Stereotipai, per kuriuos negalią mato visuomenė

Pradėdama savo kalbą I. Širvinskaitė iškėlė du klausimus: kaip negalią mato visuomenė ir su kuo kasdien susiduria žmonės, turintys negalią? Nesikoncentruodama į fizinę aplinką jį atkreipė dėmesį į porą reiškinių, galima juos vadinti ir stereotipais, kurie, pasak pranešėjos, kiekvieną dieną paveikia žmonių su negalia gyvenimą.

Pirmasis – neįgaliojo vietoje stovintis prabangus BMW automobilis. „Pagalvokite, kokia pirma asociacija ir pirma mintis jums kyla, pamačius tokią situaciją? Galiu iš karto pasakyti, kas galvoje kyla daugeliui žmonių ir turbūt nemažai jų yra būtent automobilių stovėjimo tikrintojai ir baudų išrašytojai.

Tikrai nemažai daliai tokių žmonių pirma mintis – kad tai yra žmogus, kuris piktnaudžiauja, automobilį pasistatė ne vietoje. Net, jeigu tas automobilis yra pažymėtas žmogaus su negalia ženklu, dažnai turbūt manoma, kad tai yra suklastoti dokumentai ir pan. Ir labai neretai galite perskaityti žiniasklaidoje, kad žmonės su negalia susiduria su baudomis. Nors tai yra jų automobilis, jų nuosavybė ir jų teisė statytis toje vietoje.

Kodėl tokia situacija iškyla? Ji kyla iš stereotipo, kai apie žmones su negalia galvojama per gailesčio ir labdaros modelį. Tai paremta įsitikinimu, kad žmonės su negalia iš esmės yra nepasiturintys, gyvenantys kažkokiomis prastesnėmis sąlygomis ir pan.

Ką tai padaro? Kiekvienam tokiam žmogui, kuris, tarkime, turi prabangesnį automobilį, reikia aiškintis su teisėtvarkos institucijomis, rašyti prašymus, kad tą baudą panaikintų. Tai tikrai atrodo menkaverčiai sunkumai. Vis dėlto jie turi labai didelę įtaką ir parodo platesnį mūsų visuomenės negalios supratimą“, – kalbėjo I. Širvinskaitė.

Paliekate automobilį vietoje, skirtoje žmonėms su negalia? Štai, kaip į jus žiūri kiti vairuotojai

Kita situacija – kai žmogui, sėdinčiam neįgaliojo vežimėlyje, kur nors važiuojant, laukiant autobuso praeiviai į delną įberia monetų. „Ši situacija, kurią ne vienas mano pažįstamas žmogus, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, yra man pasakojęs, irgi labai gerai parodo tokį giluminį mūsų visuomenės įsivaizdavimą apie negalią. Vėlgi lygiai tas pats. Tai yra ta giliai, giliai mūsų visuomenėje esanti samprata, kad žmogus su negalia yra nepasiturintis, prašo išmaldos, jam reikia kažkaip padėti, jo gailėtis.

Antras dalykas, susijęs su šiomis mano pavaizduotomis monetomis ir kuris, man atrodo, irgi persiteikia jau ir politiniu lygmeniu, tas gailesčio, nepritekliaus modelis. Kai politikai ir sprendimų priėmėjai galvoja apie negalią ir žmonių su negalia politiką, jie pirmiausia galvoja apie socialinės apsaugos sritį ir tai, kad negalia yra vien tik socialinės apsaugos klausimas.

Man atrodo, tiek šita konferencija, tiek ir aš savo pranešimu noriu akcentuoti, kad negalia nėra vien tik tai. Žmonės su negalia gyvena gyvenimą kaip ir visi kiti. Jų teisės apima visas visuomenės sritis ir negalima jų apriboti vien tik finansine parama, nes, visų pirma, tai yra netikslu, o, antra, tai daro įtaką ir teisių užtikrinimui.“

