Viską lėmė autoįvykis
Redukcinį dešinės rankos defektą turinti I. Skapaitė savo negalią labiau linkusi vadinti įgyta, nors su ja jau gimė. O lemtingu tapo autoįvykis, į kurį Inesos mama pateko besilaukdama savo pirmagimės. Anot merginos, pradžioje gydytojai nematė, kad kūdikiui tai galėjo turėti kokių nors pasekmių, tačiau nėštumo pabaigoje konstatavo, jog yra kažkas negerai.
„Mama kažką nujautė nuo pat pradžių, ką gydytojai patvirtino tik vėliau. Tačiau iki pat gimdymo jie negalėjo įvardinti konkrečios diagnozės“, – pasakojo Inesa.
Gimus kūdikiui, negalia pasimatė kaip ant delno. Kaip sako pati mergina, jos ranka buvo ne tokia kaip įprasta: ji buvo sulipusi, sulenkta.
Inesos tikinimu, tėvų emocijos pamačius pirmagimę buvo tarsi spalvų paletė: nuo šoko, savęs kaltinimo iki nevilties ir nežinios.
Mergina tvirtina, kad su tėvais apie savo negalią daug nekalbanti.
„Jie man labai sąmoningai įskiepijo tai, kad neturėčiau susikoncentruoti į savo negalią, todėl ir nereikia apie tai nuolatos kalbėti. Jeigu aš turiu kokių nors klausimų, aš juos galiu užduoti ir jie man atsakys. Tačiau jie nori, kad aš to nesureikšminčiau ir save suvokčiau kur kas plačiau nei tai“, – jausmų neslėpė pašnekovė.
Ji tikina savo kitoniškumą pradėjusi suvokti tik pradinėse klasėse, kai iš kitų vaikų pradėjo girdėti komentarus apie save, kad yra kreiva, turi tris pirštus ir pan. Pamažu tai pradėjo smelkis į vidų, ji pradėjo gilintis į aplinkinių pasakymus ir kelti sau klausimus: kodėl taip yra, kodėl ji kitokia.
„Pačioje pradžioje aš to visai nesupratau, nemačiau ir nejaučiau savo skirtumo nuo kitų vaikų. Vaikystėje galbūt negalėjau kažko padaryti dėl savo negalios, bet kiti maži vaikai irgi ne viską geba daryti. O ir patys vaikai darželyje manęs neišskyrė“, – kalbėjo Inesa.
Dabar ji sako, kad dėl savo negalios kasdienybėje nesusiduria su neįveikiamais iššūkiais, kas trukdytų imtis kokios nors veiklos. 23 metų mergina tikina savo negalios niekada neslepianti po drabužiais, todėl aplinkiniai gali iš karto pastebėti jos rankos defektą.
Mokykloje susidūrė ne tik su patyčiomis
Nedideliame Panevėžio rajono miestelyje Raguvoje augusi Inesa mokykloje juto vis didesnę atskirtį, kuri vėliau virto patyčiomis.
„Tai, kad bendraamžiai mane ignoruoja jaučiau labai stipriai ir skaudžiai. Aš bandydavau prieiti prie grupelės vaikų, nes norėdavau pabendrauti, tačiau jie akivaizdžiai nuo manęs nusisukdavo, pradėdavo juoktis ar tiesiog nueidavo kitur. Tada pajusdavau tokį emocinį smūgį, kad esu viena. O iš tiesų labai norėjau turėti draugų – kas yra visiškai natūralu. Ta atskirtis man ir buvo tyčiojamasis iš manęs“, – pasakojo I. Skapaitė.
Jai tekdavo išgirsti ir tiesioginių žeminančių komentarų, ypač iš vaikinų.
„Mokykloje turėjau trumpesnius plaukus, tai mane vadindavo berniuku, turinčiu invalidumą. Tie, kurie iš manęs tiesiog juokdavosi, savo minčių neįgarsindavo. Nors įtardavau, ką jie gali galvoti“, – skaudžius išgyvenimus prisiminė pašnekovė.
