Viskas prasidėjo nuo asmeninės patirties
Neįgaliesiems pritaikytos infrastruktūros plėtra besirūpinančios įmonės direktorius atviras – 2006 metais kilęs noras prekiauti įranga neįgaliesiems gimė iš asmeninės patirties artimųjų rate. Nors įmonė veiklos pradžioje, prieš dvidešimt penkerius metus, prekiavo specializuotomis kėdėmis, vėliau ir automobilių servisų įranga, atėjo momentas, kai atsirado puiki terpė prisiliesti ir prie neįgaliųjų poreikių.
„Įmonę įkūrė mano tėvai, iš pradžių darbavosi tik mano mama, vėliau prisijungė ir tėtis. Su jo atėjimu pradėta prekiauti ir autoservisams skirta įranga. Iš serviso įrangos išaugome į kitą sritį, kuri buvo šalia mūsų. Vieni mūsų tiekėjai persikvalifikavo ir pasiūlė išmėginti naują produktą – įrangą, skirtą neįgaliesiems žmonėms.
Tai buvo keltuvai, galintys pakelti žmogų su vežimėliu, sakykime, iš pirmo į antrą aukštą. Kadangi tuo metu artimoje aplinkoje turėjome asmenų, kuriems tokio dalyko reikėjo, žinojome, kaip sunkiai aplinka šiems žmonėms pritaikoma, tad tėvai nusprendė savo kailiu viską išmėginti – veikla po truputį įsivažiavo“, – pasakoja A. Mameniškis.
Nors įmonė Lietuvos rinkai vis dar tiekia ir specializuotas kėdes, ir įrangą autoservisams, kaip teigia pats bendrovės vadovas, – daugiausiai dėmesio ir laiko ji skiria būtent neįgaliųjų infrastruktūros gerinimui. A. Mameniškis prie šeimos verslo, kuriame dabar darbuojasi ne tik tėvai, bet ir sesuo, prisijungė tik 2012 metais, tačiau jau tada jam buvo patikėta būtent ši verslo šaka – reikėjo rūpintis specialiųjų poreikių žmonėms pritaikyta įranga ir jos pardavimu bei montavimu Lietuvoje.
„Kai pradėjome prekiauti šia įranga, matėme problemą, kad tuo metu Lietuvoje buvo grubiai viena įmonė, kuri buvo ne pačios geriausios reputacijos – turėjo nemažai nusiskundimų dėl darbo, kokybės, netgi saugumo. Konkurencinės aplinkos nebuvimas jiems nesudarė sąlygų tobulėti ir keistis. Buvo tikrai nelengva. Šiandien situacija žymiai geresnė, žymiai spartesnė ir patrauklesnė visiems. Nuo to tikrai žmonėms tik geriau, nes jie turi iš ko pasirinkti“, – sako jis.
Verslai pokyčių siekia vangiai
Vis dėlto, nors infrastruktūra Lietuvoje lėtai, bet gerėja, verslininkas pastebi, kad ydingas požiūris į neįgaliuosius bėgant metams linkęs nesikeisti. Jo nuomone, vis dar gajus stereotipas, kad negalią turinčių žmonių aplink mus itin nedaug, o kai kam atrodo, kad jų apskritai nėra.
„Tikrai išgirstu nemažai pasisakymų, kad o kam čia mums reikia to pritaikymo, pas mus čia niekada niekas neatvažiuoja. Kaip pas tave gali atvažiuoti žmogus su ratukais, jeigu jis neturi galimybės? Jis turi stovėti prie durų ir su plakatais skanduoti, kad nori patekti, bet negali?
Taip dažniausiai nevyksta. Kai nėra galimybių pas kažką ateiti, tu ir neini, nes žinai, kad tau ten nebus suteikta galimybė apsilankyti. Juolab, mes visi galime praeiti pro Gedimino prospektą Vilniuje ar kitas daugumai viešai prieinamas erdves ir patys pamatysime, kad neįgalusis žmogus, kuris atvažiuos ar vienas, ar su lydinčiu asmeniu, didžiojoje dalyje vietų tiesiog nepaklius į patalpas ir negalės gyventi visavertiško gyvenimo.
Manau, kad ir kiek valstybė apibrėžtų kažkokius griežtus įstatymus, kaip turi atrodyti tos erdvės, kol mūsų pačių žmonių sąmoningumas šiuo klausimu nepasikeis, vargu, ar tai padės. Aš labai abejoju, kad įmanoma kažką tokio apibrėžti ar padaryti labai griežtą ar privalomą. Net ir šiai dienai mūsų turimi įstatymai yra pakankamai griežtai apibrėžti, bet tam tikrais atvejais yra išradingų žmonių, kurie sugeba tai apeiti“, – atvirauja verslininkas.
Verslai išties gali būti itin išradingi, kai juos riboja įstatymai, o jų kūrybiškumas čia sufleruoja viena – mūsų visuomenėje neįgalieji vis dar patiria diskriminaciją, kurios kai kurie verslininkai spręsti neketina. A. Mameniškio patirtis rodo, kad pavyzdingai šioje sferoje elgiasi savivaldybės, o privačios įmonės pokyčių siekia vangiai.
„Joms tiesiog įstatymuose apibrėžta, kad turi patalpas pritaikyti visiems ir viskas, bet ar jos nori tą daryti savo noru, tai tikrai ne, kiek man tenka girdėti klišių paskambinus… Visi daugiau ar mažiau sako, kad tai yra pinigų išmetimas į orą. Kartais net paskambina, paprašo padaryti muliažą, kuris suveiks tik tam momentui, kai reikia priduoti pastatą, o vėliau sako galite pasiimti savo įrangą ir grįžti pas save, nes mums jos nereikia. Tokie atvejai – pakankamai dažni.
Aš linkiu tiems žmonėms sėkmės ir siūlau kreiptis kažkur kitur, jeigu jiems pavyks tai padaryti, nes muliažų mes tikrai nedarome ir tikime, kad visiems reikia turėti tas pačias sąlygas ir galimybes judėti bei gyventi vienodai. Savivaldybės, aišku, yra labiau suinteresuotos, nes jos mato didesnį poreikį, gauna prašymus ir yra tiesiogiai atsakingos už šiuos darbus“, – nuogąstauja pašnekovas.
Judėjimo laisvė plačiajai visuomenei
Jau beveik penkerius metus įmonei vadovaujantis A. Mameniškis prisimena ir savo kelią šeimos versle. Kaip sako jis – noras prisidėti prie tėvų įdirbio ir jį tęsti atėjo natūraliai. Dar mokykloje jis vasaros atostogų metu rasdavo laiko prisidėti prie darbų, todėl abejonių, ką veikti po mokyklos baigimo, niekada nebuvo.
„Kažkaip jaučiau, kad noriu čia būti, noriu tai tęsti. Man patiko pavyzdys, ką aš mačiau stebėdamas mamą ir tėtį – kaip jie tvarkosi, kaip sugeba derinti ir darbą, ir poilsį, nėra nuo nieko priklausomi. Mane ta laisvė labai sužavėjo ir savęs aš jau labai seniai neįsivaizduoju nuo kažko priklausomo ar dirbančio kažkam kitam. Visada save taip ir įsivaizdavau, tai turbūt man tas pasirinkimas ir nebuvo labai sudėtingas. Daug negalvodamas pasirinkau tokį kelią, žinojau, kad jis nebus labai lengvas, bet sakiau, kad reikia pamėginti, o toliau bus matyti“, – prisimena jis.
Iš pradžių įmonėje jis dirbo vadybininku, neilgai trukus tapo projektų vadovu. Vėliau, kaip pasakoja jis, kai tėtis pastebėjo, kad sūnui puikiai sekasi tvarkytis su rimtesnėmis užduotimis ir finansais, skyrė jam komercijos direktoriaus pareigas.