Negalios nereikėtų laikyti liga

Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė savo pranešime išskyrė dar vieną visuomenės požiūrį, stereotipą, susijusį su žmonėmis su negalia. Žemiau matote Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros kampanijos paveikslėlį, kuriame pavaizduoti du vyrai, vienas jų yra plikas ir klausia kito vyro: „Tai tu sergi autizmu?“ Kitas vyras jam atsako: „O tu, matau, sergi plikumu?“

Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros kampanijos „Pakeiskime plokštelę“ paveikslėlis

I. Širvinskaitės teigimu, ši juokinga situacija parodo ironiją to, kad kartais manome, jog negalia būtinai susijusi su kokiu nors medicininiu sutrikimu. Tačiau, net jeigu ir taip, pasak pranešėjos, ne visada reikėtų apie tai kalbėti kaip apie kažkokią ligą, sirgimą:

„Žmonės, kurie turi psichosocialinę negalią ar autizmo spektro sutrikimą, neserga. Jie gali būti absoliučiai sveiki. Jie neturi kažkokių papildomų reikalų su medikais. Vis dėlto mūsų žiniasklaidoje dažnai tai pateikiama kaip liga. Nors, kita vertus, plikumo liga juk nepavadintume.

Tai toks absurdas, kuris parodo, kad žmonės su negalia irgi nėra vien tik medicininės sistemos klientai. Žmonės su negalia gali būti absoliučiai sveiki ir lankytis pas gydytojus ne dažniau, negu lankomės mes, kai susergame ir pan. Juk, pavyzdžiui, jeigu neregys nemato nuo pat vaikystės, tai su medikais turbūt turi susitikimų tik tada, kai suserga.

Be to, žmonės su negalia yra ir geri sportininkai. Tikrai reikėtų atskirti, kas yra sutrikimas ir kas yra negalia.“

Du įsišakniję modeliai, kuriuos reikia keisti

I. Širvinskaitė, kalbėdama apie žmones su negalia, išskyrė du Lietuvos visuomenėje giliai įsišaknijusius modelius: labdaros ir medicininį, ir paaiškino, ką jie nusako:

„Pirmasis yra labdaros modelis, kuris yra labai įsišaknijęs ir turi labai gilias kultūrines ir istorines šaknis tiek mūsų visuomenėje, tiek daugelyje kitų visuomenių. Kitas modelis yra medicininis modelis. Jie vienas kitą papildo ir siejasi vienas su kitu, tačiau yra šiek tiek skirtingi.

Labdaros modelis kalba apie tai, kad negalia iš esmės yra problema, našta, nelaimė, netgi Dievo bausmė, kad tai yra kančia, tragedija, siejama su bloga gyvenimo kokybe, ką jau matėme iš tam tikrų pavyzdžių. Iš esmės sakoma, kad žmonės su negalia yra, visų pirma, labdaros objektai.

Negalia

Medicininis modelis kalba apie negalią kaip, visų pirma, kažkokį medicininį, fiziologinį defektą, kurį reikėtų ištaisyti ir koreguoti, net, jeigu to žmogui nereikia. Vien tam, kad jis atitiktų tam tikras normas. Kad negalia yra susijusi tik su gydimu, diagnoze, sutrikimu, kažkuo medicinišku, kas taip pat turi labai didelę neigiamą reikšmę.

Ką dar noriu pabrėžti prie labdaros modelio, kad šie stereotipai gimė ne savaime. Labdaros modelis yra paremtas labai ilga komunikacijos strategijos tradicija, kuria siekiama sukelti gailestį ir tokiu būdu paskatinti, tarkime, paaukoti ar kokiai organizacijai, ar kokiam konkrečiam žmogui.

Ji pasirengta ir taip įsigalėjusi ne veltui, o dėl to, kad ji yra pasiteisinanti ir labai pelninga strategija. Jau seniai pastebėta, kad sukėlus gailestį žmonės yra labiau linkę paukoti. O kaip tie pinigai bus naudojami, jau yra kitas klausimas.

