Signalai ėjo iš visų pusių
„Signalus siuntė ir visata, ir aplinka, ir gyvenimo būdas. Kalnų kelionių vadovo darbas nėra lengvas – dažniausiai stebi kitus, o tik pabaigoje – save. Tad šiame darbe nėra net kalbos apie tinkamą savęs priežiūrą. Visada kelionėse yra atvejų, kuomet kažkam sunkiau ir likusį laiką, kurį galbūt galėtum skirti sau, išnaudoji prižiūrėdamas ir rūpindamasis kitais. Turėjau du vieną po kito kopimus į Kilimandžarą mėnesį prieš paralyžių, tačiau nemanau, kad tai buvo pagrindinė priežastis.
Prieš paralyžių dar mano tėtės sveikata buvo smarkiai pablogėjusi, tas taip pat sukėlė labai daug streso. Dabar jam viskas gerai, tad visi labai džiaugiamės už jį.
Visas kelionių sezonas buvo ilgas, daug visko vyko. Vis juokaujame su draugais ir šeima, kad štai susituokiau vasarą ir suparalyžavo iš nervų. Žinoma, čia tik juokai, bet kai pagalvoji... Manau, kad tiesiog viskas susidėjo: savęs nepriežiūra, nelengvos gyvenimo sąlygos kalnuose, išties įtemptas grafikas, šeimyniniai dalykai“, – atvirai sako Šarūnas.
Nenorėjo viešinti, buvo gėda, bet tai padarė dėl labai svarbios žinutės
Vyras sako labai daug mąstęs, ar išvis reikia viešinti tokius dalykus, nes kai kurie žmonės gali pagalvoti, kad taip jis siekia viešumo ar žinomumo.
„Plona riba, sutinku, bet siekti „instagraminių širdučių“ dėl ligos, mano manymu, yra visiškai apgailėtina. Žinojau, kokią žinutę noriu perduoti. Tad po mėnesio, kai sveikata jau buvo žymiai geresnė, nusprendžiau, jog reikia parašyti socialiniame tinkle, kas man atsitiko. Kodėl? Pats niekad nesu girdėjęs apie tokį paralyžių ir supratęs, jog tokia problema išties egzistuoja, nusprendžiau tai pasakyti su svarbiausia mintimi, jog sveikata rūpintis reikia, privaloma ir būtina, o kita žinutė tiems, kas visgi buvo, yra ar bus paralyžuotas: „Drauge, Tu nesi vienas“. Po teksto gavau žinučių iš žmonių, kuriems buvo ar net yra tokios pat problemos. Pakalbėjome, pasiguodėme, padrąsinome vieni kitus, su kitais susitikome. Manau, kad tai labai svarbi yra edukacinė bei emocinė prasmė.
Daugelio akyse mačiau baimę, stresą ir gėdą. Tarytumei būtume „raupsuotieji“, visi slepiasi ir nenori kalbėti apie tai, kas atsitiko. Reikia suprasti, kad tai ne kojos ar rankos problema, tai yra veidas ir paralyžius puikiai matosi – negali nei mirksėti, nei šypsotis. Pats patyriau jausmą, kai nesinori niekam rodytis ir jautiesi tarytum „Paryžiaus katedros kuprius“.
Pasijuokė su kambariokais iš bandymo valgyti
„Su keliais draugais atvykome į Serbiją žiūrėti krepšinio varžybų. Gyvenome viename kambaryje. Vakarą prieš paralyžių labai svaigo galva. Atsikėlus ryte, jaučiau tik lūpos nutirpimą. Vyriškoje kompanijoje pasijuokėme iš mano bandymų aristokratiškai pavalgyti per pusryčius ir tiek. Jeigu norite įsivaizduoti kaip tai atrodė, tai kažkas panašaus į tai, jeigu bandytumėte pavalgyti po apsilankymo pas odontologą, kuris atliko nejautrą.
Nieko blogau neįtariau. Be to, dirbu tokį darbą, kur panikuoti tiesiog negalima, tad ir bet kurioje gyvenimo situacijoje nepanikuoju ir į viską žiūriu ramiai. Niekam ir nesiskelbiau, tik žmonai „pasigyriau“, pagailėdamas atskleisti daugiau detalių“, – prisimena jis.
Per pietus Šarūnas nuėjo pailsėti, nes vakare laukė varžybos, norėjosi turėti daugiau jėgų: „Atsikėlus po pietų pasirodė, kad bėda išnyko. Pagalvojau, kad nieko nejaučiu. Bet, pala, rimtai nieko nejaučiu. Visos kairės veido pusės nejaučiu. Greitai bėgau į vonią, žiūriu į veidrodį ir nesuprantu. Realiai atjungta visa kairė veido pusė. Kairio akies voko nesugebu pajudinti, lūpos bei skruosto taip pat, toks kaip po nepavykusio botokso leidimo. Bet ir vėl nurašiau alergijai, kadangi vartojau antibiotikus, – sitauciją pasakoja vyras, – Dar kartą numojau ranka ir išėjome į varžybas. Atmosfera ten buvo įspūdinga, apart to, kad prirūkytoje salėje buvo nežmoniškai sunku, nes negalėjau užmerkti akies voko. Grįžome namo ir nuėjau miegoti su mintimi, kad viskas bus gerai. O nebuvo“.
