Tuo tarpu VšĮ Vilniaus Universiteto ligoninės Žalgirio klinikos vadovas, reaguodamas į situaciją, tikina, kad šeimos kaltinimai nepagrįsti, o įstaigos personalas yra profesionalus ir empatiškas. Vienok, medikas svarsto apie naujo skyriaus, kuriame būtų priimami žmonės su negalia ir nuolat budėtų psichologas bei speciali komanda, poreikį klinikoje.
Keistas priėmimas ligoninėje
Anot T. Razmislavičiūtės, sekmadienį sūnus Adomas krito ir išsimušė priekinius dantis. Berniukas jau ilgą laiką turėjo bėdų su sąkandžiu, bet skirtos specialios priemonės jau buvo bepradedančios duoti rezultatą, tačiau per skaudžią traumą savaitgalį berniukas išsimušė priekinius dantukus.
„Šią istoriją pasakoju ne dėl to, kad noriu pasiguosti, nes Adomas turi mylinčius žmones, mane ir aš padarysiu viską, kas mano valioje ir dar daugiau, kad mano vaikas augtų laimingas ir sveikas“, – graudinasi Toma ir sako, kad didžiausia klaida buvo šios traumos akivaizdoje vykti VšĮ Vilniaus Universiteto ligoninės Žalgirio kliniką, kuri šiaip jau yra viena pagrindinių įstaigų Lietuvoje, kalbant apie išskirtines su odontologija susijusias situacijas ir traumas.
Anot T. Razmislavičiūtės, vos įvykus nelaimei, jiedu su sūnumi iškart lėkė į Žalgirio kliniką, nes tokiu atveju kiekviena minutė yra svarbi. Taip pat itin svarbu dantis tokiu atveju transportuoti fiziologiniame skystyje. Jei tokio po ranka nėra – naudojamas pienas, seilės. Prieš važiuodama į priimamąjį Toma sako dar paskambinusi į įstaigą ir gavusi patikinimą, kad yra laukiami ir bus priimti. Tačiau visos keistenybės prasidėjo nuvykus į įstaigą.
Nuvykusi šeima buvo priimta ir nors teko palūkėti, galiausiai atsidūrė gydytojo Juliaus Spruogio kabinete. „Jis kokį 15 minučių tiesiog žiūrėjo į kompiuterį, į seseles, kažką po nosim murmėjo. <...> Sesutė bandė kažkaip mane raminti, aš nesupratau, kas vyksta, bet paskui, kai mus vėl išprašė už durų, nes Adomui reikėjo padaryti dantukų nuotrauką, sesutė man pasakė, kad gydytojas – labai geras, labai profesionalus, tik labai tylus“, – atsiminimais dalinasi T. Razmislavičiūtė.
Gydytojo replika šokiravo
Visgi, grįžus su dantų nuotrauka pas mediką, keistumai tęsėsi: gydytojas ketino suleisti Adomui vaistus nuo skausmo, tačiau Toma tada pasakė, kad berniukas yra autistiškas ir kad vaistų suleisti jis neleis, nes jis nėra to patyręs, tad geriau berniuko negąsdinti, tačiau jis leidžiasi mediko apžiūrimas.
„Kai aš pasakiau, kad jis (sūnus, aut. past.) nuskausminamųjų suleisti neleis – gydytojas atsisuko į mane ir paklausė „na tai ko jūs tada iš manęs norit“, pagūščiojo pečiais ir nuėjo į šoną. Aš, turėdama galvoje, kad laikas eina ir kad mums reikia skubiai daryti operaciją, pasakiau „gal galite pasakyti tiesiog konkrečiai, ką jūs galite pasiūlyti mano vaikui dabar padėti?“. Jis pasakė „Aš jums turiu du pasiūlymus, lengviausias iš jų – nieko nedaryti. Laukti, kol sueis 18 metų ir dėti implantus.“ Pasitikslinau, ar gydytojas siūlo mano vaikui 10 metų gyventi be dantų. Jis sako „O tai ko jūs iš manęs norit?“, pasakiau, kad noriu, jog gydytojas įdėtų atgal bent jau tą dantuką, kurį mes atsivežėme, jei neturi kito pasiūlymo“.
