Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė konferencijoje pasidalijo statistika, kad 1 iš 3 moterų per savo gyvenimą yra patyrusi smurtą artimoje aplinkoje arba apskritai smurtą prieš save:
„Jei paversime į skaičius, tai sudaro beveik pusę milijono Lietuvos gyventojų. Smurto problemos mastą rodo ir ekonominė smurto prieš moteris kaina. Europos lyčių lygybės institutas yra paskaičiavęs, kad smurtas prieš moteris kasmet Lietuvai kainuoja 2,3 mlrd. eurų. Palyginimui – tai yra maždaug 100 mln. eurų daugiau nei šių metų valstybės biudžete numatytos lėšos gynybai.“
Veikianti sistema neatsižvelgia į moterų su negalia poreikius
Lietuva iki šiol nėra ratifikavusi Stambulo konvencijos – tarptautinės sutarties, kuri įpareigoja valstybes-konvencijos nares sistemiškai kovoti su smurtu prieš moteris.
LNF moterų su negalia komiteto narė S. Aginskaitė konferencijoje teigė, kad komitetas, kurį sudaro moterys su negalia iš įvairių Lietuvos vietų, labai palaiko Stambulo konvenciją ir mato ją kaip ypač reikalingą, nes, žiūrint iš moterų su negalia perspektyvos, dabartinė sistema, jeigu ji ir veikia fragmentiškai moterims be negalios, turinčioms tam tikrą negalią ši sistema yra visiškai neprieinama.
„Moterys su negalia patenka į situacijas, kurių mes net neįsivaizduojame. Pavyzdžiui, kai jos yra laikomos lovoje, patraukiant nuo jų vežimėlį trims dienoms ar kelioms paroms vien dėl to, kad jos neprisipažįsta kažko, ką smurtautojas įsivaizduoja. Arba kai apskritai mėnesiais yra laikomas žmogus lovoje nepritaikant jam aplinkos, tyčiojantis, kad pats kažko negali, kad be aplinkinių pagalbos yra nieko vertas.
Moterų su negalia atveju smurtautojai dažnai yra tie patys, kurie fragmentiškai ir teikia pagalbą, tai reiškia, kad jos, negaudamos valstybės paslaugų, užtikrinančių savarankiškumą, tampa savo artimos aplinkos, kuri gali būti rūpestinga, bet gali būti ir smurtaujanti, ir patologiškai smurtaujanti, įkaitėmis. Ir tada ši sistema, kuri dabar Lietuvoje veikia, tiek kalbant apie įstatymus, tiek apie praktiką, visiškai neatsižvelgia į šių moterų poreikius. Moterys net nesikreipia, nes supranta, kad jų situacija negali būti išspręsta tais įrankiais, kurie dabar yra siūlomi“, – kalbėjo S. Aginskaitė.
Kodėl reikalinga Stambulo konvencija?
Paaiškindama, kodėl reikalinga Stambulo konvencija būtent moterų su negalia problemoms spręsti, S. Aginskaitė sakė, kad ji numato, jog moterys turi labai skirtingus poreikius, jos tampa pažeidžiamos dėl įvairiausių priežasčių, taip pat ir dėl negalios. Konvencija numato, kad prevencija būtinai turi vykti prieinamais būdais:
„Žinome, kad moterys su negalia daug sunkiau atpažįsta smurtą ir jų smurto pakantumo slenkstis yra daug aukštesnis negu moterų be negalios. Tai reiškia, kad būtina prevencinė programa ir švietimas apie smurtą. Bet tas švietimas moterims su negalia turi būti prieinamais būdais: ir Brailio raštu, ir gestų kalba, ir lengvai suprantama kalba, ir trumpesnėmis sesijomis.
Net ta dalis moterų, kurios pasiryžta kreiptis į sistemą, pamato, kad sistema nebūtinai teikia pagalbą joms prieinamais būdais: ar konsultacijos lengvai suprantamos, ar jos užtikrinamos gestų kalba. Tikrai daroma daug iniciatyvų, kad jos gerėtų, bet jos yra fragmentiškos, tikrai neapima viso poreikio.“
S. Aginskaitės teigimu, Stambulo konvencijoje taip pat numatoma, kad reikia identifikuoti tas problemas, kurios daro moteris su negalia pažeidžiamas: „Šiuo atveju yra būtent tai, kad jos yra nesavarankiškos, negauna savarankiškumą užtikrinančių paslaugų, asmeninio asistento, pagalbos dirbti, pagalbos mokytis ir dėl to lieka namuose izoliuotos. Todėl reikėtų spręsti šitą problemą, kad jos išvis nebepriklausytų nuo savo artimos aplinkos ir tada galbūt net neįvyktų daugybė smurto atvejų.“
Moterų sterilizacija ir seksualinis smurtas prieš jas
Dar viena didelė problema, kurią išskyrė S. Aginskaitė, – Lietuvoje vis dar yra legali ir dekriminalizuota sterilizacija moterims su negalia, kurios yra netekusios veiksnumo.
„Tai reiškia, kad jas galima abortuoti, sterilizuoti, daryti įvairiausias intervencijas į moters kūną vien su globėjo leidimu, net neatsiklausus jų, – paaiškino S. Aginskaitė ir pridūrė, kad Stambulo konvencija numato, jog tai turėtų būti keičiama, kriminalizuojama ir bet kokia intervencija būtų galima tik informuotu moters sutikimu. – Tai reiškia ne manipuliacijos būdu išgaunant iš jos sutikimą, bet visas procesas turėtų būti su pagalba priimant sprendimus, specialistu, kad moteris tikrai suvoktų, kas ir kodėl vyksta.“
LNF advokacijos vadovės teigimu, seksualinio smurto tema Lietuvoje yra visiškai apleista: „Moterų su negalia atveju seksualinio smurto visiškai nesimato oficialioje statistikoje, tačiau, kai mes darome tyrimus, jis – akivaizdus. Jis neabejotinai egzistuoja tarp moterų su intelekto negalia, tarp moterų, kurios gyvena institucijose. Reikia priminti, kad vis dar daugiau kaip 5 tūkst. žmonių gyvena Lietuvos globos institucijose. Ten išvis nežinia, kas vyksta. Mes tik sužinome, kad moteris pastojo, neturime informacijos, kiek yra duodama leidimų daryti abortus ir sterilizaciją.“
Pasak S. Aginskaitės, Stambulo konvencija kalba apie būtinybę spręsti seksualinio smurto klausimą ir padėti nuo seksualinio smurto nukentėjusioms aukoms, taip pat tirti tokių nusikaltimų mastą:
„Šiokie tokie tyrimai negalios srityje vyksta, bet vėlgi fragmentiški, nedideli, konvencijos kontekste tie stebėsenos tyrimai turėtų vykti nuosekliai, kad būtų galima žiūrėti, koks vyksta pokytis. Moterims su negalia tiesiog verkiant reikia tokios sistemos, kuri padėtų nuosekliai spręsti visas tas minėtas problemas ir, kaip kad konvencija reikalauja, nuolat vertinti, kaip tas visas kompleksas veikia, kaip jis keičiasi, teikiant ataskaitas, jas vertinant ir t. t. Moterims su negalia ši konvencija yra ypač reikalinga.“
„Vis dar nesutinkame, kad moters vaidmuo suvokiamas ydingai“
S. Aginskaitė, kalbėdama apie tai, kodėl svarbu ratifikuoti Stambulo konvenciją, teigė, kad ji nėra tik tam tikrų priemonių visuma. Tai yra ir vertybinė pozicija. Ir pateikė pavyzdį, palygindama su Žmonių su negalia teisių konvencija: „Ją priėmę mes sutikome, kad žmonės su negalia yra absoliučiai tokie patys piliečiai ir turi gauti visiškai tokias pat paslaugas. Ir tada kompleksiškai pasistūmėjo visi procesai.
Nepriimdami Stambulo konvencijos kaip konvencijos, vis dar nesutinkame su tuo, kad moters vaidmuo Lietuvoje yra suvokiamas ydingai, kad iš tų ydų labai dažnai ir kyla smurtinės situacijos. Mes atmetame visą tą prevencinę dalį, manipuliuodami socialine lytimi, kas iš esmės yra tik pasakymas, kad priskirti moteriai vaidmenys gali lemti smurtą: bandymas pastatyti moterį į vietą, kad ji eitų prie puodų, kad ji atliktų savo kaip moters seksualinius uždavinius, prižiūrėtų vaikus.
Kaip matome analizuodami tas situacijas, jos labai dažnai ir tampa to smurto priežastimi. Nepriimdami Stambulo konvencijos ir įsivaizduodami, kad galime tik reaguoti ir nereaguoti į tai, iš kur tas smurtas kyla, mes labai daug prarandame.“