Marko dar būdamas vaikas ėmė gestais imituoti poeziją ir muziką. Vienos pirmųjų, patekusių į jo akiratį, buvo Kalėdų giesmės. Daug metų kitų atlikėjų dainas vertęs į gestų kalbą, 2004-aisiais nutarė pats imtis kūrybos: pradėjo rašyti dainas, paprašė draugų, kad prisijungtų ir prodiusuotų jo muziką, subūrė grupę.
2006 m. Signmarkas išleido pirmąjį savo albumą, po to sekė dar trys. Pirmajame albume buvo aštuonios dainos, dauguma jų susijusios su Suomijos kurčiųjų bendruomenės istorija, kultūra ir teisėmis. 2009-aisiais Signmarkas puikiai pasirodė nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje, po kurios sulaukė tarptautinių įrašų bendrovių dėmesio.
„Išleidęs savo pirmąjį albumą išsiunčiau jį gal 10–12 įrašų bendrovių, bet nė viena juo nesusidomėjo. Nusprendžiau pasiimti paskolą ir išleisti 10 tūkst. albumo kopijų. Sekėsi gerai, tuo metu ir pats koncertuodavau. O po „Eurovizijos“ dainų konkurso iš „Warner Music“ ir „Sony“ sulaukiau pasiūlymo bendradarbiauti. „Warner Music“ pasiūlė geresnes sąlygas, tad su jais ir pasirašiau įrašų sutartį kaip solo atlikėjas“, – „Delfi“ pasakojo Signmarkas.
Jis tebeturi grupę ir, kaip pats sakė, jei yra poreikis, koncertuoja drauge, tačiau 95 proc. pasirodymų atlieka vienas su didžėjumi.
Per savo karjerą Signmarkas koncertavo daugiau kaip 40 šalių, surengė daugiau kaip 1000 koncertų visame pasaulyje ir pelnė daugybę apdovanojimų.
Tačiau atlikėjas užsiima ne tik muzikine karjera. Jis turi misiją pakeisti požiūrį į kurčiuosius. Dėl to pats daug keliauja, dalyvauja daugybėje tarptautinių forumų, dalijasi savo istorija ir rūpinasi, kad kurtiesiems būtų kuo paprasčiau įsilieti į girdinčiųjų pasaulį. Kad tai pavyktų kuo geriau, jo paties teigimu, kurtiesiems būtina suteikti prieinamas vertėjų paslaugas, taip pat – galimybes įsitraukti į įvairias viešas veiklas, pavyzdžiui, dalyvauti televizijos projektuose, filmuotis reklamose, kurias pamatytų kuo daugiau žmonių.
Suomijos prezidentas Aleksandras Stubbas dar 2010-aisiais, kai ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, pakvietė Signmarką tapti jo specialiuoju atstovu, kuris kalbėtų apie žmogaus teises žmonių su negalia atžvilgiu ir skleistų žinią apie toleranciją lygybei ir įvairovei.
Į Lietuvą suomių atlikėją atvedė D. Vaitiekūno prieš ketverius metus pradėtas projektas „Mes taip nesitarėm“, kad šis padėtų kurtiesiems projekto dalyviams kurti muziką ir pasirodymus. Projekte dalyvaujantys muzikos profesionalai su kurčiaisiais kuria skambesius ir gestų kalba rašo, o vėliau adaptuoja dainas tiek girdintiesiems, tiek kurtiesiems (daugiau apie projektą galite paskaityti čia). Pirmąjį šios kūrybos rezultatą žiūrovai galės išvysti jau gegužę Kaune, o galutinis pasirodymas laukia rudenį sostinėje.
Su Signmarku susitikome Suomijos ambasadorės Arjos Makkonen rezidencijoje Vilniuje, pasikalbėjome apie muziką, malonias ir ne itin smagias patirtis Lietuvoje, patyčias, kurios iš esmės lydi visą gyvenimą, kurčiųjų padėtį Suomijoje ir kodėl kurtumas neturėtų būti laikomas negalia.
– Marko, pradėkime pokalbį nuo muzikos. Kuo jus sužavėjo repas?
– Pasirinkau šį muzikos žanrą, nes įsimylėjau hiphopo kultūrą – žavėjo praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio apranga, patiko MC Hammeris, taip pat pastebėjau, kad daugelis reperių dainuodami daug gestikuliuoja rankomis. Iš pradžių net maniau, kad jie kažką sako gestų kalba, bet paskui supratau, kad tai tiesiog rankų judesiai.