Paėmęs indelį su pienu, kuriame atvežtas vaiko dantis, medikas, anot Tomos, ėmė juoktis, kad danties net nemato. Medikas išėmė dantį kikendamas, kad šeima apskritai sugalvojo atsivežti iškritusį dantį. Galiausiai iš mediko burnos išėjo frazė „Tai jūs norit, kad aš jį atgal įstatyčiau? <...> Tai norit vargt? Gerai, varkit, vargsim visi“. Toma mėgino pasitikslinti, ką medikas turi omenyje, ir šis paaiškino apie galimas pooperacines rizikas, kurios moters nenugąsdino, nes, anot Tomos, kiekviena intervencija yra rizikinga. Gydytojas liko labai nepatenkintas, kad operacijos vis dėlto nori.
Toma su sūnumi buvo išvesti į palatą, kur teks praleisti keletą parų. Čia jau gulėjo vienas žmogus, kita lova skirta Adomui, o štai Adomo mamai ir kartu atvykusiam tėvui nakvynei skirtos kėdės.
Po operacijos košmaras tęsėsi toliau
Praėjo dar valanda, tačiau žinių apie operaciją vis dar negirdėti. Toma išėjo į koridorių pas čia budinčią darbuotoją paklausti, kas vyks. Ši pasakė nieko nežinanti ir nusiuntė Tomą pas gydytoją, o šis tuo metu turėjo kitą operaciją, tad veržtis į operacinę moteris sako tiesiog neturėjusi įžūlumo.
Grįžusi į palatą Toma paskambino į Kauno klinikas paklausti, gal verta tiesiog dabar sėsti į automobilį ir lėkti į Kauną, jei Vilniuje sūnus pagalbos nesulaukia. „Man gydytoja suteikė tikrai išsamią informaciją, pasakė apie rizikas. <...> Kad laikas eina ir kiekviena minutė, kiekvienas pusvalandis svarbus. Ji pasakė, kad jei mus operuoja čia – čia ir būkite, bet jei ne – atlėkit pas mus ir mes padėsim kuo galėsim. Po to pokalbio atėjo gydytojas ir pasakė, kad mus operuos dabar. Tas „dabar“ įvyko tik po pusvalandžio, Adomą nuvežė į operacinę, užmigdė ir bandė įstatyti jam dantuką. Mes sėdėjome už durų ir girdėjome, kaip jie juokiasi iš mūsų vaiko, mūsų sprendimo. Operacija netruko ilgai, ji praėjo gana greitai. Ir žinote ką? Po operacijos jie išsikvietė Adomo tėtį, nes pasakė, kad nėra kam nuo operacinio stalo vaiką perkelti į lovą. Aš galvoju, jei būčiau Adomą vežusi viena, be jo tėčio – kas mano vaiką būtų nuo operacinio stalo įkėlęs į lovą? <...> Pakeliui į palatą anesteziologė pasakė, kad dantį pavyko įdėti, bet jis visas suskaldytas“, – verkdama pasakoja Toma. Moteriai paaiškinta, kad įstatytas dantis specialia metaline vielute pritvirtintas prie greta esančių dantų ir ta vielutė galės kelti diskomfortą, tad šioje vietoje reikės priežiūros, kad vaikas vielos nekrapšytų nei liežuviu, nei rankomis.
