Valdyti tėvų lūkesčius
„Manau, kad tėvai, kurie atveda autistišką vaiką į darželį, dar ne visada būna priėmę jo diagnozę. Tai lemia, kad jie tikisi, jog vaikui pradėjus kalbėti, ar žaisti su kitais, ar daryti dar kažkokį veiksmą autizmas tarsi „praeis“, deja, žinoma, kad tai visą gyvenimą trunkantis sutrikimas. Kol tėvai yra vaiko diagnozės priėmimo kelyje, tuo sudėtingiau mums, kaip pedagogams, pasiūlyti tinkamą pagalbą, ugdymo metodą, kuris būtų priimtinas ir tęsiamas namuose“, – sako Z. Rinkūnienė.
Pedagogė dalijasi, kad savo darbinėje praktikoje sutiko ir tėvų, kurie buvo labai apsiskaitę, daug žinių prikaupę ir susipažinę su įvairiais moksliniais tyrimais apie autizmo spektro sutrikimą: „Tokie tėvai jau ateidavo iškart su pasiūlymais ir rekomendacijomis, ką galima padaryti, kokias praktikas taikyti. Aš, kaip specialistė, buvau atvira jų žinioms ir vertinau tokį bendradarbiavimą. Suprantu, kad kartais tėvai desperatiškai ieško būdų padėti savo vaikui, todėl gali turėti žinių daugiau už mus, nes mes juk turime dirbti su daug skirtingų vaikų: tiek įprastos raidos, tiek turinčių kitų sutrikimų, tad sukaupti žinių apie viską neįmanoma. Tačiau toks geranoriškas bendradarbiavimas ir tėvų žinių įgalinimas darbo praktikoje su autistiškais vaikais, davė teigiamų rezultatų.“
„Geras ryšys tarp autistiško vaiko tėvų ir darželio komandos yra itin svarbus vaiko vystymuisi ir gerovei. Tokie santykiai skatina pasitikėjimą, bendravimą ir bendradarbiavimą, sukuria palankią aplinką, kurioje vaikas gali klestėti. Pavyzdžiui, tai užtikrina namų ir mokyklos aplinkos nuoseklumą, o tai labai svarbu autistiškiems vaikams, kurie dažnai pasikliauja rutina ir nuspėjamumu. Kai tėvai ir darželio komanda dirba kartu, jie įgyvendina nuoseklias strategijas visose aplinkose, o tai padeda vaikui jaustis saugiai ir būti suprastam“, – mano Kristina Košel-Patil, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė.
Autistiško vaiko adaptacija
Visiems vaikams reikia laiko adaptuotis darželyje, tačiau autistiškiems vaikams tai užima daugiau laiko ir pats procesas sudėtingesnis. „Kad autistiškas vaikas priprastų prie naujos aplinkos pirmiausiai reikia pasikalbėti su tėvais ir viską apie jį sužinoti: ką jis mėgsta veikti namie, kaip reaguoja, kai ateina svečiai, kas jį trikdo, kas ramina, kaip adaptuojasi kitose vietose. Visiems pedagogams, dirbantiems su autistiškais vaikais linkėčiau, kad jeigu sužinote, kad į jūsų grupę ateina autistiškas vaikas, būtinai raskite laiko susitikti su tėvais išsamiam pokalbiui, taip jūs pasiruošite preliminarų planą, kaip sklandžiai dirbti su tokiu vaiku“, – pataria Z. Rinkūnienė.
„Prisimenu, kaip man buvo neramu, kai sūnus pradėjo lankyti darželį. Mums pasisiekė – mes susitikome su Zita. Jos atvirumas, šilto kontakto palaikymas, įsigilinimas į kiekvieną grupės vaiką, meilė vaikams labai prisidėjo prie lengvesnės mano vaiko adaptacijos“, – prisimena K. Košel-Patil.
Pasak K. Košel-Patil, bendrai, autistiško vaiko adaptacija darželyje reikalauja ypatingo dėmesio dėl jų galimų sensorinių, socialinių ir bendravimo ypatumų. Lyginant su neurotipiniais vaikais, autistiški vaikai gali patirti sunkumų dėl nepritaikytos ir nestruktūruotos aplinkos, neaiškios komunikacijos, padidinto nerimo lygio, todėl adaptacijos procesas tampa sudėtingesnis. Tam, kad vaikas jaustųsi geriau, glaudus bendravimas tėvų ir darželio komandos yra labai reikšmingas.
Patarimai, kaip dirbti su autistiškais vaikais
„Tiek dirbdama su Kristinos sūnumi, tiek su kitais autistiškais vaikais įsitikinau, kad, pasitelkus paveikslėliu (simboliu), galima pasiekti progresą: jie padeda autistiškiems vaikams geriau suvokti ir pažinti supančią aplinką. Klasėje buvo stendas, kuriame visa vaikų dienotvarkė buvo pavaizduota paveikslėliais: pasisveikinimas, žaidimai, pusryčiai ir kiekvienas tolimesnis užsiėmimas, kol vaikus jau pasiimdavo tėveliai, tai užtikrindavo sklandų dienos ritmą“, – dalijasi mokytoja.
Pasak Z. Rinkūnienės, kad paveikslėlių metodas veiktų, tėvai turi bendradarbiauti ir tęsti ugdymo įstaigoje pradėtą darbą namuose: „Jeigu auklėtoja pateikia pasiūlymą, tėvams vertėtų jį apsvarstyti ir pamėginti taikyti namuose. Dažnai tekdavo išgirsti atsakymą, kad „namuose to nereikia“, „mane vaikas supranta“ ar pan. Be abejo, kad priklauso nuo vaiko, tačiau jeigu jis nekalba, svarbu, kad jam būtų suteikta galimybė kitaip išreikšti save ir priimti informaciją. Autistiškų vaikų ugdymo sėkmė slypi nuosekliame bendradarbiavime tėvai – vaikas – pedagogas.“
„Visada dirbau taip, kad ir vaikai, ir tėvai manimi pasitikėtų, kad būtų gražus santykis. Suprantu, kad autistiškų vaikų tėvai turi daug iššūkių, tai mažiausiai ką jie nori girdėti atėję į darželį pasiimti savo vaiko, kad jis kažką daro netinkamai arba išvis nedaro. Stengdavausi parodyti stipriąsias jų vaikų puses, patarti ir, jaučiu, kad tėvai mane išgirsdavo. Asmeninis santykis ir nuoširdus bendravimas yra ypatingai svarbus“, – įsitikinusi Z. Rinkūnienė.
Paklausta, kokių būdo savybių reikia turėti pedagogui, kas jis sugebėtų dirbti su tokiais ypatingais vaikais, pedagogė sako, kad svarbiausia – mylėti vaiką. Per gyvenimą jai ne kartą buvo siūlyta tapti ugdymo įstaigos vadove, bet ji nesutiko: „Šalia manęs nuolatos turi būti vaikas, tik tada aš gerai jaučiuosi, toks, matyt, buvo mano pašaukimas, kuris mano šeimoje eina iš kartos į kartą.“