„Daunas“ vartojamas ir „TikTok“, ir TV ekrane
„Daunas“ – nuskamba frazė „K2 Comedy“ vaizdo įraše „TikTok“ platformoje, kai podkasto vedėjai aptarinėja vadinamąjį aktoriaus Gyčio Ivanausko performansą su šuniuku. Taip dėl savo elgesio pavadinamas pats aktorius. Edvinas Malako (edvuxha) toje pačioje platformoje dalijasi savo vaizdo įrašu, kuriame parodijuoja mokytojus, kai šie vieną akimirką prašo vaikų nesityčioti vienam iš kito, o kitą neva išvadina „daunais“. Žodį „daunas“ lyg niekur nieko pavartoja ir vienas serialo „Prakeikti“, kuris buvo rodomas per vieną didžiausių šalies televizijų, herojų.
Čia tik keletas pavyzdžių. Tačiau pateikę juos vaikus su Dauno sindromu [tai genetinis sutrikimas, kurį lemia papildoma, trečia, 21-oji chromosoma – aut. past.] auginantiems tėvams išgirdome, kad būtent tokie atvejai, kai žodis „daunas“ vartojamas siekiant pažeminti, įskaudinti kitą, dar labiau gilina socialinę atskirtį, juos labai žeidžia ir skaudina. O vartojamas viešai, girdint didelei auditorijai, dar ir sėja mintį, kad „čia nėra nieko bloga, taip galite daryti ir jūs“.
Tai, kad žmonės vis dar linkę vartoti šį žodį ne pagal paskirtį, parodė ir 2023 m. spalį Tarptautinės Dauno sindromo dienos, kuri minima spalio 20-ąją, proga Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos inicijuota apklausa, kurią atliko tyrimų bendrovė NIQ. Penktą kartą rengta apklausa siekė išsiaiškinti žodžio „daunas“ vartojimo konotacijas, atspindinčias bendrą visuomenės požiūrį į žmones su Dauno sindromu.
Beveik pusė visų respondentų (iš viso apklausoje dalyvavo 1000 žmonių, kurių amžius siekė nuo 16 iki 65 metų) teigė nesusiduriantys su žmonėmis, turinčiais Dauno sindromą (46 proc.) ar tiesiog nežinantys, kas tai yra (2 proc.). Pastebinčių žmones su Dauno sindromu viešojoje erdvėje sumažėjo nuo 60 proc. (2019 m.) iki 36 proc. (2023 m.).
Vis dar vienam iš dešimties apklaustųjų atrodo normalu vartoti žodį „daunas“ kaip įžeidimą, o žmogų su Dauno sindromu vadinti tiesiog „daunu“.
Kiek šviesesnis apklausos rezultatas, rodantis, kad bendra žodžio „daunas“ vartojimo kultūra Lietuvoje vystosi teigiama linkme, – dauguma apklaustųjų (84 proc.) sutiko, jog apibūdinimas „daunas“ žeidžia asmenis su Dauno sindromu ir jų artimuosius. Taip pat su šio žodžio vartojimu, kaip įžeidimo sinonimu, susiduriama vis rečiau: 2019 m. – 84 proc., 2023 m. – 71 proc.
Nors vis dar yra nemažai manančių, kad žodis „daunas“ yra žodžių „nenormalus“ ar „kvailas“ atitikmuo, tas skaičiaus mažėja: 2019 m. tokių buvo 44 proc., 2023 m. – 40 proc.
Vartodami šį žodį ne pagal paskirtį skaudina kitus
Paklausta, ką mano apie tai, kad vis dar nemaža visuomenės dalis linkusi žodį „daunas“ vartoti kaip „kvailio“ sinonimą arba vartoja jį siekiant įžeisti, Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos vadovė Neringa Šalugienė sako, kad tokiais atvejais jų bandymai įtraukti asmenis su Dauno sindromu į visavertį gyvenimą netenka prasmės:
Kokiu metu visuomenė ėmė diagnozės pavadinimą vartoti kaip vienas kito įžeidimą, N. Šalugienė sako, kad sunku pasakyti, nes mes tokioje visuomenėje jau gimėme.