Noriu atkreipti dėmesį, kad šis labdaros modelis yra labai žalingas. Mes turėtume labai atsargiai pagalvoti, kai kalbame apie negalią per gailesčio modelį, net, kai mes tuo remiame labai reikalingas kampanijas, labai reikalingus tikslus. Jeigu mes norime surinkti pinigų kažkokiems kilniems tikslams, reikėtų labai gerai pagalvoti. Nes labdaros modelis iš esmės palaiko šitą visuomenės nuostatą, žmonių su negalia atžvilgiu. Ir tai nėra nereikšminga, nes tai, kaip mes vertiname žmones su negalia, iš esmės daro įtaką tam, kaip šie žmonės mūsų visuomenėje auga, kaip jie gali dalyvauti visuomenės gyvenime ir kokias galimybes mes jiems sudarome.

Šitie abu modeliai galėtų būti apibūdinami vienu žodžiu, kuris juos apibendrina, – „eiblizmas“. Lietuvoje jis dar retai naudojamas, užsienyje jau dažniau. Ši sąvoka galėtų būti apibrėžta taip: tai yra vertybių sistema, kuri negalios neturinčių žmonių gyvenimus laiko vertingais, o žmonių su negalia gyvenimus nuvertina. Man atrodo, šitas apibrėžimas viską ir pasako apie labdaros, medicininį modelį, gailesčio, globos modelį, kuris Lietuvos visuomenėje iš tikrųjų yra dar labai giliai įsišaknijęs. Jis kartais yra nejuntamas, sunkiai pamatuojamas, intuityvus, nes mes jį esame taip giliai išmokę.

Tam, kad mes tai pakeistume, reikia labai aktyvių veiksmų ir tikrai sutelkti jėgas tam, kad „atsimokytume“ to ir išmoktume ką nors naujo. Išmoktume, kaip reikėtų kalbėti apie žmones su negalia, kad jiems būtų sudarytos lygios galimybės gyventi mūsų visuomenėje.“

Indrė Širvinskaitė

Negalia nėra tik kūno būklė

I. Širvinskaitės teigimu, negalia nėra tik kūno būklė. Todėl, pasak jos, ir turėtume kalbėti apie negalią kaip apskritai apie socialinį, kultūrinį fenomeną.

„Juntinėje Karalystėje ir Amerikoje septintajame–aštuntajame dešimtmetyje pradėjo kilti judėjimas, susijęs ir su platesnėmis pilietinėmis teisėmis, tačiau tai buvo žmonių su negalia judėjimas. Jis atnešė, ką mes dabar žinome kaip socialinį negalios modelį.

Tai yra iš esmės socialiniu konstruktyvizmu ir visomis tomis idėjomis paremtas modelis, kuris ir kalba apie negalią kaip apie, visų pirma, iš aplinkos ateinantį dalyką. Vadinasi, fokusas yra nuimamas nuo žmogaus ir permetamas ant neįtraukios aplinkos, neįtraukios visuomenės ir problema yra ne žmogaus negalia, o, visų pirma, pasaulis, kuris sukurtas neatsižvelgiant į žmonių su negalia poreikius.

Šiame paveikslėlyje matote žmogų su negalia, kuris nėra vaizduojamas pagal labdaros modelį. Aš sakyčiau, kad čia tikrai atspindimas socialinis modelis. Žmogus yra įtrauktas, jis, matyti, yra bibliotekoje, o tokį negalios įvaizdį palaiko socialinis modelis.

Žmogus su negalia bibliotekoje

Reikia turėti omeny, kad socialinis modelis vis dėlto neatsako į visus klausimus. Negalia yra plačiau negu vien kažkoks oficialus negalios statusas. Ji patiriama labai skirtingai. Ji gali kisti, tam tikras sutrikimas gali progresuoti, žmogus gali įgyti negalią, gali su ja gimti.

Dėl to negalios patyrimas labai priklauso nuo skirtingų visuomenių. Pavyzdžiui, žmonės su negalia Amerikoje arba kitose valstybėse, pavyzdžiui, Skandinavijoje, ją patiria visiškai kitaip, negu, pavyzdžiui, Lietuvoje. Mūsų kartos žmonės, kurie augo nuo pat nepriklausomybės pradžios, tiek ir švietimo sistemoje nebūdavo dažnai palaikomi, jų aspiracijos nebūdavo skatinamos ir visą laiką susidurdavo su tuo nuvertinančiu požiūriu, kad vis dėlto tu gal nieko negali ir tau nereikia galvoti apie savo karjerą.