Šarūnas sako, kad apie šią ligą, būseną, tokį paralyžių nežinojo išvis nieko, tad ir jo reakcijos buvo skirtingos skirtingose supratimo kas atsitiko stadijose.
Situacijai blogėjant nuvyko į ligoninę
Antrą dieną, kai pamatė, jog negerėja, Šarūnas nuvažiavo į Belgrade esantį ligoninės priimamąjį. Gal dėl kalbos barjerų, gal dėl medicininių sąvokų nežinojimo jam buvo pasakyta, kad gali būti insultas.
„Tada ištiko emocinis šokas, vis kartojau sau, kad esu per jaunas. Bet labai greitai tą mintį nuvijau, nes įsijungė logika, kad negali taip būti. Atlikus tyrimus, man buvo paskirtas gydymas steroidiniais vaistais bei liepta kreiptis į gydytojus Lietuvoje.
Beje, visi daktarai jau mūsų šalyje gyrė paskirtą gydymą Serbijoje bei vis sakė, jog tai kas man atsitiko, atsitiko geriausioje vietoje. Pirmieji vaistai čia parduodami didesniu miligramų skaičiumi. Tad ten gavau 40-ies miligramų vaistus, Lietuvoje būčiau gavęs tik 5 miligramų. Pavyzdžiui, pirmąsias dvi dienas turėjau gerti po 80 miligramų, vadinasi turimais vaistais po dvi tabletes. Būčiau paralyžuotas Lietuvoje, reiktų gerti po 16 tablečių (šypsosi, aut. pastaba). Labai svarbu ir tai, jog vaistai turi būti pradedami gerti kuo įmanoma greičiau. Taip gijimo procesas žymiai pagreitėja“, – atkreipia dėmesį vyras.
Šarūnas sako, kad daugelis, kam pasakoja savo istoriją, tikisi, jog serbiškos ligoninės kaip kažkokios antisanitarinės įstaigos, kurioje visi rūko (kas buvę Serbijoje, supras).
„Turiu visus nuvilti: ligoninės pastatas renovuotas, įranga nauja, o personalas dirbo puikiai. Tik dėl cigarečių kvapo, taip, jis ten jaučiasi visur (juokiasi, aut. pastaba). Visi darbuotojai su manimi kalbėjo angliškai, kas šiek tiek geriau, kas šiek tiek blogiau, bet pagrindinė daktarė, kuri galiausiai man viską papasakojo, angliškai kalbėjo tobulai. Registratūroje padaviau lietuvišką pasą. Po pirminės apžiūros, galvos tomografijos, rezultatų ir išvadų, grįžau prie registratūros, atgavau pasą ir išėjau savo keliais. Dar dabar juokiuosi, kad kažkurią dieną gal ateis tūkstantinė sąskaita dinarais, bet kiek žinau, pirmoji pagalba turi būti suteikiama nemokamai.
Kitą dieną, jau po vizito ligoninėje, paskambinau jai video skambučiu. Nebuvo tai pats lengviausias skambutis, juk iškart matėsi, kas man. Bet mano turbūt natūra tokia, pora juokelių ir galiausiai visi nusiraminome. Kitu atveju, kam ta panika? Kokia nauda iš jos?“ – klausia vyras.
Suprato, kad nieko taip greit nebus, jautėsi sugniuždytas
„Grįžus į Lietuvą, kartu su žmona nuvykome į Santariškes. Ten jau kalbos barjero medicinėmis sąvokoms nebuvo. Galiausiai supratau, kad čia niekas greitai nesusitvarkys. Kad gydymas gali trukti ir iki pusės metų, o minimalus pagerėjimas gali pasijausti tik po kelių mėnesių. Tada supratau, kad šįkart rimtai papuoliau. Emociškai tuomet buvau labiausiai sugniuždytas. Esu turėjęs nemažai traumų, prieš keletą metų teko operuoti apendicitą, bet tais atvejais visada žinai, kad viskas bus gerai, o čia – niekas negali garantuoti, jog neliks padarinių. Nemeluosiu, tada buvo išties labai nelengva“, – prisimena Šarūnas.
Po apsilankymo Santariškėse vyro laukė reabilitacija, kurią ir atliko ten. Reabilitacijos metu elektromagnetiniu impulsu buvo stimuliuojami pečių raumenys, šiek tiek vėliau ir veido raumenys. Šarūnui buvo atliekamos įvairios terapijos: lazerio, poleriztuotos šviesos, magnetoterapija. Vaikščiojo pas kineziterapeutą, su kuriuo dirbo individualiai.