Vos vaikui pabudus po narkozės ir pabandžius pajudinti lūpas, minėta vielutė atšoko ir išlindo. Šalia buvusi medicinos darbuotoja pasakė, kad tai – dažnas atvejis ir vaikams vielutė taip atšoka naktį miegant ir t.t. Vienok, netrukus atėjęs gydytojas, pamatęs atšokusią vielutę, pasakė, kad vėl reikalinga narkozė tam sutvarkyti. „Aš paklausiau, kaip suprasti, dėl šio atšokusio kraštelio vėl narkozė? Ar tiesiog negalima to kraštelio vėl priklijuoti?. Gydytojas atsakė „tai kaip aš priklijuosiu? Jūs matot, koks jūsų vaikas?“ Sakau, kad jis leidžiasi apžiūrimas, leidžiasi, kad jam būtų uždėta vaistų ant danties. Paprašiau gydytojo be narkozės priklijuoti vielos gabaliuką. Jis vėl pagūžčiojo pečiais ir išėjo“, – siaubo filmą primenančią situaciją pasakoja Toma.
Galiausiai dantis vėl iškrito: gydytojas bandė viską užglaistyti
Galiausiai Toma su Adomu buvo pakviesti į gydytojo kabinetą, kur atšokusi tvirtinimo vielutė neva turėjo būti priplombuota. Adomas ramiai leidosi apžiūrimas, kol gydytojas neišsitraukė gremėzdiškų žirklių ir nepasakė „aš tau čia biškį nukirpsiu“. Jis nepaaiškino, tik išsitraukė žirkles ir kišo vaikui prie dantų. Adomas aišku krūptelėjo, užsičiaupė, užsidengė burną, tada visi pradėjo rėkti „ką tu darai, neliesk“. Tada aišku Adomukas išsigando dar labiau“, – pasakoja visą laiką šalia buvusi Toma ir sako, jog iš skausmo vaikas tiesiog drebėjo, kol gydytojas konstatavo, kad nieko padaryti negali, tad vielą užlenkė ir pasakė laukti rytojaus.
„Aš išgirdau, kaip išeidamas į koridorių gydytojas besijuokdamas su seselėm pasakė „tai vėl ryte neduokit valgyt nei gert. Lauksim vaikų odontologų, gal jie kažką pasiūlys. Ir žinai, paklausk motinos, ar jisai gers antibiotikus tabletėm. Nors ne ne, net neklausk“. Ir juokiasi, o aš tai girdžiu už durų. Man niekas nepaaiškino, kodėl nevalgyti, negerti, kodėl ir kokius medikamentus skyrė. Kai atėjo sesutė, aš jau pakėliau balsą, klausdama, ar jie gali mums paaiškinti, kas čia vyksta ir ką jie mano vaikui darys. Kokią turit teisę kažką daryti mums nepaaiškinę ir kaip apskritai galite nesuteikti motinai informacijos, ką gydytojas ketina daryti. Jinai mane tokiu gailestingu žvilgsniu pasižiūrėjo, nes gi gydytojas labai fainas, tik labai mažai kalba, ir pasakė, kad ryt lauksim vaikų odontologų, jie turi kitokias priemones“, – pasakoja Toma, kuriai buvo pridurta, kad ryt jos sūnui tikriausiai vėl bus taikoma narkozė.
Šeima nusprendė laukti minėto rytojaus, jau ruošėsi miegoti – vaikas lovoje, o Adomo tėtis ir mama – ant taburečių. Toma tik sako išėjusi į koridorių dar prieš naktį paskambinti savo mamai, tačiau iš paskos atbėgo Adomo tėtis ir pasakė, kad ką tik Adomui įstatytas dantis iškrito, atšokusi vielutė jo tiesiog iškrito su dantimi. Toma drebančiomis rankomis nuėjo tai pasakyti seselei, bet ši, anot Tomos, tik skėstelėjo rankomis, nusišypsojo ir nuėjo. Po maždaug pusvalandžio atėjo gydytojas, jau koridoriuje burbėdamas sau po nosimi „aš taip ir sakiau“ ir pan. Medikas vėl liepė laukti rytojaus. Tik kiek vėliau, anot Tomos, gal dėl prabilusios sąžinės, gydytojas grįžo dar sykį ir tada jau normaliai paaiškino rizikas, kodėl dantis taip lengvai iškrito, kad jis nebuvo pritvirtintas taip, kaip reikėjo.
