„Kaip Dievas, gavęs molio gabalą, nulipdė žmogų, taip mes, gavę molio gabaliuką, kurį jau aplipdė šeima, darželis bei visa vaiko aplinka, toliau lipdome jo asmenybę. Kiekvienas naujas dalykas, kurio vaikas išmoksta, kiekvienas vaiko pasiekimas mums yra didžiausia šio darbo prasmė ir žavesys“, - vieningai sako Disleksijai draugiškoje mokykloje dirbantys dvidešimtmečiai.
Nesvarstė jokių kitų alternatyvų
VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: istorijos ir geografijos pedagogikos II kurso studentas Laimis tapti mokytoju nusprendė mokydamasis devintoje klasėje. Jį taip sužavėjo geografijos pamokos, kad anuomet abejonių neliko – jis seks šį dalyką dėstančios mokytojos pėdomis.
Tuo tarpu Gytis, pasirinkęs Mokomojo dalyko pedagogikos: dailės pedagogikos studijas, savo pašaukimą atrado dar vaikystėje. Nuo penktos klasės jis jau dalyvavo avangardinės mados festivaliuose, vėliau, mokydamasis gimnazijoje, jis įkūrė savo mados klubą. Vadovavimas klubui ir naujų avangardinių rūbų kolekcijų kūrimas Gyčiui buvo didelis malonumas. Jo sukurtos kolekcijos pelnė daug prizinių vietų ne tik respublikiniuose, bet ir tarptautiniuose konkursuose.
Laimis pamena, kad kai apsisprendė būti mokytoju, apie tai pranešė visiems – ir tėvams, ir mokytojams, ir savo gimnazijos administracijai.
„Kai besimokant dvyliktoje klasėje susirgo mūsų geografijos mokytoja, pats pasiprašiau ją pavaduoti ir per tas dvi savaites įgijau neįkainojamos patirties. Nors renkantis studijas dauguma mano aplinkos žmonių įkalbinėjo apsvarstyti ir kitas alternatyvas, tačiau tuomet stojau tik į vieną specialybę – istorijos ir geografijos mokytojo, nes aiškiai žinojau, ko noriu“, - pasakoja Laimis.
Gytis sako, jog išgirdę žinią, kad abu sūnūs renkasi mokytojo kelią, tėvai juos labai palaikė: „Mūsų šeima džiaugėsi, kad renkamės mylimą darbą, o ir mums nereiks visą gyvenimą lenkti nugaros prie sunkių ūkio darbų. Šiais laikais mokytojo darbas reikalauja universalumo ir daugelio dalykų mokėjimo, tėvai išugdė mus taip, kad mokėtume beveik viską, ko gali prireikti gyvenime“.
Reikėjo atrasti naują būdą mokyti(s)
Šiuo metu abu broliai dirba mokytojais Disleksijai draugiškoje mokykloje, t.y. ugdymo įstaigoje, kurios durys atviros disleksiją turintiems mokiniams. Laimis čia dėsto vaikams geografijos ir informatikos mokslus, o Gytis moko dailės ir technologijų.
Anot brolių, vienas didžiausių iššūkių, dirbant su disleksija turinčiais vaikais, yra atrasti tinkamą mokymo(si) metodą.
„Turėjome atmesti pagrindinį ir mums įprastą mokymo(si) būdą per rašymą ir skaitymą, nes šiems vaikams toks būdas netinka. Mokėmės pamokas perorganizuoti taip, kad beveik visą informaciją vaikams perteiktume per vaizdus.
Mokiniai mane išmokė vieno itin svarbaus dalyko – negalvoti apie vakarykštę dieną. Nesvarbu, kas ką vakar padarė, pasakė, dėl ko ginčijosi ar pykosi, ką galėjau padaryti ir ko galbūt nepadariau, nes šiandien yra nauja diena ir naujas baltas švarus lapas. Svarbiausia yra tai, ko galime išmokti ir ką galime padaryti šiandien“, - neabejoja Laimis Genevičius.
