Prieš kelerius metus jums aptiko auglį, ar galėtumėte papasakoti, kaip vyko jūsų gydymas?
Taip, 2018 m. birželio mėnesį apsilankius pas ginekologą, buvau skubiai nuvežta į operacinę dėl labai gausaus kraujavimo. Buvo paimta biopsija ir po 10 dienų sužinojau teigiamą onkologinės ligos atsakymą. Tikriausiai, buvau kažkokio transo būsenoje, nes tą minutę nesureagavau niekaip. Gydytojai ginekologai paaiškino, kas manęs laukia. Nors, tiesą pasakius, aš jau ir taip apytiksliai žinojau, kokios kančios bus, nes 2007 metais mano dukra, būdama 6 metų, susirgo leukemija. Tada pirmą kartą susipažinau su liga pavadinimu „vėžys“. Mačiau iš arti, kaip kenčia vaikai ir kūdikiai. Rodėsi, kad savo dukters skausmą jutau ir fiziškai, ir emociškai. Buvo sunku. Tik pabuvusi ten pamačiau, kiek daug vaikų serga, kenčia ir besąlygiškai nori išgyti. Kaip jie, būdami savo gyvenimo kapitonai, padedami drąsių, mylinčių mamyčių ir tėvelių, kovoja su šia klastinga liga. Mes taip pat kovojome ilgai ir sunkiai. Ir iškovojome didžiausią gyvenimo pergalę.
Išgirdusi savo diagnozę, išklausiau gydytojų pasakojimo, kas bus toliau. Ir tik išėjusi iš ligoninės leidau ateiti širdgėlai ir ašaroms. Vis klausiau savęs, už ką Dievas ar likimas mane taip baudžia. Bet laikiausi minties, kad jei jau mano mažutė dukrytė iškentė ir iškovojo pergalę, iškentėsiu, kovosiu ir aš.
Kol prasidėjo chemoterapinis gydymas praėjo gal mėnuo. Per jį iš mano auglio paplito metastazės į minkštuosius audinius. Be galo skaudėjo, gėriau labai stiprius vaistus nuo skausmo, kurie mane svaigindavo, negalėjau normaliai gyventi. Kartais skausmas buvo toks, kad šaukiau norinti numirti. Taip pat vis pasikartodavo labai gausus kraujavimas iš makšties, todėl vis atsidurdavau ligoninėje, kur gydytojai „užtamponuodavo“ mane ir po kelių dienų paleisdavo namo. Kai gal trečią kartą atsidūriau ligoninėje, visiškai nusilpusi tiek, kad nepaėjau savo kojomis, gydytojai nusprendė, kad reikia padaryti kraujagyslių embolizaciją. Po to kraujavimas liovėsi ir prasidėjo 5 savaičių chemoterapijos bei spindulinės terapijos gydymo kursas. Po 3-čios gydymo savaitės labai nusilpau. Hemoglobinas nukrito iki 68, o tai buvo labai blogai, nes nebuvo galima tęsti gydymo. Gydytoja-hemoterapeutė paskyrė 5 dienų vitaminų kursą, kad atstatytų visus kraujo rodiklius. Po to gydymas tęsėsi. Tuo pačiu metu 5 savaites kiekvieną dieną važiuodavau į spindulinės terapijos seansus.
Galiausiai atlikta operacija, kurios liekamasis reiškinys – 2 stomos, ką teko keisti savo kasdienybėje, taikantis prie naujos sveikatos būklės?
Antrą kartą apie tai, kad susirgau vėl, aš sužinojau 2021 metų rugpjūtį. Kaip ir pirmą kartą, auglys išsivystė gimdos kaklelyje, bet be metastazių, o tai džiugino. Tačiau šį kartą jis buvo didesnis, o ginekologas-onkologas pasakė, kad nei chemoterapija, nei spindulinė terapija nebepadės. Reikėjo operuoti. Auglys galėjo būti prisitvirtinęs tik prie išeinamosios angos arba tik prie šlapimo pūslės. Tada būčiau turėjusi tik vieną kurią nors stomą. O galėjo būti ir taip, kad chirurgai operacijos metu „atvers“ mane ir nieko negalėdami padaryti užsiūs.
Operacija truko 7 valandas. Buvo atlikta visiška dubens eksenteracija, suformuojant urostomą ir kolostomą. Buvo labai baisu. Šiek tiek jaudinausi, kaip reikės prižiūrėti stomas. Bet man buvo paskirta slaugė, kuri atvyko į namus tą pačią dieną, kai grįžau iš ligoninės. Ji parodė, kaip reikia plauti ir valyti stomą, kaip ją paruošti plokštelės priklijavimui, kaip priklijuoti ir prisegti maišelį. Paaiškino, kaip dažnai reikia keisti plokšteles. Pirmas pusmetis po operacijos buvo labai sunkus, kol išmokau prižiūrėti savo naujus organus. Kol išmokau su jais gyventi. Manęs daug kas klausdavo, ar jau pripratau. Manau, kad priprasti neįmanoma, galima tik išmokti su tuo gyventi ir džiaugtis, kad gyveni. Nes gydytojas pasakė, kad jeigu atsisakyčiau operuotis, geriausiu atveju gyventi liktų tik 5 metai. O aš noriu daug daugiau.
Darbas, pomėgiai, laisvalaikis – ar ko nors teko atsisakyti dėl sveikatos?
Dar 2018 metais po chemoterapinio gydymo jaučiausi labai silpnai ir kai reikėjo grįžti į darbą bijojau, kad nepakelsiu darbo krūvio, kadangi dirbau didelės parduotuvės direktoriaus pavaduotoja. Po mėnesio teko pripažinti, kad mano jėgos nebėra tokios, kokios buvo iki ligos. Todėl teko palikti darbą. Buvo labai gaila, nes šioje įmonėje dirbau 17 metų. Tačiau po poros mėnesių labai apsidžiaugiau gavusi pasiūlymą dirbti socialinėje žmonių su negalia įmonėje personalo vadove. Čia dirbu jau 5 metus ir labai džiaugiuosi atradusi naują šeimą.
Iš pradžių teko atsisakyti visko, kilo baimės, nesaugumo jausmai dėl stomų. Kad atsiklijuos plokštelės ir visas išmatų ir šlapimo maišelių turinys išsilies. Beje taip buvo atsitikę darbe, poliklinikoje, laukiant eilėje pas gydytoją.
Apie važiavimą prie jūros turėjau pamiršti, taip pat ir apie reabilitaciją, vandens procedūras, nes turiu dar ir stuburo išvaržą. Bet tuo metu atradau knygas. Labai mėgstu skaityti. Knygas imu iš bibliotekos ir per metus perskaitau apie 100 knygų.
Jūsų pačios ir šeimos sveikatos atžvilgiu gyvenimas suteikė daug iššūkių, kaip pavyko su viskuo susitaikyti emociškai? O galbūt tai – tęstinis darbas?
Visą gyvenimą buvau ir esu absoliuti optimistė. Visada tikėjau, kad žmogui yra skirta tiek išbandymų, kiek jis gali ištverti. Žinoma, emociškai buvo ir vis dar yra sunku. Kartais užeina savęs gailėjimo minutės, bet tuomet pagalvoju, kad pasaulyje yra daug didesnių bėdų negu mano. Yra daug sunkesnių ligų, su kuriomis žmonės kovoja. Visada stengiuosi nuvyti sunkias mintis nuo savęs ir jeigu į mane kreipiasi žmogus, kuriam labai reikia pasikalbėti apie jų ligas ar gyvenimo džiaugsmą, visada stengiuosi padėti. Pakelti ūpą, norą gyventi.
Dažnai sergantys žmonės pastebi, jog artimieji ima perdėtai jais rūpintis, nežino, kaip elgtis, o kaip reagavo ir reaguoja jūsų artimieji?