„Tekę skaityti ir girdėti, jog labai padeda veido akupunktūra, tačiau visi patarė nedubliuoti reabilitacijos gydymo įstaigoje bei adatų procedūros. Tokiu būdu galima net pakenkti. Pirminė reabilitacija truko keletą savaičių. Vėliau savaitės pertrauka ir dar viena savaitė skirta reabilitacijai. Esu be galo dėkingas visiems darbuotojams, kurie nuoširdžiai ir su šypsena padėjo ir gydė mane“, – negaili gerų žodžių vyras.
Superherojė – žmona Vilma
„Jaučiausi sunkiai pirmomis savaitėmis, nes negalėjau gyventi įprasto gyvenimo. Turi uždengti vieną akį, kadangi primerkti negali, ji sausėja. Valgyti sunku, viskas krenta iš rankų, sukasi galva. Tas tikrai stipriai paveikė. Norėjosi geriau gulėti lovoje, nei kažką bandyti daryti. Bet panašu, jog per šitiek metų užauginta valia privertė palyginus greitai atsistoti ant kojų.
Labai svarbu nepalūžti ir sistemingai dirbti. Nereikia tikėtis, jog palankysi terapijas dvi dienas ir iškart jausis pagerėjimas. Tai yra ilgas procesas, reikalaujantis valios bei kantrybės ir čia reikia džiaugtis kiekvienu mini raumens krustelėjimu.
Pagerėjimas įvyko tada, kai susitvarkiau su galva bei nustojau savęs gailėti, emociškai atsistojau ant kojų bei visiškai susitelkiau į gydymo procesą. Laiko atžvilgiu tai buvo maždaug po trijų savaičių, kai pabaigiau pirmąją reabilitaciją.
Svarbiausias momentas yra pagalba ne tik tik fiziškai, bet ir emociškai. Visi žinome, kad po vieną nebūsime tokie stiprūs. Šalia esančio žmogaus žodžiai, įsiklausymai, prisilietimai ir apkabinimai turi antgamtinių jėgų, tai yra vienas didžiausių postūmių atsitiesti. Mano superherojė buvo ir yra mano žmona Vilma“, – švelniai apie savo gyvenimo meilę kalba Šarūnas.
Vyras pabrėžia, kad nereikia kentėti vienam, nereikia laikyti visko savyje. Visada galima rasti tą, kas išklausys ir nuoširdžiai padės. „Visada maniau ir dabar dar labiau manysiu, kad visas ištikusias negandas lemia emocinė būklė“, – sako jis.
Pakeitė mąstymą ir gyvenimo būdą
Paklausus, kaip jaučiasi šiandien, Šarūnas atsako, kad puikiai kaip niekuomet: „Po ištikusių negandų pakeičiau mąstymą ir gyvenimo būdą. Atsisakiau žalingų įpročių, visuomet to norėjau, bet tarytum reikėjo postūmio. Visiems linkiu, kad tas postūmis nebūtų liga kaip mano atveju. Atsisakius tam tikrų dalykų, atrodo ir galva švaresnė, ir kūnas, žinoma.
Toliau svajoju ir planuoju, atrodo niekas nebūtų pasikeitę šiuo atžvilgiu, kadangi ir anksčiau projektus dariau bei planavau. Skirtumas tas, kad daugelis naujų svajonių yra susijusios su laiku sau, o ne kitiems“.
Į klausimą, ką patartų kitiems, kurie gali atsidurti panašioje situacijoje, Šarūnas sako, kad visų pirma, reikia rūpintis savimi labiau: „Jeigu galvojate, jog rūpinatės pakankamai, panašu, jog ne. Rūpinkitės labiau. Nenumokite ranka į ligas, kurios ir neatrodo labai jau ypatingos. Aš numojau, išvada – paralyžius, kuris susidarė dėl bronchito komplikacijos, kurio, žinoma, negydžiau. Nežinau kiek tai gali kartotis. Jei jaučiate, kad kažkas negerai, nieko nelaukite – važiuokite į priimamąjį, kurs bus paskirtas gydymas. Ir, beje, vaistus reikia vartoti“.
Planuoja keliones ir naujus maršrutus po kalnus
„Pirmoji kelionė po paralyžiaus buvo į Portugaliją. Kartu su žmona apvaikščiojome naujus takus naujai kelionei. Vėliau sekė kelionės kartu su turistais į Slovakijos bei Maroko kalnus. Štai dabar esu Italijoje, Amalfyje, kur vėl kuriame naują maršrutą.
Esu labai laimingas, kadangi visada norėjau daugiau keliauti į naujas vietas ir kurti naujus maršrutus. Panašu, kad galiausiai išklausiau savęs“, – džiaugiasi pasirinkimu kalnų vadovas.
Paklausus, kaip šeima reagavo į šią ligą ir ar nesakė, kad užteks keliauti, kad laikas sustoti ir nurimti, Šarūnas atsako, kad šeima net negalvojo, kad galiu nepasveikti, tad jokių prašymų įjungti stabdį nebuvo. Tik pirmyn!
