Kausto baimės
Anot „Yara European Business Services“ žmogiškųjų išteklių ekspertės Ievos Burjanienės, diskriminacija yra opus klausimas, nesvarbu, ar kalbėtume lyties, ar žmonių su negalia atžvilgiu. „Galiu kalbėti iš įmonės perspektyvos, nes bendrovėje „Yara“ su tuo susiduriame ir aiškiai matome problematiką. Rinkoje girdime visokių atgarsių, kad žmonės yra diskriminuojami darbo pokalbių metu arba nepakviečiami į pokalbį, kai išaiškėja, kad turi kažkokią negalią. Egzistuoja begalė baimių, kodėl bijoma pakviesti tuos žmones ateiti dirbti į organizacijas. Manau, kad kalbėti ir dirbti ties šiuo klausimu dar turime labai daug“, – sakė konferencijos dalyvė.
Kokios yra tos baimės, stereotipai ir klaidingi nusistatymai, pabandė įvardyti Lietuvos įvairovės chartijos asociacijos projektų koordinatorė Aistė Brazdžiūnaitė. „Dažniausiai susiduriu su darbdaviais, kurie nori įdarbinti asmenį su negalia. Bet pastebiu, kaip jie įsivaizduoja idealų negalią turintį kandidatą. Tai yra jaunas, išsilavinęs žmogus, sėdintis vežimėlyje. Deja, negalių spektras yra daug įvairesnis, asmenys su negalia yra labai įvairūs, o tas pirminis įsivaizdavimas dažniausiai yra klaidingas, žmonės, kurie iš tikrųjų ateina ir norėtų įsidarbinti, yra kitokie“, – sakė pašnekovė.
Atlikus tyrimą buvo nustatytas tipinio žmogaus su negalia portretas. Tai vyresnis nei 55 metai vyras, neturintis kvalifikacijos. „Mes irgi neseniai atlikome tyrimą apie lygių galimybių užtikrinimą didžiausiose Lietuvos darbovietėse, tai 20 įmonių iš 60 savivaldybių. Šiais metais fokusavomės ir į negalios temą, žiūrėjome, kokių priemonių turi nusimačiusios savivaldybės, kad priimtų asmenis su negalia į darbą. Aštuonios savivaldybės turi priemonių, skirtų asmenų su negalia įdarbinimui, penkios iš jų turi priemonių, kurios vadinasi infrastruktūros pritaikymas. Čia kalbama apie žmogų, kuris juda vežimėlio pagalba. Bet nebūtinai visiems žmonėms su negalia reikia rampų arba platesnių durų. Galbūt reikia užduočių perskirstymo arba informacijos prieinamumo“, – retoriškai klausė A. Brazdžiūnaitė.
Priemonių yra, bet mažai kas jomis naudojasi
Kokių priemonių reikia žmonėms su negalia darbe ir kaip jas pritaikyti, kad sąlygos būtų kuo tinkamesnės dirbti, yra apibrėžta įstatymais. Anot Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkės Monikos Ošmianskienės, visas priemones aprašo užimtumo įstatymas, su kuriuo verta susipažinti tiek darbdaviams, tiek žmonėms, kurie ieškosi darbo. „Tų priemonių šiuo metu yra tikrai nemažai, pradedant nuo pagalbos apskritai bendraujant su darbdaviu, kaip save pateikti, iki pagalbos darbdaviui, kuomet iškyla tam tikri sunkumai darbo vietoje, ypatingai kalbant apie bendravimą su, tarkime, intelekto arba psichosocialinę negalią, turinčiais žmonėmis. Taip pat reikia žinoti apie darbo užmokesčio subsidiją, kuri atpigina tą darbuotoją darbdaviui, o tai yra motyvacija priimti. Yra subsidijos darbo vietų pritaikymui, techninėms pagalbos priemonėms. Jeigu tai yra sunki negalia, iš darbdavio prašoma prisidėti tik 20 procentų prie visų išlaidų“, – pasakojo pašnekovė.
Bet kiek šie teisiniai aktai atsispindi praktikoje? Anot I. Burjanienės, tai yra opi problema. „Darbdaviai kartais turi labai didelį norą įdarbinti, bet tos darbo vietos nėra pritaikytos. Priemonėmis, kurios yra reglamentuotos užimtumo įstatyme, yra naudojamasi labai vangiai, nors jos padeda ir integracijai, ir tai yra finansinė paskata darbdaviui“, – sakė Ieva.