Kalbant apie pačią muziką, man labai patiko ritmas, dainų struktūra, stilius. Kai pradėjau domėtis, kaip gimė repo muzika, sužinojau, kad jos atsiradimas susijęs su žmonių teisėmis. Tų versijų yra skirtingų, o viena jų – kai žmogaus teisių aktyvistas Malcolmas X Niujorke sakė savo kalbą, gatvėje sėdėjo žmogus ir į statinę mušo ritmą. Minioje buvo prodiuseris, kuris klausėsi Malcolmo X kalbos, ir statinę mušančio žmogaus. Jam kilo mintis, kad visa tai galima sujungti ir panaudoti muzikoje.
Repo dainų žodžiuose daug teiginių apie lygybę, kad nesvarbu, ar tu baltasis, ar juodaodis, tad pamaniau: nuostabu, nes esu mažumos dalis. Aš taip pat noriu lygybės tarp girdinčiojo ir kurčiojo. Todėl ir pasirinkau repą.
– Turėjote įkvėpėją muzikos pasaulyje?
– Sunku išsirinkti vieną žmogų, kuris mane įkvėpė kurti muziką. Bet, jei reikėtų, tai būtų Coolio.
– Kokią žinutę savo muzika norite perduoti žmonėms?
– Aš manau, kad muzika skirta visiems, visi gali ja mėgautis, tai nėra kažkoks išskirtinis dalykas. Muzika nėra tik klausymas. Dėl muzikos žmonės šoka, kuria vaizdo įrašus, rašo. Nebūtina jos girdėti, kad ją pajustum. Pavyzdžiui, kai dalyvavau projekte „Šokti su žvaigžde“, muzikos negirdėjau, bet stebėdamas savo mokytoją, kaip ji juda, suprasdavau muzikos ritmą.
– Kaip kurtieji klausosi muzikos, jei ji nėra verčiama į gestų kalbą? Suprantu, kad galite perskaityti dainų žodžius, bet kas padeda patirti muziką?
– Savo kūnu galiu jausti bosinių instrumentų virpesius. Anksčiau muzika mėgaudavausi pirmiausia perskaitęs dainų žodžius. Žiūrėdamas vaizdo klipus, kurie neturi subtitrų, stebėdavau atlikėjų lūpas, kaip jie taria žodžius, iš to irgi gali justi muziką. Dabar vaizdo klipai dažnai turi subtitrus.
Dirbami su kurčiaisiais Lietuvoje stengiamės parodyti, kad norint išreikšti skirtingus vokalus ar melodijas galima panaudoti rankas. Tarkime, jei nori dainuoti aukščiau, tiesiog gali iškelti aukštai rankas, jei nori žemiau – jas nuleisti. Daugelis mano prodiuserių nemoka gestų kalbos, bet jie, stebėdami mane, sako, kad net ir be muzikos, be dainavimo, iš mano gestų, girdi dainą, pajaučia muziką. Kai mano rankos pakyla aukščiau, jie žino, kad vokalas kyla aukščiau. Būtent tai norime parodyti projekte Lietuvoje, kad iš rankų judesių galima labai daug suprasti ir pajusti.
– Pasidalykite savo įspūdžiais iš projekto „Mes taip nesitarėm“, kokį turite tikslą?
– Mano tikslas – kad visi mėgautųsi tuo, ką daro. Nemanau, kad tie žmonės turi muzikinį išsilavinimą, o jei ir turi, jis daugiau bendrinis, pritaikytas girdintiesiems. Bet jie tikriausiai niekada neturėjo progos sužinoti esminių dalykų ir terminologijos jų niekas nemokė. Tad viską turėjome pradėti nuo pagrindų. Dirbome jau keletą savaitgalių ir matau pažangą, jie jau supranta daug pagrindinių muzikos dalykų. Tai labai svarbu.
Jie įpratę, kad girdintis žmogus jiems visada pasakytų: daryk tą, daryk aną. Bet tai – kaip kopijavimas ar imitavimas. O mes stengiamės jiems parodyti, kad jie gali kurti patys, būti kūrėjai, atlikėjai. Pirma reakcija buvo – man tikrai nepavyks. Dirbome su tuo, dabar matau, kad atsiranda naujas požiūris. Tikiuosi, kad jie džiaugsis tuo, ką padarė savo pastangomis. Čia ne mano, o jų projektas, esu čia tik tam, kad juos palaikyčiau.
– Kažkada esate sakęs, kad visuomenė kurčiųjų neturėtų traktuoti kaip žmonių su negalia, o tiesiog laikyti kalbine mažuma. Kodėl?
– Kaip mes bendraujame? Iš ko suprantate, ką jums sakau?
– Per jūsų vertėją. Ir šį tą suprantu iš jūsų paties – rankų gestų, veido išraiškų.
– Taip. O kodėl vertėjas čia yra?
– Kad galėtume vienas kitą suprasti.