„Aš paklausiau, kodėl jūs nepritvirtinot taip, kaip reikėtų. Jis atsakė „Tai mes darėm su nepilna narkoze, nepaskaičiavom, galvojom, kad čia gal viskas bus gerai.“ Žodžiu pats prisipažino, kad padarė darbą nepilnai. Tada aš paklausiau, kad tas dantis suskilęs ir kokia tikimybė, kad jei jis būtų prigijęs – nebūtų nutrupėjęs. Gydytojas atsakė „jokios, taip jis suskeldėjęs“. Esmė, kad mums netiesiogiai, bet buvo pasakyta, kad vaiko migdymas su narkoze ir visa ta operacija iš tikrųjų buvo beprasmė. Bet ne todėl, kad mes nusprendėme daryti beprasmį dalyką, o todėl, kad mes nusprendėme daryti, ką mums rekomendavo profesionalai, bet mes nežinojome konkrečių aplinkybių mūsų atveju, kad dantukas yra suskeldėjęs, kad jie neturi medžiagų pritvirtinti tam įtvarui, kad jie šiuo metu net neturi specialistų, kurie gali tą padaryti. Mums šitų visų rizikų nepasakė. Ir svarbiausia mums nepasakė rizikos, kad su tomis medžiagomis, kurias jie turi, 95 proc. tikimybės, kad tas dantukas tiesiog iškris nesulaukus ryto.
Žinote, aš pasakysiu trumpai – kai ateina žmogus pridaręs nesąmonių, bet vis tiek nepasako žodžio „atsiprašau“, bet jis bando kažkaip pasiteisint, nors jo nusiteikimas prieš operaciją buvo visiškai kitoks, jis operuodamas vaiką juokėsi iš mūsų, o paskui po operacijos bando kažkaip ateit ir viską užglaistyt. Tai atrodo taip apgailėtinai, kad aš net neturėjau jėgų pykt ant jo. Mes tiesiog susirinkom daiktus, pasiėmėm Adomuką ir išvažiavom namo.“
Situaciją komentuoja klinika: šeimos kaltinimai nepagrįsti
Šiandien Tomos sūnus Adomas – be priekinių dantukų ir po, kaip paaiškėjo, beprasmės narkozės ir laiko Žalgirio klinikoje. Toma sako atvirai – personalas, su kuriuo jai ir Adomui teko susidurti Žalgirio klinikoje yra žlugę žmonės ir neslepia kartėlio dėl čia pamatyto požiūrio į žmogų, į vaiką ir desperatiškai vaikui mėginančią padėti šeimą, o galbūt ir požiūrį į autistiškus vaikus.
Kiek vėliau Toma susisiekė su Žalgirio klinika, kad būtų atsiųsta Adomo dantų nuotrauka, tačiau el. paštu klinika atsisakė atsiųsti nuotrauką ir vienintelis variantas – fiziškai vėl atvykti į įstaigą jos pasiimti. Nei pasiteiravimo, kaip Adomo sveikata, nei atsiprašymo iš klinikos Toma taip ir nesulaukė, o berniuko gydymą jau tęs kitoje įstaigoje.
„Delfi“ kreipėsi į VšĮ Vilniaus Universiteto ligoninės Žalgirio kliniką. Situaciją sutiko pakomentuoti Žalgirio klinikos vadovas gydytojas veido ir žandikaulių chirurgas Dalius Matkevičius:
Visų pirma, svarbu paminėti, kad Žalgirio klinika turi pareigą užtikrinti paciento duomenų konfidencialumą. Kadangi paciento atstovų sutikimo teikti paciento duomenis žiniasklaidai neturime, todėl situaciją komentuojame naudodami tik tiek paciento duomenų, kiek jų viešai pateikusi pati paciento mama.
