„Pirmiausia, fizinio ugdymo pamoka yra vienintelė mokinių tvarkaraštyje, tiesiogiai susijusi su mokinių sveikata – fizine, psichine, emocine. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad fizinis aktyvumas gerina kognityvines funkcijas, dėmesį, koncentraciją, taigi nuo jo priklauso rezultatai kitose srityse, pamokose“, – tvirtai sako mokytoja ir pasakoja apie šveicarų sprendimus sudaryti sąlygas vaikams aktyviai pajudėti prieš tiksliųjų dalykų pamokas.
„Antra, kalbant apie specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus, tiesiog „atleisti“ juos nuo fizinio ugdymo pamokų yra paprasčiausiai nesąžininga. Nei vienas nežinome, kiek šie vaikai gali, todėl neturėtume už juos nuspręsti, ką jie gali ir ko ne. Mokytojų pareiga sukurti tinkamą aplinką, sudaryti galimybes pasirinkti – kiek vaikai dalyvaus pamokoje priklauso ne tik nuo vaiko, bet ir nuo mūsų pastangų. Svarbu juos priimti kaip vaikus, o ne kaip problemą. Tai augantys, smalsūs žmonės, su savais tikslais, norais ir džiaugsmais“, – įsitikinusi I. Juršėnaitė.
Anot mokytojos, mūsų šalyje atliktos apklausos rodo, kad mokyklinio amžiaus vaikai iš esmės sportuoja tik per fizinio ugdymo pamokas – papildomai sportuoja lankantieji sporto būrelius, o savarankiškai, su tėvais fizine veikla užsiima labai maža dalis mokinių.
„Tad kaip ši pamoka gali būti nesvarbi?“, – klausia I. Juršėnaitė.
Įtrauktis fizinio ugdymo pamokose: svarbu suprasti, kad esame skirtingi
„Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai, kurie gali mokytis bendrojo ugdymo klasėse, taip pat gali ir dalyvauja ir fizinio ugdymo pamokose. Suprantama, atsižvelgiu į mokinio poreikius, apgalvoju, kaip pritaikyti užduotis, galbūt kai kurias veiklas reikia individualizuoti, rinktis kitas priemones ir pan. Pavyzdžiui, kai kurie raidos sutrikimų turintys vaikai negali žaisti kai kurių komandinių žaidimų – dėl emocinių, sensorinių, motorikos, suvokimo ypatybių. Bet tam vaikui galima skirti kitą užduotį, pvz., fiksuoti rezultatą, bet nesėdint ant kėdutės, o vaikštant, bėgiojant. Jei klasėje yra keli specialiųjų poreikių vaikai, jie gali žaisti kartu“, – kalba mokytoja.
Anot daug patirties dirbant su įvairių poreikių vaikais turinčios pedagogės, labai svarbu kartu su visais mokiniais pamokos pradžioje aptarti pamokos eigą, taisykles – specialiųjų poreikių vaikams tam kartais reikia pasitelkti vaizdines priemones, t. y. pamokos planą atvaizduoti paveikslėliais. Vaikai, žinodami, kas vyks pamokoje, jaučiasi ramūs.
Dažna ir didelė klaida yra manyti, kad įprastos raidos vaikai savaime supras, o gal – jiems ir nereikia suprasti, kodėl vienam mokiniui leidžiama tai, kas neleidžiama visiems. Pavyzdžiui, kodėl, tarkime, Tomas žaidžiant krepšini nesivaro kamuolio, kodėl jis pamokoje dėvi ausines, kodėl mokytoja nešvilpia švilpuku, kodėl žaidžiant kvadratą jis niekada nepagauna kamuolio, kodėl jam leidžiama nešokti į aukštį ir t.t.
„Vaikams svarbu suprasti, kad esame skirtingi, o gavę paaiškinimus jie dažniausiai nori padėti, patys stengiasi įtraukti tuos, kuriems gal sekasi sunkiau. Tada kiekvienas pamokoje dirbame pagal savo galimybes – vieni žino, kodėl tas vaikas daro taip ir tai priima, kitas džiaugiasi būdamas komandoje ir padėdamas jai tiek, kiek gali“, – pasakoja I. Juršėnaitė.
Palaimintojo Teofilijaus Matulionio gimnazija turi trijų dešimtmečių patirtį kartu ugdant įvairių poreikių vaikus. Pašnekovė pasakoja, kad lygiai kaip pamokose svarbu vaikams paaiškinti vieniems kitų ypatybes, taip pat svarbu apie tai kalbėtis ir su tėvais. Šios mokyklos administracija pirmokų, naujokų tėvus supažindina, kad klasėje bus mokinių su specialiais poreikiais, kad jie gali kitaip pasielgti, kitaip reaguoti, kad jiems gali reikėti pagalbos.
„Labai svarbu, kad įtraukties principus suprastų ir priimtų visa mokyklos bendruomenė, kad ir tėvai gebėtų vaikams paaiškinti, kad pasaulis įvairus, o mes kiekvienas kitoks ir turime susitarti, rasti būdus, kaip būti kartu“, – sako I. Juršėnaitė.
Vaikams viskas įdomu, kol neįsisuka rutina
„Mano nuomone, mes, mokytojai, nesame kažkokie dievukai, kuriems visi be klausimų turi paklusti. Mūsų pareiga matyti, girdėti, suprasti vaikus, kurie dar tik ieško, kas jiems patinka, įdomu. Taigi pamokos turinys ir įtraukumas priklauso tik nuo paties mokytojo žingeidumo, kūrybiškumo, motyvacijos“, – kalba I. Juršėnaitė.
Pašnekovė sako, kad kažin, ar rasime vaikų, kurių nesudomintų jokia veikla. Visgi, jos žodžiais, vaikų susidomėjimą gali labai greitai užgesinti rutina. Nei pradinukai, nei paaugliai nebus aktyvūs pamokoje, kurioje kaskart bus ta pati mankšta, „suksis“ vis tos pačios sporto šakos, užduotys: kaskart reiks „prasibėgti“, pastiprinti pilvo raumenis atsilenkimais, o komandinius įgūdžius – vėl žaidžiant krepšinį ar kvadratą.
Savo pamokose I. Juršėnaitė mokiniams pristato ne tik į ugdymo programas įtrauktas sporto šakas – futbolą, krepšinį, tinklinį, rankinį ir kt., – bet ir mažiau žinomas, mažiau populiarius, sportinius žaidimus, šakas, pvz., akmensvydį, grindų riedulį, golfą, badmintoną, gatvės tenisą, lėkščiasvydį, beisbolą ir kt.
Mokytoja į pamokas atvykti kviečiasi įvairių sporto šakų federacijų atstovus, trenerius. Jie pristato savo veiklas, kartais, išbandę tam tikras sporto šakas, vaikai ir „užsikabina“, pradeda lankyti tų sporto šakų treniruotes.
Dar savo mokinius ji vedasi į sporto varžybas. Bet į jas einama ne šiaip pramogauti, o su užduotimis: stebėti žaidėjus, jų klaidas ir gerus sprendimus, statistiką, trenerio, teisėjo darbą.
Mokytoja pasakoja, jog ji kasmet važiuoja į tarptautinius fizinio ugdymo mokytojų mokymus, konferencijas, kuriose pedagogai iš skirtingų šalių, skirtingų mokymo sistemų dalijasi patirtimis. Iš ten parsiveža idėjų, naujų žaidimų, užduočių, kitokių įprastos įrangos panaudojimo, pritaikymo būdų.