„Anksčiau nebuvo tokios vertybės kaip empatija, suvokimo, kad negalima įžeidinėti kito žmogaus, skaudinti savo žodžiais. Praeitį galima atleisti, nes tada daug dalykų buvo daroma netinkamai. Tačiau visuomenė iki šiol dar nesuprato, kad tai yra diagnozė ir šio žodžio nederėtų vartoti kitose plotmėse, – kalba pašnekovė, pati auginanti 17 metų dukrą su Dauno sindromu, ir priduria: – Iš pradžių už tai pykdavome, bet dirbdami supratome, kad žmonės, vartodami žodį „daunas“ ne pagal paskirtį, tiesiog nežino, jog skaudina kitus.“
Kreipiasi su prašymais – reakcijų sulaukia įvairių
Pasiteiravus, kaip vertina viešojoje erdvėje vartojamą žodį „daunas“, kai siekiama įžeisti, pažeminti ar norint pavadinti kitą asmenį „kvailu“, N. Šalugienė teigia, kad viešoji erdvė yra visuomenės veidrodis:
„Jei TV laidoje, seriale, socialiniame tinkle, humoristų pasirodymuose girdime žmones, tarp jų – ir žinomus, vartojančius žodį „daunas“ kituose kontekstuose, natūralu, kad ir visuomenė vartoja tai, ką girdi. Pamatę tokius atvejus kreipiamės su prašymu šio žodžio nevartoti. Visada stengiamės ne kaltinti, o supažindinti žmogų, paaiškinti, kad nepaisant to, jog šį žodį adresuoja kitam asmeniui, neturėdamas omeny mūsų vaikų, tai vis tiek mus skaudina. Daug žmonių supranta, užtenka kartą paaiškinti ir paprašyti to nebedaryti, ir tas stebuklas įvyksta – žmonės atsiprašo ir dar kitiems pasako.
Tačiau yra ir tokių, kurie arogantiškai nepripažįsta padarę ką nors nederamo. Bet dažniausiai išgirstame, kad „mes gi neturime jūsų omeny“, neva dažniausiai norima tiesiog pabrėžti kažkokio žmogaus, kuris taip pavadinamas, kvailumą. O kaip žmonėms su Dauno sindromu, jų šeimoms integruotis į visuomenės gyvenimą, kai iš karto užklijuota etiketė „kvailas“?
O jei kalbame apie tai, kad žmogus renkasi tą žodį, norėdamas įskaudinti Dauno sindromą turintį asmenį, tokiu atveju jau reikia gydyti tą žmogų. Gerai, kad tokių nėra daug, dažniausiai tai yra nesusipratę paaugliai.“
Paklausta, ar yra tekę susidurti su patyčiomis dukros atžvilgiu, pašnekovė sako, kad tiesiogiai į akis – ne: „Gal esame sukūrę tokias sąlygas – dukra lanko privačią mokyklą, ten tokių dalykų nėra. Jai Dauno sindromas nekelia jokių blogų asociacijų.
Tačiau yra ir visai kitokių atvejų, kai vaikai mokosi didelėje bendrojo lavinimo mokykloje. Ten paaugliai būna negailestingi, vadina tiesiai į akis, šaiposi, įžeidinėja. Tačiau tai yra mažesnė problema nei visuomenės neišprusimas. Greičiausiai tie paaugliai irgi nustotų, jeigu to negirdėtų savo aplinkoje ir viešojoje erdvėje.“
Mažybinė forma „dauniukas“ – tokia pat žeidžianti
Ketverių sūnų Beną su Dauno sindromu auginanti Gabrielė Puleikienė dalijasi dar viena situacija, kai žmonės vartoja žodį „daunas“ – taip jie trumpina patį Dauno sindromą. Kalbėdama apie šį trumpinį moteris sako, kad, jos manymu, jame apskritai nėra jokio pozityvo ir jis neturėtų būti vartojamas, nes jau turi įgijęs neigiamą prasmę: „Net, jei žmogus neturi intencijų įžeisti asmens, kuris turi Dauno sindromą, pavadindamas jį trumpiniu „daunas“ vis tiek jį įžeidžia.“
Pasiteiravus, ar yra tekę pačiai tiesiogiai susidurti su šio žodžio pavartojimu, G. Puleikienė sako, kad ne, bet, kadangi socialiniuose tinkluose dalijasi informacija ir viešai kalba apie Dauno sindromą (rašo tinklaraštį „Beno stebuklai“), komentarų, siekiančių įžeisti, moteriai teko matyti.