Šeimos kaltinimai minimoje situacijoje nepagrįsti, tačiau dar kartą įrodantys, kad visuomenėje ženkliai daugėjant autizmo spektrą turinčių asmenų būtinos investicijos į jiems labiau pritaikytos asmens sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūros ir paslaugų sukūrimą.
Kalbėjomės su tą dieną budėjusiu personalu. Nors pripažįstame, kad pagalbą teikęs gydytojas galėjo su šia mama komunikuoti geriau, tačiau iš esmės Žalgirio klinika paslaugas suteikė maksimaliai kokybiškai, atsižvelgiant į konkretaus paciento situaciją ir medicinos lygį. Mamos teiginiai, kad gydytojas pripažino, kad padarė darbą nepilnai, nepagrįsti.
Gydymo paslaugą teikianti gydytojų ir slaugos komanda stengiasi maksimaliai užtikrinti kokybę, jiems rūpi pacientų gerovė. Žalgirio klinikos gydytojai į visus pacientus žiūri su empatija ir patyčios nėra toleruojamos. Suprantame, kad pacientai gali būti išsigandę, jiems skauda, neramu, nejauku, tačiau medicinos personalui tai yra kasdienybė, todėl procedūrų ar operacijų metu jie ir kalbasi, ir pajuokauja. Besijuokiančio, besišypsančio personalo nereikėtų įtarinėti, kad jie šaiposi ir nori užgauti pacientą ar jį lydinčius asmenis.
Liūdna, kad paciento mama išsakė įtarimus, kad darbuotoja, atlikusi radiologinį tyrimą, galimai buvo neblaivi. Žalgirio klinikoje taikoma nulinė svaigalų tolerancija. Žmonės, kurie čia dirba, yra įvairūs. Visuomenėje visi mokomės vienas kito nevertinti pagal išorinius standartus, kurie gali būti niekuo nepagrįsti. Labai norėtųsi, kad tokiais kaltinimais nebūtų mėtomasi lengva ranka. Empatija tarp pacientų ir medikų turėtų būti abipusė.
Mama pati pripažįsta, kad gydytojas jai paaiškino, jog nėra aišku, ar dantis prigis, kad ilgai reikės valgyti tik skystą maistą, kad yra infekcijos rizika.
Ši procedūra, net ir atlikta kaip šiuo atveju pagal visus algoritmus, negarantuoja rezultato. Medicinoje apskritai joks gydytojas negali garantuoti rezultato, nes jis priklauso nuo individualių paciento fiziologinių savybių, paties paciento elgesio po procedūros.
Danties įstatymas nėra operacija. Audiniai nėra pjaustomi, kaulas nėra redukuojamas. Išmuštas dantis atstatomas į vietą ir įtvirtinamas įtvaru prie gretimų dantų – tai yra pasaulinė praktika, taikoma n metų.
Atliekant šią procedūrą turi būti pasiekiamas idealus paviršiaus, ant kurio bus tvirtinamos medžiagos, kurios tvirtinamos prie likusių sveikų dantų, sausumas tam, kad būtų geras jų sukibimas ir laikomumas. Burna nėra sausa vieta savaime, o kai dar yra ir kraujinga žaizda, ne visada tą maksimalų sausumą pavyksta padaryti. Čia sužaidžia ne gydytojo profesionalumas, o medžiagų savybės.
Deja, šiuo atveju siektas procedūros rezultatas nebuvo pasiektas, kadangi buvo išmušti du dantys, o į Žalgirio kliniką atvežtas tik vienas, atsirado per didelis tarpas tarp dantų, kuris galėtų tą vieną dantuką išlaikyti. Įvyko tiesiog fizika.
Niekas negali pasakyti, ar išmušto danties išsaugojimo tikimybė yra maža ar didelė. Reikia atsižvelgti, ar yra pakankamai likusių minkštųjų audinių, ar nėra lūžusi to danties šaknis, ar nėra išlūžęs kaulas, kuris laiko aplink esantį dantį.
Danties įtvėrimo stabilumas turi būti pasiektas procedūros metu ir dar dvi savaites po jos, kad gautųsi audinių sukibimas. Kai išmušamas dantis, yra nutraukiami visi jį laikantys raiščiai, kurie yra tarp danties ir kaulo. Ir kad tie raiščiai sugytų, mums reikalinga mažiausiai 2 savaičių imobilizacija. Kaip ir gydant ranką ar koją, taip ir dančiui reikalinga imobilizacija, tik čia mes turime du skirtingus kietuosius kūnus – kaulą ir dantį – tarp kurių yra raištis.
Išsimušus dantį, svarbiausias dalykas yra šaknis, kad ji būtų sveika, ir kad ją būtų galima įsodinti į alveolinį kaulą, į ložę, kurioje dantis buvo.
Dažnai tokios traumos keliauja kartu su trauminiu kaulinio audinio pažeidimu, todėl nelieka vienos kaulinės sienelės. Vieniems tas įtvėrimas gal prigis, kitiems – gal tas dantis supūliuos ir iškris.
Tas priklauso nuo to, kokioje terpėje tas dantis buvo – gal žemėj, gal žolėj, gal ant asfalto, kiek bakterijų gavo per pirmas 15–20 minučių.
Tokios traumos metu danties nervas žūsta iš karto. Išmuštas dantis iš karto tampa negyvas.
Danties mitybos nebėra. Išmuštas dantis saugomas tik tam, kad jis prie kaulo prigytų per raištį. Vadinasi, mes negyvą kūno dalį dar bandome grąžinti į jo vietą.
Kadangi odontologija yra tiek pažengusi, kad gydytojai odontologai gali pašalinti tą negyvą nervą, užplombuoti kanalą medžiaga, ir tas dantis, maitinamas tik iš aplinkinių audinių, bet neturėdamas mitybos per vidų, dar kurį laiką tarnaus. Jis bus trapesnis, jis greičiau suskils, pakeis spalvą, nes jis yra negyvas.
Žalgirio klinikoje stacionarizuojant pacientą, jam gali būti skirta privati palata, t.y. tokia, kurioje nebus paguldytas kitas pacientas ir paciento tėvai, globėjai, rūpintojai galės naudotis palatoje esančia lova. Tačiau tokia galimybė yra tik tada, kai yra pakankamai laisvų palatų. Deja, bet ligoninė nėra ta vieta, kur galėtų patogiai apsistoti visa šeima.
Žalgirio klinikos Priėmimo-Skubiosios pagalbos skyriuje budi vienas gydytojas, kuris priima ir suaugusius, ir vaikus, ir neįgaliuosius. Paslaugų teikimas neįgaliesiems Žalgirio klinikoje nėra retas atvejis. Žalgirio klinikos personalas yra empatiškas, profesionalus ir geba paslaugas tokiems pacientams suteikti, tačiau visais atvejais būtinas tokių asmenų tėvų, globėjų, rūpintojų ir kitų juos lydinčių asmenų bendradarbiavimas.
Jei šie jiems artimiausi asmenys turi iššūkių kasdienėje veikloje atlikti įprastas rutinines procedūras, įsivaizduokite, kokiu iššūkiu tai tampa sveikatos priežiūros specialistams, kurie tokiems asmenims turi skubiai suteikti medicininę pagalbą, kai laiko prisipratinti, susitarti ir paaiškinti viską, kas bus daroma, yra labai mažai.
Žalgirio klinikai reikia atskiro neįgaliesiems pritaikyto skyriaus su visa infrastruktūra, reikalinga, kad dirbtų speciali komanda, kad nuolat dirbtų psichologas, galintis padėti ir pacientams, ir jų tėvams ar globėjams.
Mums tokie pacientai rūpi ir mums skauda, kad mes negalime pilnai atliepti jų specialiųjų poreikių, todėl sieksime, kad toks skyrius Žalgirio klinikoje atsirastų.