Kaip svarstė M. Ošmianskienė vangų šių priemonių panaudojimą lemia žmonių su negalia atskirtis. „Problemos esmė vis dar pamatinė. Tai yra rezultatas to, kad žmonės su negalia ilgą laiką buvo atskirtyje. Tai viena vertus, yra pačių žmonių su negalia atskirtis ir kvalifikacijos trūkumas. Kita vertus – darbdavių nesupratimas, kaip elgtis su tokiais žmonėmis. Ir trečia – deja, netgi tos pačios užimtumo tarnybos darbuotojų mentaliteto klausimas, nes aš sulaukiu labai daug nusiskundimų būtent ten bandant darbintis. Deja, turiu gyvų pavyzdžių, kur ėjo, prašė, o užimtumo tarnyboje nuo tokio žingsnio atkalbinėjo“, – pasakojo Monika.
Barjerų daug
Dar viena opi problema – socialinė žmonių su negalia izoliacija. „Daug investuojame į vadovų švietimą, kalbame, bendradarbiavome su SOPA organizacija. Semiamės patirties. Daug investuojame į organizacijos švietimą, mokymus, bet siekti dar yra ko“, – teigė I. Burjanienė.
Jai pritarė ir Užimtumo tarnybos direktoriaus pavaduotoja Giedrė Sinkevičė. „Galima pastebėti labai daug tokių barjerų ir kliūčių, kuriuos identifikavome dirbdami su neįgaliaisiais. Pagrindinis dalykas, tai pasiūlos ir paklausos nebuvimas. Pavyzdžiui, ateina darbo ieškantys negalią turintys asmenys su vienokiais lūkesčiais. Dažnu atveju jie turi sveikatos problemų, tam tikrų ribojimų dirbti visą darbo dieną, o darbdaviai turi labai mažai tokių pasiūlymų. Tai yra kliūtis. Be to, iš darbdavių labai dažnai girdime, kad trūksta informacijos apie tai, nuo ko pradėti, kaip startuoti ir kaip iš vis pasirinkti tą socialiai atsakingą kelią“, – sakė pašnekovė.
Anot jos, viskas prasideda nuo ugdymo. „Prieš dvi savaites turėjome konferenciją, kur labai aiškiai buvo pasakyta, kad trūksta informacijos, darbdaviai nežino, kur susižinoti, nuo ko pradėti, kokius pirmus žingsnius žengti, kaip tuos darbuotojus pasikviesti. Tai čia turbūt iššūkis valstybei kartu bendradarbiauti, holistiškai matyti problemą ir ją spręsti“, – sakė G. Sinkevičė.
Įdarbinus darbas nesibaigia
Vis dėlto įdarbinus žmogų su negalia, iššūkiai nesibaigia. Anot A. Brazdžiūnaitės, pirmiausia reikia suprasti, kad asmenys su negalia yra įvairūs ir skirtingi, taip pat kaip ir bet kuris kitas žmogus. „Kaip jūs nežinote, ką reikia bet kuriam kitam naujam darbuotojui pasiūlyti, kad jis jaustųsi gerai organizacijoje, taip jūs nežinosite, ką reikia pasiūlyti asmeniui su negalia. Labai svarbu yra klausti ir bendrauti. Klausti, kokių individualių poreikių jis turi, kaip juos galima atliepti. Bendrauti, kiek jis nori dalintis apie save, kiek jis ar ji nori įsitraukti į kolektyvą. Kaip ir su bet kuriuo kitu kolega – tiesiog bendrauti ir aiškintis“, – sakė pašnekovė.
Jai pritarė ir M. Ošmianskienė. „Galėčiau pridurti nebent tai, kad elgtis reikėtų taip pat kaip su kiekvienu kitu žmogumi ir nepamiršti, kad žmogus atėjo ne tik dirbti, bet apskritai būti drauge. Nepamiršti jo organizuojant kokius nors team building’us, pavyzdžiui, kad jie vyktų pritaikytoje aplinkoje, kad atitiktų specialiuosius poreikius“, – sakė specialistė. Ji pati yra dirbusi įvairiose aplinkose, todėl turi nemažai patirties ir tikino, kad tokie maži dalykai, kada su tavimi elgiasi taip pat kaip su visais kitais, priverčia jaustis oriai, tokiu pačiu žmogumi.
Su tuo sutiko ir I. Burjanienė. „Komunikacija neginčijamai yra svarbus dalykas: klausti, bendrauti, užtikrinti, kad žmogus galėtų dalyvauti veiklose, kad jis nebūtų paliktas, atskirtas, nebijoti klysti, nebijoti kartais galbūt paklausti nepatogaus klausimo, bet tokiu būdu įtraukti žmogų į bendruomenę ir sukurti jam jaukią aplinką, kurioje jis gali dalyvauti“, – sakė Ieva.