„Tas žodis veikia, net, jei ir nepaliečia tiesiogiai. Aišku, suprantu ir tai, kad kiekvieno nepaauklėsi, nepamokysi. Bet stengiuosi viešai kalbėti apie tai, kad žodis „daunas“ neturėtų būti vartojamas jokiame kontekste, nes tai žeidžia ir skaudina. Jei aplinkoje toks žodis yra vartojamas, suprantu, kad tokioje visuomenėje auga ir mano vaikas. Jam ūgtelėjus ir ėmus daugiau suprasti, tai lygiai taip pat skaudins, žeis ir jį, ir visą mūsų šeimą. Galiausiai lietuvių kalba yra labai turtinga, jei jau norisi pavartoti kokį žodį, galima rasti jų ir kitų“, – teigia pašnekovė.
G. Puleikienė pasakoja, kad tenka susidurti ir su tuo, jog žmonės mano, kad „daunas“ – tai neigiamą prasmę turintis žodis, tačiau, jei vaiką su Dauno sindromu pavadinsi „dauniuku“, nieko tokio: „Bet tai yra lygiai toks pat žeidžiantis žodis ir tai, kad prie jo pridedama malonybinė priesaga, nepadaro jo geresniu.
Apskritai Pasaulinė sveikatos organizacija, kalbant apie asmenų su įvairaus pobūdžio sutrikimais įvardijimą, visada akcentuoja, kad pirmiausia turime matyti žmogų, o tik po to eina jo sutrikimas, todėl sakome: žmogus su Dauno sindromu ar žmogus su autizmo spektro sutrikimu ir pan. O „daunas“, „dauniukas“ nėra žmogaus apibūdinimas.“
Kalbos komisija žodžio neuždraudė
Ką daryti, kad visuomenės požiūris imtų keistis, ateitų supratimas, kad žodžio „daunas“ vartoti nedera? „Ką mes, kaip tėvai, kuriems rūpi jų vaikai, galime padaryti – tai ir darome: šviečiame visuomenę, dalijamės informacija, kad toks žodis neturėtų būti vartojamas. Stengiamės eiti per asmeninio suvokimo ir geranoriškumo prizmę. Žinoma, labai norėtųsi, kad toks žodis tiesiog būtų uždraustas vartoti ir liktų tik termine „Dauno sindromas“, – sako G. Puleikienė ir priduria, kad kartais net pati nustemba sutikusi žmonių, kurie net kalbėdami apie Dauno sindromą vengia žodžio „daunas“, tiesiog pavadina sindromu, nes jiems atrodo, kad tai gali įžeisti.
Į tą patį klausimą, nuo ko reikėtų pradėti keisti situaciją, N. Šalugienė atsako, kad pirmiausia – kiekvienam nuo savęs:
„Išgirstate aplinkoje, pasakykite tam žmogui, kad šį žodį vartoti tokiame kontekste yra netinkama, žema, kad tai skaudina kitus. Prieš 5–10 metų mes patys nedrįsdavome to kitiems pasakyti. Išgirsdavai, į širdį įkrisdavo ir nurydavai. O paskui atėjo toks suvokimas, kad aš turiu teisę pasakyti, jog mane tai skaudina. Mes iš savo pusės tai vadiname švietimu – kitiems paaiškinti ir jų paprašyti. Manome, kad žmonių sąmoningumas pasiekiamas juos šviečiant, apie tai kalbant.“
N. Šalugienė pasakoja, kad Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija, pasitelkusi teisininkų pagalbą, iš tiesų bandė uždrausti žodį „daunas“ vartoti viešojoje erdvėje:
„Rėmėmės tuo pačiu, kaip yra padaryta su tam tikrais seksualinių mažumų žodžiais. Advokatas smulkiai išnagrinėjo kreipimąsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, parašė didelį raštą apie žmonių menkinimą ir prašymą uždrausti vartoti, kad už tai būtų galima skirti baudą ir pan. O komisija pasinaudojo tokiu aspektu, kad žodis „daunas“, priešingai nei tie seksualinių mažumų žodžiai, niekada nebuvo įtrauktas į lietuvių kalbos žodyną, jis vartojamas kaip slengas, tad niekada ir nebuvo pripažintas tinkamu vartoti. Komisijos narių teigimu, jie šio žodžio negali uždrausti, nes jo nėra. Tai jis liko kaip žodis, netinkamas vartoti, bet tik todėl, kad jo nėra žodyne, tačiau nepripažintas menkinančiu.“