Taip, iš pradžių man labai reikėjo pagalbos, tiek fizinės, tiek emocinio palaikymo. Tuomet labai padėjo mano tėvai ir dukra. Be jų rūpesčio ir palaikymo tikriausiai būčiau palūžusi. Labai gerai žinau, ką jaučia ligonio artimieji, nes pati tokia buvau kai sirgo mano dukrytė. Tu jautiesi bejėgis, nes niekuo negali padėti. Labiausiai skauda širdį, kai matai, kaip kenčia tavo artimas žmogus. Ir atrodo, kad jei tik būtų galima, nors dalelę to skausmo ir kančios pasiimčiau sau. Pamenu, kai mano dukrytė pagijo, 10 metų meldžiausi, kad daugiau jos neaplankytų ši liga. Prašiau Dievo ir likimo, kad jei jau paruošė jai šį smūgį, tegu atiduoda jį man. Kaip ten bebūtų manau, kad aš ir pasiėmiau šią ligą vietoje jos.
Kolegos sako, kad jūs užkrečiate pozityvumu ir padedate kitiems spręsti problemas, kaip pavyksta išlaikyti optimizmą po tokių gyvenimo smūgių?
Aš labai myliu žmones, labai noriu tikėti, kad kiekviename yra nors lašelis gerumo. Visada stengiuosi jį įžvelgti kituose. Kaip sakoma, „elkis su kitais taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi“. Taip aš ir darau. Smūgiai lieka smūgiais, bet gyventi reikia toliau. O jei visą laiką dejuočiau, kaip sunku, kaip man savęs gaila, kad esu neįgali, prarasčiau gyvenimo džiaugsmą. O aš noriu džiaugtis, noriu gyventi, noriu keliauti. Iš tikrųjų net nežinau, kaip man taip sekasi nepalūžti. Niekada nevartojau jokių antidepresantų, nereikėjo psichologo pagalbos. Net tada, kai sirgo dukrytė. Tiesiog tvarkausi pati. Taip pat turiu du labai gerus draugus, kurie man padeda, kai užeina tos sunkios valandėlės. Tai yra mano mylimiausi ir nepakartojami tėveliai. Be jų tikriausiai būtų gerokai sunkiau.
Lietuviai dažnai skundžiasi šalies medicinos sistema, gydytojais, o kaip jūs ją vertinate po visko, ką teko patirti?
Gal visų mano bėdų pradžioje gydytoja šį tą ir pražiūrėjo, bet nenoriu labai gilintis į tai, kas buvo padaryta blogai, svarbiausia, kad mano liga buvo aptikta laiku. Žinoma, kaip ir kiekvienam lietuviui, teko gana ilgai laukti eilėse pas gydytojus, bet manau, kad man labai sekėsi. Visada patekdavau pas reikalingus gydytojus. Teko girdėti, kad žmonės veržiasi važiuoti gydytis į sostinę ar Kauną, bet aš manau, kad pas mus, Klaipėdoje, taip pat yra labai gerų ir kompetentingų gydytojų. Esu be galo dėkinga gydytojui Raimondui Šiauliui, kuris mane priėmė tik žvilgtelėjęs į magnetinio rezonanso atsakymą. Manau, kad mūsų šalies medicinos sistemoje yra spragų. Vien tas ilgas laukimas eilėse po 2, 3 ar net 6 mėnesius yra nenormalu. Dabar, kai reikia apsilankyti pas vieną ar kitą specialistą, renkuosi jauną gydytoją.
Onkologinių ligų gydymas gali būti nepigus, kokios pagalbos sulaukėte iš valstybės, galbūt kažko pasigendate?
Na taip, brangu, bet man tikrai padeda valstybė. Mano abi operacijos ir visas gydymas buvo nemokamas (gal tik minimaliai reikėjo primokėti). Taip pat dabar, ir, manau, iki gyvenimo pabaigos, nemokamai gaunu visas priemones stomų priežiūrai. Kas 3 mėnesius šeimos gydytoja išrašo receptus, priemones pasiimu vaistinėje.