Antrindamas broliui, Gytis prisipažįsta, jog dirbant mokykloje jam svarbiausia įžiebti vaikams motyvacijos ugnelę, kad, pradėję darbą, kuris sunkiau sekasi, vaikai jo nemestų ir neprarastų tikėjimo, kad jį gali padaryti iki galo.
„Kai kažkas nepavyksta, vaikai suglamžo popieriaus lapą ir jį išmeta, aiškiai parodydami, kad, jei jiems nesiseka, toliau jie nebandys ir nedarys. Po truputėlį pradėjau mokyti juos kantrybės ir tikėjimo savimi – galima apversti lapą ir ant kitos lapo pusės pradėti piešti piešinį iš naujo. Vis kartoju vaikams, kad klysti yra nieko tokio – svarbu nenuleisti rankų ir tikėti savimi“, - brolį Laimį papildo jis.
„Mokytojo darbas tinka tikrai ne kiekvienam. Dirbti mokykloje reikia nepaprastos kantrybės, užsispyrimo ir svarbiausia – pašaukimo. Daugelis klausia, kas tas pašaukimas, kaip jis pasireiškia? Aš jiems visada sakau, kad pašaukimas – tai pastangos dėl savo mokinių, neskaičiuojant nei darbo valandų, nei įdėtų pastangų. Materialistams toks mano mąstymas kelia juoką, tačiau šiame darbe matau gilesnę prasmę nei pinigai“, – pabrėžia Laimis.
Atskiria nebent tik iš batų
Kasdienybę mokykloje tiek broliams, tiek jų mokiniams praskaidrina absoliutus brolių panašumas bei su tuo susijusios situacijos – vaikai iki šiol jų neatskiria.
„Vaikystėje kartais apgaudinėdavome savo šeimą – persirengdavome vienas kito drabužiais ir pasidalindavome vienas kito vaidmenimis. Dažnu atveju močiutė net ir visą dieną nesuprasdavo, kad nesame tie, kuriais dedamės. Ką jau kalbėti apie tai, kad mus sunku atskirti mūsų kolegoms ir mokiniams, - juokiasi Gytis. – Iki šiol menu atvejį, kai išvykau į modelių konkursą, o mane pamokose pavadavo brolis. Kai grįžęs vaikų paklausiau, kaip jiems aną savaitę sekėsi, šie nustebo, kad manęs nebuvo – net nesuprato, kad pamokas vedžiau ne aš, o brolis“.
„Jie mus atskiria nebent tik iš batų“, - priduria Laimis, pabrėždamas, kad Gytis dažniausiai mūvi baltus batus, kurie ir tapo pagrindiniu jų skiriamuoju bruožu.
Broliai sako, kad nedidelių nesusipratimų kyla ir tuomet, kai reikia su bendradarbiais apsitarti ir išspręsti kokius nors darbinius klausimus. „Būna juokinga, kai jie prieina prie Gyčio ir bando su juo diskutuoti, o šis net nesupranta, ko iš jo norima. Tik tada kolegos ir supranta, kad kreipėsi ne į tą brolį“, - šypsosi Laimis ir prisipažįsta, jog su broliu darbe jiedu – neišskiriamas duetas.
„Kadangi 20 metų nuolat esame kartu, atrodo, kad visiškai taip pat mąstome ir matome pasaulį. Ir aplinkiniai mus mato tarsi vieną ir tą patį žmogų. Ne be priežasties mokyklos vadovybė mus abu paskyrė būti vienos klasės auklėtojais – mokiniai mūsų vis viena neatskiria, tad vadovaujame klasei abu. Ar taip, ar taip, vis viena maišys, - juokėsi jis. – Mėgaujamės mokytojo darbu ir kiekvieną dieną didžiuojamės, kad turime galimybę mokyti vaikus. Matyti, kaip jie auga, mokosi, tampa vis sąmoningesni, plečia savo galimybes – tai mums neįkainojama dovana, patirtis ir didžiausias šio darbo žavesys“.