– Taip, nes jūs nemokate gestų kalbos, o aš nekalbu lietuviškai. Bet visuomenė mano, kad turiu negalią. Kodėl aš neįgalus? Vertėjas čia yra dėl to, kad jūs nemokate gestų kalbos, o aš nekalbu lietuviškai. Bet, jeigu jūs mokėtumėte gestų kalbą arba aš kalbėčiau lietuviškai, mums vertėjo nereikėtų. Todėl mes, kurtieji, turėtume būti vertinami kaip kalbinė mažuma, o ne žmonės, turintys negalią.
Aš nesinaudoju neįgaliojo vežimėliu, neturiu šuns vedlio, nesinaudoju baltąja lazdele, manęs nelaukia greitoji pagalba ir pan. Čia atvykau pats, lėktuvu, ryte žaidžiau ledo ritulį. Aš vairuoju automobilį, užsiimu lygumų slidinėjimu, darau, ką noriu. Du kartus apkeliavau pasaulį vienas pats. Ar gatvėje mane pamatę žmonės pastebėtų, kad aš kažko negaliu? Niekas to nežinotų, niekas to nepastebėtų vien į mane pažiūrėjęs. Taigi kur yra mano negalia?
– Jūs visiškai teisus.
– Kartais jaučiuosi, lyg nepriklausau nei vienai, nei kitai pusei, esu kaip tarpininkas. Tarkime, sporto pasaulyje, galėčiau dalyvauti olimpinėse žaidynėse su girdinčiais asmenimis, jokių problemų. Bet jie visada galvoja: ech, kurčiasis atletas, jam čia ne vieta. Tai gana aišku. Tačiau aš negaliu dalyvauti ir paralimpinėse, nes neturiu jokios kitos negalios, ir jie man neleistų varžytis su paralimpiečiais. Taigi, kam aš priklausau, kur aš esu?
Visuomenė sako, kad aš esu neįgalus. Gerai, noriu dalyvauti paralimpinėse žaidynėse, noriu aukso medalio, būčiau laimėjęs, jei man būtų leidę jose dalyvauti. Norėčiau žaisti futbolą su aklaisiais ar kurčiaisiais ir aklaisiais, bet jie manęs ten neleis. Nes jiems aš esu ne pakankamai neįgalus, kad su jais varžyčiausi. Bet visuomenė kurtumą vis tiek laiko negalia, o mane – žmogumi su negalia. Taigi, kur aš esu, kam priklausau? Esu tarp šių dviejų pasaulių.
– Kaip dėl to jaučiatės?
– Siaubingai. Bet, žinote, tai yra mano darbas, dėl to dabar ir esu čia.
– Patyčių tema – labai jautri. Kiek esu kalbinusi žmonių, turinčių negalią, iš esmės visi pasakojo, kad yra tekę su jomis susidurti. Žinau, kad ir pats prieš 20 metų turėjote labai nemalonų įvykį bare. Galite papasakoti?
– Taip, buvo 2004 m. birželio 16-oji. Tas vakaras, kai nutariau nebeversti kitų atlikėjų dainų ir rašyti savo. Buvau bare su draugais. Atpažinau, kad groja Mr. President daina „Coco Jamboo“. Nuėjau į šokių aikštelę, pradėjau imituoti dainą gestais, bet ten buvę keletas išgėrusių vyrukų susinervino, kad aš gestikuliuoju. Jie tiesiog pradėjo mane stumdyti ir mušti. Viskas baigėsi tuo, kad buvo iškviesta apsauga, policija ir visi nutarė, kad tą kurčiąjį reikia išmesti iš baro. Pradėjau aiškintis su policija, kad taip neteisinga, jie atsakė, kad tiesiog pamirščiau, eičiau namo, o rytoj laukia nauja diena. Bet kodėl aš turėjau užbaigti savo vakarą? Kodėl ne jie? Tą vakarą grįžęs namo pradėjau rašyti savo dainas.
– Ar vis dar tenka su tuo susidurti, ar situacija keičiasi?
– Visą gyvenimą tenka su tuo susidurti, net ir dabar. Ateidamas į parduotuvę ar restoraną, matau žmonių veidus, kai jie, priėję prie manęs, supranta, kad aš negirdžiu – jie tiesiog mieliau nori eiti aptarnauti kitų. Nes nežino, kaip elgtis, kaip su manimi bendrauti. Jie jaučiasi sutrikę. Bet tai ne jų kaltė. Galbūt tai baimė. Bet aš jaučiuosi nekaip. Negaunu tokio serviso, kaip kiti. Turiu keletą kartų kviesti, kad prie manęs prieitų. Žinoma, ne visos situacijos tokios, bet iš esmės su tuo susiduriu kiekvieną dieną.