Istorijų yra gražių
Užimtumo tarnybos direktoriaus pavaduotoja G. Sinkevičė džiaugėsi, kad per mėnesį jiems pavyksta įdarbinti apie 400–500 negalią turinčių asmenų. „Turime labai daug gražių istorijų. Pavyzdžiui, vienas žmogus, būdamas trisdešimties, pateko į autoįvykį važiuodamas motociklu ir neteko kojos. Gyvenimas kardinaliai apsivertė, jam teko permąstyti ir savo įpročius, ir įvertinti savo turimą profesiją, ir įgūdžius. Labai smagu, kad jis neprarado motyvacijos, persikvalifikavo, įgijo rinkoje labai paklausią profesiją, dabar dirba savo mėgiamą, gerai apmokamą darbą. Iš šitos gražios istorijos galima kai kuriais atvejais pasimokyti. Darbdaviams reikia girdėti ir matyti tokį žmogų. Štai labai teisingai pasakė kolegės, kad kalbėjimas, bendravimas yra labai svarbus“, – sakė pašnekovė.
Deja, ne visos istorijos turi tokias laimingas pabaigas. Egzistuoja ne vienas barjeras, integruojant žmones su negalia į darbo rinką. Anot G. Sinkevičės, didžiausias jų yra pasiūlos ir paklausos neatitikimas. „Antra problema – darbo vietų prieinamumas ir pritaikomumas. Tai labai rimtas iššūkis, su kuo susiduriame, bet lygiai taip pat matome, kad darbdaviai arba nežino, arba nenori, arba nesistengia naudotis valstybės teikiamomis lengvatomis šitoje vietoje. Mobilumas, prieinamumas yra turbūt viena iš seniausių ir viena iš opiausių problemų. Pokytį turime labai ženklų lyginus su tuo, ką turėjome prieš daugelį metų, bet dar nepakankamą. Jeigu sveikas žmogus, nutolęs nuo darbo vietos, taip pat turi tam tikrų problemų atvykti, galvodamas apie viešojo transporto patogumus. Tai šitas žmogus turi ne problemą, o iššūkį atvykti į darbo vietą. Toliau eina bendravimas, bendravimo kultūra ir kalbėjimas. Kalbėkime, klauskime. Ir lygiai taip pat neįgaliesiems norėčiau pasakyti – kalbėkite ir sakykite, teikite grįžtamą į ryšį, sakykite, kad kažkas ne taip, kad kažkas skaudina, kad kažkas nesusiklostė taip, kaip reikia, būkime drąsūs, šnekėkime“, – sakė specialistė.
Jai pritarė A. Brazdžiūnaitė. „Labai daug dalykų darome iš inercijos. Man atrodo, vienas iš tokių stabdžių buvo kvotos atsiradimas. Dabar valstybinėse institucijose turi dirbti bent 5 procentai asmenų su negalia. Kai šita kvota įsigaliojo, pastebėjome, kad labai daug organizacijų kreipėsi ir klausė, kas čia iš viso per įstatymas, nuo ko pradėti. Į mūsų organizuotus mokymus praeitų metų sausį Vilniuje atvyko žmonių iš visų Lietuvos miestų. Tokie priverstiniai sustojimai ir susimąstymas, ką tu darai ir ką gali daryti kitaip, yra labai svarbūs. Tada pamatai, kad žmogus su vežimėliu čia neužvažiuos, kad žmogus neperskaitys tavo nuotraukos, nes ji neturi alternatyvaus teksto. Kad apskritai tas vizualas yra nesuprantamas. Tokių akimirkų reikia, kaip ir tokių griežtų priemonių kaip kvotos“, – sakė Aistė.
Baigiantis pokalbiui apibendrinamąją mintį išsakė ir M. Ošmianskienė. „Aš tik pridėčiau, kad reikia truputį keisti komunikaciją ir žmonėms su negalia. Matau, kad labai dažnai yra įsivaizduojama, kad valstybė viską turi duoti, viskas priklauso, visi įsipareigoję, visi skolingi, o jeigu nepriima į darbą, jau diskriminuoja. Bet per mažai kalbama, o ką tu gali duoti darbdaviui, ar turi, ką duoti, ar tu gali atitikti jo lūkesčius, ko išmokai pastaraisiais metais, kokios tavo kompetencijos ir panašiai. Man norėtųsi, kad truputėlį pereitumėme prie kito naratyvo. Juk ir sveiką asmenį į darbą priima ne šiaip sau, o todėl, kad jis turi ką pasiūlyti darbdaviui. Negalią turinčiam žmogui galbūt truputėlį sudėtingiau, bet jis turi irgi turėti ką pasiūlyti. Tai to ir palinkėčiau“, – sakė pašnekovė.