Taigi visuomenėse, kuriose negalia yra vertinama kaip viena žmogaus savybių ir žmogaus teisių kontekste, žmonių su negalia situacija yra geresnė.

Tačiau socialinis negalios modelis iš esmės jau yra sukritikuotas dėl poros esminių momentų. Visų pirma, jis nepateikė aiškaus atsakymo, kas iš to, ką su tuo daryti. Kitas dalykas, mes negalime visko paaiškinti vien per aplinkos neprieinamumą. Visada bus tokių žmonių, kuriems reikės papildomos pagalbos.

Ir todėl čia atsiremiame į žmogaus teisių modelį, kuris iš tikrųjų pateikė šiuos atsakymus ir jis yra paremtas Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencija, priimta 2006 m. Ji buvo kurta ir pačių žmonių su negalia, ir remiantis bendrai žmogaus teisių standartais. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2010 m. Ir žmogaus teisių modelis apie negalią kalba iš abiejų perspektyvų. Jis pabrėžia tą santykį tarp tam tikro ilgalaikio sutrikimo ar būklės, kurią turi kuris nors asmuo, ir visuomenėje bei aplinkoje esančių kliūčių.

Žmogaus teisių modelis nepaneigia, kad vis tiek išlieka negalios kūniškumas. Jis gali būti ir psichosocialine prasme, psichikos sveikatos sutrikimai, bet net ir esant geriausiais standartais pritaikytai aplinkai, ne visur žmonės su negalia galės patekti visiškai savarankiškai ir visiškai be jokios pagalbos. Todėl konvencija ir kalba apie tai, kad, visų pirma, žmonės su negalia turi tokias pačias teises. Joms užtikrinti reikia konkrečių priemonių ir būdų.

Žmogus su negalia

Trečias dalykas, kurį norėčiau akcentuoti, kad tai sukuria pareigą. Ir labai aiškias, konkrečias pareigas, visų pirma, valstybei, nes tai yra teisinis konvencijos pagrindas, kuri, kadangi yra ratifikuota Lietuvoje, yra mūsų teisinės sistemos dalis, bet tos pareigos yra sukuriamos platesnės.

Jos sukuria pareigą ne tik valstybei, bet ir visai visuomenei per valstybę. Tai reiškia, kad valstybė turi užtikrinti, jog ne tik valstybės institucijos būtų prieinamos, bet, kad visa visuomenė, net ir privatus sektorius, turėtų remtis tam tikrais standartais, kurie užtikrintų universalų prieinamumą ir kuo didesnę žmonių su negalia įtrauktį.“

Žmogus su negalia pirmiausia yra žmogus

Kaip sakė I. Širvinskaitė, Asmenų su negalia teisių konvencija pateikia labai aiškų standartą, kuris yra pripažįstamas tarptautiniu mastu, nubrėžia labai aiškią negalios sampratą, kad mes galėtume kalbėti, kas yra negalia ir kada mes ją pripažįstame kaip negalią, ir atsako į klausimą, ką su tuo daryti:

„Konvencija sako, kad pirmiausia turėtume atsisukti į žmogų, kad pirmiausia yra žmogus. Ir kiekvienas žmogus su negalia turi tam tikrų individualių poreikių, į kuriuos reikia atsižvelgti. Ir tam valstybė turi dėti pastangas tiek sistemiškai, tiek užtikrinant sąlygas kiekvienu individualiu atveju, kuo didesnei pagalbai ir kuo didesniam prieinamumui.

Galiausiai grįžtant prie mano pirmųjų skaidrių, apie ką kalbėjau, pareiga yra susijusi ne tik su prieinamumu. Pareiga, visų pirma, yra susijusi su visuomenės nuostatų kaita. Nes tada, kai visuomenės nuostatos pasikeis, net ir tas fizinis prieinamumas keisis greičiau, ir žmonės su negalia nesusidurs su tiek daug diskriminacijos iš kitų visuomenės narių.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją