gyvenu - kai man kažko labai reikėjo ar reikia, aš randu būdą, kaip tai padaryti. Tai tapo kaip labai mažytės pergalės ir labai smagu, kai pavyksta visa tai padaryti.
Telefoną valdžiau dešine ranka: radau tokią vietą ant amputuotos galūnės, kuria liečiant ekraną, gavosi lyg pirštu ją liesčiau. Balso komandos taip pat labai padėjo. Kompiuterį valdau ir kojomis, ir rankomis, prisitaikiau kompiuterį prie savęs. Sugalvojau, kaip ir tualete bei duše susitvarkyti. Dėl patogumo atsirakinti duris, jos buvo pakeistos. Taigi, arba aš pats prisitaikiau, arba daiktas, arba technologija būna pritaikyta prie manęs“.
Apie bioninę ranką svajojo nuo pat pradžios, nuoširdžiai dėkingas Lietuvos žmonėms
„Prieš bioninį protezą turėjau gerokai paprastesnį ir labai ribotų galimybių mioelektrinį protezą. Dėl mano individualios situacijos šio protezo nebuvo galima patikimai uždėti ant dešinės rankos, buvo ribojami rankos judesiai, galėjau sulenkti tik apie pusę rankos.
Naudojausi juo iki tol, kol Austrijoje buvo atlikta implantacija į abu dilbio kaulus, po to mioelektrinis protezas nebetiko“, – sako Matas.
Paklausus, kada pradėjo domėtis bioniniais protezais, atsako, kad dar gulėdamas ligoninėje: „Domėjomės visi, kas tik mane lankė – ir tėvai, ir draugai. Labai tikėjau, kad juos turėsiu, labai norėjau juos turėti ir nors kelias buvo ilgas ir sunkus, tačiau laukti buvo verta! Kainavo šis protezas 296 tūkst. eurų, čia taip pat įskaičiuota ir operacijos, bei implantų kaina. Visus šiuos pinigus paaukojo neabejingi Lietuvos žmonės, giminės, draugai, kaimynai, pažįstami, žmonės kurių nepažįstu, įvairios įmonės. Visiems jiems esu labai dėkingas“.
Bioninė ranka geresnė, nei tikėjosi
Į klausimą, kiek šiandien turi daugiau galimybių ir kokios jos, Matas sako, kad visų pirma su protezu jis jaučiasi daug geriau: „Esu stipresnis, galiu daugiau, pasitikiu labiau savimi. Teko pradžioje priprasti nešioti protezą, skaudėjo ranką, kol pripratau, bet dabar galiu visą dieną su juo būti. Protezas išties nenuvylė, net yra geresnis nei galvojau, puikiai valdosi, yra tvirtas, tikslus ir patikimas.
Kairei mano rankai taip pat yra reikalinga operacija, kad implantas patikimai ir saugiai laikytų protezą, kas ne tik padėtų ateityje patikimai stumti kūdikio vežimėlį ar saugiai laikyti rankose vaiką, bet ir palaikyti pusiausvyrą pečių juostoje ir išvengti stuburo problemų ateityje“.
Matas sako, kad jam neteko bendrauti su kitais žmonėmis, turinčiais bioninius rankos protezus. Tačiau kartu neteko girdėti, kad žmonės nesinaudotų pažangiais bioniniais protezais: „Galbūt yra žmonių nesinaudojančių daug paprastesniais protezais, kurie nėra tokie funkcionalūs. Be to, daugeliu atvejų, žmonėms turintiems vieną sveiką ranką, nepatogus protezas tiesiog trukdo“.
Šiuo metu vyras nedirba, tačiau turiu nemažai planų ir svajonių, kurias labai tikisi, kad pavyks įgyvendinti, viena jų yra turėti antrąją bioninę ranką.
„Asmeniniame gyvenime taip pat viskas juda gera linkme, jaučiuosi mylimas, apsuptas dėmesiu ir gerų žmonių. Tai labai svarbu, ko gero – svarbiausia. Labai norėčiau dar kartą iš visos širdies padėkoti visiems, kurie buvo ir yra šalia, kurie neliko abejingi ir padėjo, kad turėčiau pirmąją ranką, o dabar padeda dėl antrosios.
Nenoriu nieko daugiau nei visi kiti – ne tik gyventi, bet ir būti naudingu, pasirūpinti savo mylimais žmonėmis, turėti šeimą. Ir nors gyvenimas iš manęs atėmė mano rankas, bet tikėjimo žmonėmis ir vilties, kad galiu gyventi pilnavertį gyvenimą niekas neatims“, – nuoširdžiai sako Matas.