Tiesą sakant, Lietuvoje irgi teko su tuo susidurti. Degalinėje Vilniuje įsipyliau iš aparato kavos, atėjau į kasą susimokėti. Darbuotoja man kažką sakė, parodžiau, kad esu negirdintis. Ji toliau kažką kalbėjo, o aš nesupratau, ko ji nori. Ir taip susinervino, tiesiog pradėjo rodyti, kad eičiau šalin. Aš tiesiog norėjau įsigyti kavos, nesupratau, kur problema. Situacija baigėsi tuo, kad aš pasiėmiau tą puoduką kavos ir išėjau. Galvoju, gaunu nemokamai kavą? Gerai, tai imu ir einu.
Paskui apsilankiau kitoje degalinėje Kaune. Situacija buvo ta pati – norėjau nusipirkti kavos. Darbuotoja ėmė kažką sakyti, parodžiau, kad negirdžiu, bet ji staiga padėjo man meniu su kavos pasirinkimais ir iš to, kaip parodė, supratau, kad klausia, kokios kavos įsipyliau, nes jų kainos skiriasi. Tada supratau, kad greičiausiai šito manęs klausė ir anos degalinės darbuotoja, tik tada man nebuvo jokių šansų suprasti, ko iš manęs nori. Ji tiesiog neteko kantrybės ir viskas baigėsi kaip baigėsi.
Tai nėra vienintelis pavyzdys, bet gerai parodantis, kaip gali vykti patyčios. Argi tai ne patyčios? Taip elgtis tikrai neteisinga.
– Labai nesmagu, kad jums tenka tai patirti. Nors kasdienybėje pasitaiko įvairių situacijų, o kokia bendra padėtis kurčiųjų atžvilgiu Suomijoje?
– Aš daug keliavau, daug mačiau. Palyginti su kitomis šalimis, Suomijos valdžia suteikia labai daug galimybių kurtiems asmenims. Mes turime vertėjų paslaugas, aš pats turiu vertėją, kuris su manimi keliauja, tai yra jo darbas, už kurį jam valdžia moka atlyginimą. Turime žinias ir televizijos laidas su vertimu į gestų kalbą, galimybę studijuoti universitetuose, kurčiuosius teisininkus, jei nori – gali tapti gydytoju, kurtieji gali vairuoti sunkvežimius, vilkikus, girdėjau, kad Lietuvoje kurtieji tam negali gauti vairuotojo pažymėjimo. Turime labai daug galimybių, kurias suteikia visuomenė. Dėl to situacija yra labai gera.
Tačiau, nepaisant to, vis dar yra daugybė dalykų, kuriuos reikia padaryti. Medikų bendruomenė yra vienas iššūkių, nes gydytojai vis dar nori normalizuoti žmones, juos „pataisyti“. Tam jie naudoja įvairiausias technologijas, kiekvieną kurčią vaiką gydytojai nori paversti girdinčiu. Suomijoje buvo 13 mokyklų, skirtų kurtiesiems, o dabar tebėra tik viena.
Mažamečiams įdedami klausos aparatai, sakoma, kad jie turi mokytis girdėti, kalbėti, o ne gestų kalbos. Po dešimties metų, kai jie jau yra paaugliai, suvokia, kad girdi vis prasčiau arba visai negirdi, ima mokytis gestų kalbos. Bet jau vėlu, nes tai turėjo pradėti daryti vaikystėje. Tikiuosi, kad ateityje medikų požiūris keisis.
– Na, ir klausimas pabaigai – nors ir turėjote ne itin malonių patirčių viešėdamas pas mus, kokį bendrą įspūdį susidarėte apie Lietuvą, lietuvius, kuriuos čia sutikote?
– Teko susidurti ir su maloniais dalykais. Pavyzdžiui, eidami vakarieniauti sutikome žmonių, kurie, sužinoję, kad esu negirdintis, pamatę, kad bendraujame gestų kalba, priėjo, norėjo susipažinti, daugiau sužinoti. Suomijoje baruose, restoranuose žmonės nėra tokie drąsūs, jie gal ir norėtų prieiti, paklausti, bet nedrįsta. Čia žmonės atviresni. O kurtieji, kuriuos teko sutikti, labai šilti, besidomintys, labai motyvuoti, dėl to man labai patinka čia atvykti.
Taip pat teko įsitikinti, kad Lietuva tikrai yra krepšinio šalis (juokiasi). Buvo didelė staigmena, vau!
Pažintis su Dominyku ir kitais žmonėmis parodė, kokia svarbi Lietuvai yra nepriklausomybė, jie pasakoja, kiek žmonės dėl jos kovojo, tų įvykių istorijas, daug kalba apie laisvę ir jos svarbą. Man tai labai patinka.