Dažniausiai į dukros užgauliojimus tėvai stengdavosi nesikišti, tačiau mama nebegalėjo tylėti, kai tam tikros situacijos pasiekė kraštutinumus, nes prie Inesos buvo bandoma seksualiai priekabiauti.
„Manau, kad taip buvo norima pažaboti mano silpnumą, kad aš esu tokia ir kur aš dingsiu. Tokioms patyčioms ir bandymams prie manęs seksualiai priekabiauti mama neliko abejinga. Aš tėvams
visada pasakojau, su kuo aš susiduriu, ką jaučiu ir patiriu. Mane jie visada labai palaikė ir vietoj to, kad pultų aiškintis, ginti, bandė įkvėpti drąsos, jog pati mokėčiau save apginti.
Jie mane visada skatina nepasiduoti ir sako: „Visokių žmonių bus, išgirsi įvairių komentarų, todėl reikia mokėti už save pastovėti“. Jų pagalba man visada ir buvo tas begalinis emocinis palaikymas“, – kalbėjo I. Skapaitė.
Sostinėje patyrė socialinį šoką
Šiuo metu mergina gyvena sostinėje, kur Vilniaus Universitete studijuoja socialinį darbą, nors paauglystėje jos gyvenime svarbią vietą užėmė kūryba. Ji yra parašiusi poezijos ir prozos knygas. Nors kūrybos ji neketina palikti nuošalyje, tačiau tai vadina labiau pomėgiu, su kuriuo itin tampriai savo ateities nenorėjusi susieti.
O socialinį sritį ją paskatino pasirinkti patirtis, kurią ji įgijo dar gyvendama savo gimtajame miestelyje. Čia Inesa aktyviai dalyvavo bibliotekos vykdomose neformaliojo švietimo veiklose.
„Tuomet supratau, kad man labai patinka rūpintis. Labai gerai pajutau socialinį kontekstą ir išlavinau savo emocinį intelektą. Visą laiką domėjausi populiariąją psichologija, socialiniais santykiais. Taigi ši sritis mane jau buvo įtraukusi dar prieš studijas, todėl norėjau toliau gilinti savo žinias“, – pasakojo pašnekovė.
Iš nedidelio miestelio į sostinę persikėlusi mergina sako patyrusi socialinį kultūrinį šoką. Ji neslepia, kad atsidūrusi akademinėje bendruomenėje pajuto visai kitokį požiūrį į save.
„Aš puikiai sutariu su bendramoksliais, kurie mane labai palaiko. Ne iš vieno esu girdėjusi, kad esu iš tų nedaugelio žmonių su negalia, su kuriuo bendraujant tai visai nesijaučia, tarsi save kitaip pateikiu. Tai yra man didžiausias komplimentas, – geromis emocijomis dalinosi I. Skapaitė. – Taip, kontrastas buvo labai didelis, aš atvykau iš miestelio, kur vieni apie kitus viską žino, sklando įvairios apkalbos, patiriamas tiek psichologinis, tiek fizinis smurtas. Būdama čia aš jaučiuosi vertinama ir priimta“.
Paskutiniame kurse studijuojanti mergina po truputį dėliojasi ateities planus: pagrindinis – susirasti darbą pagal specialybę, o galbūt ir pratęsti studijas. Anksčiau jai yra tekę dirbti klientų aptarnavimo srityje. Nors Inesa tikina, kad darbas nebuvęs itin sudėtingas, tačiau supratusi, jog tokia veikla jos visai netraukia.
„Aš labai nemėgstu monotoniško darbo, kuris apibrėžtas valandomis. Man patinka, kai diena būna nenuspėjama ir aktyvi“, – sakė pašnekovė.
Ji paklausta, ar nebijojusi atverti duris į savo pasaulį, kur būta skaudžių ir nemalonių patirčių, sakė, kad labai svarbu, jog žmonės su negalia papasakotų savo istorijas, kad kitų jas galėtų išgirsti.
„Kai mes jas slepiame, į paviršių iškyla temos, kurios nėra labai svarbios. Patinka mums tai ar ne, žmonių su negalia daugėja, todėl jų problemomis reikia rūpintis ir apie tai kuo daugiau kalbėti“, – pokalbį baigė Inesa.