„Didysis lūžis, kai tapau visos įmonės vadovu, įvyko labai natūraliai, kai tėtis pamatė, kad nespėja tiek darbų padaryti, kiek jam reikėjo tuo metu, kiek vadovas turi apimti. Dalį jo darbų perėmiau aš, kai jis jautė, kad gali juos patikėti man, be didelės sąžinės graužaties, kad ir jam būtų lengviau. Pats ėmėsi vadovauti servisui – montažui ir komandoms, kurios dirba darbą susijusį su įrengimais. Taip jam truputį lengviau ir paprasčiau“, – prisimena jis.
Verslininkas neslepia, kad kiekvieną tolimesnį žingsnį ir verslo strategiją metų pradžioje ir pabaigoje jis vis dar aptarinėja kartu su dabar jau bendrovės akcininkais tėčiu ir mama. O paklaustas, ar laiko save sėkmingu vadovu, pašnekovas šypsosi.
„Sunku pasakyti, niekada apie tai nesusimąsčiau. Bet aš manau, kad labai svarbu, kiek savęs atiduodi savo žmonėms. Jeigu jie jaus iš tavęs pasitikėjimą ir atsidavimą, pastangas dėl jų, manau, ir jie pasistengs, jog tavo idėjos ir pastangos nenueitų veltui, padės tau augti ir būti sėkmingu kartu. Tai čia vienas bendras darbas – tu dirbi dėl kitų, kad tau būtų gerai, o jie dirba dėl tavęs, jog būtų gerai tau. Turbūt tai yra sėkmė.
Tikrai visi susiduriame su sunkesniais momentais, kada reikia priimti sunkesnius sprendimus, kada kartais būna, kai pats ir tavo aplinka nežino, kaip sėkmingai pasielgti, kaip teisingai priimti sprendimus. Mano taktika yra labai paprasta: labai nemėgstu sėdėti vietoje. Geriau suklysiu kažką darydamas ir vėliau pasitaisysiu, nei delsiu stipriai pergalvodamas kažkokius sprendimus. Geriau imti ir suklysti, ir žinoti, kad ateityje to dalyko geriau nereikia daryti negu kažko laukti. Darbas, darbas, darbas. Ir viskas“, – šypteli jis, kalbėdamas apie sėkmę versle.
Dabar A. Mameniškis puoselėja ambiciją verslą plėsti – turi minčių imtis naujos verslo krypties. Tačiau, kaip pastebi jis, kuo esi aukštesnis vadovas, tuo labiau siaurėja žmonių ratas, su kuriais gali pasitarti, kaip toliau vystyti verslo strategiją. Todėl jis nusprendė save išbandyti „Swedbank“ projekte „Smulkaus verslo akademija“, kur su mentorių pagalba tikisi pagerinti verslo procesus, finansų valdymą, o svarbiausia – turėti žmogų, su kuriuo gali pasitarti ir susidėlioti aiškų plėtros planą.
„Aš matau pakankamai aiškią ateities viziją – po penkerių metų įmonė bus tikrai išsiplėtusi už Lietuvos ribų į artimiausias šalis ir būsime mažiausiai 5 kartus didesni nei esame. O svarbiausia, tikiuosi, kad jau būsime paleidę naują produktą ir paslaugą, kurios šiandien Lietuvoje dar nėra ir tai padės palengvinti visų žmonių gyvenimą – ne tik neįgaliųjų, bet ir senyvo amžiaus. Kol kas jo atskleisti negaliu, tačiau su šiuo projektu su mentore dirbame jau dabar ir tikimės, kad iki vasaros pavyks paleisti bent jau bandomąjį variantą ir sėkmingai po penkerių metų tai vystysime visur, ne tik Lietuvoje.
Manau, kad noras žengti į užsienio rinką yra natūrali plėtros kryptis, kuri reikalinga visiems, kai matai, kad užkemši visą vietinę rinką. Jeigu nori nesustoti ir sėkmingai toliau augti, turi ieškoti kažkokių papildomų nišų ir vietų, kuriose galėtum save realizuoti. Sakyčiau, kad čia natūralus augimo procesas, bet iki tol mes turime dar labai daug namų darbų, kuriuos turime padaryti čia vietoje“, – ateities planais dalijasi jis.