Vos kelios mokyklos reagavo
T. Razmislavičiūtės sūnus Adomas turi autizmo spektro sutrikimą ir šiuo metu baigė antrą klasę. Moteris prisipažįsta, kad kiekviena diena yra kupina iššūkių ir jau dabar moteris sulaukia klausimų iš aplinkinių, ką ji darys penktoje klasėje.
„Aš nežinau, nes penkta klasė bus tarsi gyvenimas iš naujo, nes autistiškam vaikui dalykinis mokymas, kai keičiasi klasės, mokytojai, iš kurių ne visi supranta ir nori tokio vaiko savo klasėje, reiškia, kad viskas prasidės nuo nulio. Naujos pažintys, iš naujo pokalbiai su kiekvienu, nauja dienotvarkė, nauja rutina“, – sako T. Razmislavičiūtė.
Ji prisipažįsta, kad teko girdėti istorijų, jog vaikai iki ketvirtos klasės mokosi sėkmingai, integruojasi, tačiau penktoje klasėje viskas išsibalansuoja.
„Tarkim, iki tol matematika sekėsi labai gerai, o vėliau mokytoja nenori tokio vaiko savo klasėje. Jo nevertina, nesiunčia į olimpiadas, nes jam reikia kažkaip kitaip išdėstyti uždavinius ir pan. Net ir labai gabų vaiką tai be jokios abejonės veikia destruktyviai“, – sako moteris.
T. Razmislavičiūtė neslepia, kad yra baimės, kaip jos sūnus jausis ir kaip su juo bus elgiamasi, kai jis atsidurs įprastinėje, daugumai pažįstamoje aplinkoje.
„Kai neurotipinio vaiko tėvai renkasi mokyklą, dažniausiai jie žiūri, kad ji būtų arčiau namų, aukštesnio prestižo ir pan. Aš rinkausi mokyklą iš tų, kurios mus priėmė. Iš 15-os mokyklų sąrašo, kurį buvau susidariusi, nes norėjau, kad mano sūnus jose mokytųsi, tik dvi pasakė: „Ateik, pasikalbėkim“, – sako ji.
Vienos mokyklos savo atsisakymą pagrindė tuo, kad neturi sąlygų tokių vaikų ugdymui. Iš kitų mokymosi įstaigų atsisakymas nebuvo tiesioginis, o tiesiog akcentuojant tai, kokį spaudimą moteris patirs iš kitų vaikų tėvų ir nukreipiant ją sūnų vesti į specialiąją mokyklą.
„Mes lankėme specialiojo ugdymo darželį, tačiau aš pamačiau, kad mano vaikas regresuoja, jis nenori jo lankyti, nes jam nepatinka, jis puikiai atlieka užduotis, bet po mokslo veiklos jis neturėdavo su kuo bendrauti. Jis geriau pasirinkdavo su manimi ar tėčiu eiti į darbą ir sėdėti nei kad būti darželyje. Tuomet mes supratome, kad mūsų vaikui reikia įtraukiojo ugdymo“, – atvirai kalbėjo T. Razmislavičiūtė.
Jaučia kartų skirtumus
Autizmo spektro sutrikimą turintis V. Benokraičio sūnus jau yra pakeitęs keturias mokyklas: dvi iš jų buvo viešosios, likusios – privačios. Vyras prisipažino, kad patirtis buvo tarsi kalniukai.
Kai šeima dar gyveno Kalnėnuose, kreipėsi į vieną iš ten veiklą vykdančių organizacijų, jiems netiesiogiai buvo pasakyta, kad galbūt geriau kreiptis į specialiąją mokyklą. Tai toks sprendimas ir buvo priimtas.
„Nebuvo ten kažkas labai blogai, bet po kokių keturių penkių mėnesių pamatėme, kad vaikas keičiasi ne į gerąją pusę. Tada supratome, kad kažką reikia keisti. Susiradome privačią mokyklą, tačiau laikui bėgant supratome, kad nėra jokio mokymo plano, o iš pedagogės asistentės sužinojome, kad nors vaikas turi daug potencialo, jis yra uždaromas“, – atvirai prisipažino V. Benokraitis.
Jo sūnus nekalba, todėl apie tokią situaciją mokykloje jis savo tėvams pasakyti negalėjo. Šiuo metu V. Benokraičio sūnus lanko kitą privačią mokyklą ir Vytautas esamą situaciją vertina labai teigiamai bei jaučia didelį, teigiamą pokytį. Tuo pačiu vyras neslepia, kad yra baimės dėl ateities, nes ugdymo įstaigos viduje laukia pokyčiai – planuojama pakeisti direktorę, kuri būtent ir priėmė jo sūnų į mokyklą.
V. Benokraitis pastebi, kad netgi pati mokymosi įstaiga gali pajusti teigiamą pokytį, jei joje mokosi negalią turintys vaikai.
„Negalios neturintys vaikai išmoksta suprasti, kokia įvairialypė yra visuomenė. Aš pats užaugau lygiai taip pat kaip ir dauguma – nematėm tokių vaikų. Eidavau į mokyklą, tuo metu prestižinę Prienų rajone, gyvenau bendrabuty ir žinojau, kad kitoje gatvės pusėje yra didelis pastatas, dar vienas bendrabutis, kur yra apie 80 vaikų su negalia ir jie visi buvo uždaryti. Niekas jų nematydavo. Mes tada prisigalvodavome visokių siaubų“, – sako vyras.
Anot jo, čia ir galima pajusti kartų skirtumą, nes tie, kurie užaugs kartu su negalią turinčiais vaikais, ateityje nematys jokių problemų. Tačiau sovietmečiu augę žmonės, kurie buvo atskirta visuomenės dalis, vis dar turi visai kitokį įvaizdį ir matymą, kad negalią turinčius asmenis reikia uždaryti ir taip spręsti problemas.
Toma antrindama sakė, kad ji taip pat pastebėjo savo sūnaus elgesio neigiamų elgesio pokyčių, kai jis lankė specialiojo ugdymo įstaigą. Berniukas sukdavosi aplink save, ilgainiui jis pradėjo mušti kitus vaikus, kandžioti save, mamą ir galiausiai pradėjo trankyti sau galvą.
„Tai buvo išmoktas elgesys. Kai mes pakeitėme ugdymo įstaigą ir jis pradėjo lankyti ją su sveikais vaikais. Nepabijosiu to žodžio dėl to, kad jis išmoko sveiko elgesio. Mūsų vaikams yra didžiulis akstinas augti ir tobulėti, nes vaikams autoritetas iki tam tikro amžiaus, visų pirma, yra kiti vaikai“, – sako moteris.
Ar mokyklos pasiruošusios?
Pedagogė S. Simenauskė, atstovaujanti Klaipėdos rajono Dovilų mokyklą, kur mokosi 315 vaikų, 18 iš jų turi autizmo spektro sutrikimą, Dauno sindromą, cerebrinį paralyžių, intelekto sutrikimų, serga epilepsija, sako, kad apie įtraukųjį ugdymą yra kalbama per daug.
„Kuo daugiau kalbame, tuo labiau priešinama visuomenė. Mokykla tapo nebe žaidimų ir mokymosi vieta, o mūšio lauku dėl to, kad pliekiasi suaugusieji. Galbūt reikėtų liautis kalbėti, o pradėti daryti. Jeigu po kiekvienos diskusijos mes padarytume bet kokį darbą, šiandien čia nebesėdėtume, o suprastume, kad įtraukusis ugdymas – tai tiesiog gyvenimas kartu ir viskas“, – sako ji.
Pedagogės teigimu, visi negalią turinčių vaikų tėvai paklausti, ar jų vaikas turi ateitį, atsako: „Nežinau“.
„Aš žinojau, kur mokysis viena, kur – kita, ir dėl penktos klasės nė kiek nebijojau. Nei dėl dešimtos. O mūsų, negalią turintys vaikai yra po padidinamuoju stiklu“, – sako moteris.
S. Simenauskė žodžių į vatą nevyniojo ir išsakė savo nuomonę atvirai, kad mokykloms, kurios nėra su tuo susidūrusios, yra tarsi visų mokytojų susodinimas į pripučiamą valtį neduodant netgi švilpuko.
„Ir jie iš tikrųjų nežinos, ką daryti. Pas mus įtraukaus ugdymo nėra, nes mes visą laiką taip gyvenome. Aš, pavyzdžiui, nesuprantu, kaip gali būti, kad ateini ir niekam niekas neskauda, visiems visas gerai, visi šypsosi, laimingi, patenkinti, minkšti ir pūkuoti. Dažniausiai mokytojai ir suaugę žmonės nori, kad vaikai norėtų to paties, ko ir jie, bet taip nebus“, – rėžė pedagogė.
Įtraukusis ugdymas nėra malonė
Toma džiaugiasi, kad jos sūnus lanko tą bendrojo ugdymo mokyklą, kuri buvo pasiruošusi jo atėjimui. Berniukui yra teikiamos įvairiapusės specialistų paslaugos.
„Mokykla yra orientuota, kad mano vaikui sektųsi mokytis. Mums pirmiausiai labai pasisekė su mokytoja, nes ji mato jo išskirtinumą. Tik pradėjus lankyti pirmąją klasę, pačią pirmą savaitę suorganizavo klasės susirinkimą pirmiausia tėvams ir neišskirdama mano vaiko, pasakė, kad „mūsų klasė yra atvira visiems vaikams ir pas mus bus tokių vaikų“, – sakė moteris.
Anot T. Razmislavičiūtės, būtent mokytoja rado būdų, kaip įtraukti berniuką, kuris noriai dalyvauja visose pamokose.
„Labai retai atsitinka, kad jam būna per daug. O autistiškas vaikas pavargęs, kaip ir turbūt kiekvienas, nebekoncentruoja dėmesio, net nebenori būti klasėje. Tai jis turi tokią galimybę“, – kalbėjo mama.
Pasak pedagogės, įtraukusis ugdymas nėra malonė, o žmogaus teisė gyventi tarp visų.
„Aš daug metų visiems sakiau, kad aš suprantu jūsų vaiką. Dabar galiu tik galvą nulenkti ir pasakyti, kad tikrai tuo metu nesupratau, kol šeimoje neatsirado vaikų su negalia. Vienas Lietuvoje, o kitas – Italijoje. Tai aš kiekvieną mielą dieną labai džiaugiuosi, kad autizmo spektro sutrikimą turintis anūkas gyvena būtent Italijoje, o ne Lietuvoje“, – atvirai kalbėjo moteris, turėdama galvoje, kad viskas mūsų šalyje vis dar priklauso nuo požiūrio.
Primename, kad portalo „Delfi“ iniciatyva „(Ne)matomi“ startavo dar 2023-ųjų pabaigoje. Tai – informacinis tiltas tarp žmonių su negalia, jų organizacijų bei visuomenės. „Delfi“ portale publikuojami straipsniai, laidos apie žmones su negalia, aktualizuojamos svarbios temos, ieškoma sprendimų, skatinami įtraukties procesai.