2001 m. birželio mėnesį Airijoje vykusio referendumo rezultatai sukrėtė visą Europą, kai paaiškėjo, jog dauguma atėjusių balsuoti nepritarė Nicos sutarčiai, ir taip realiai užkirto kelią ES plėtrai. Airijos balsavimas buvo vienas iš skaudžiausių klausimų ES šalininkams – jeigu viena tauta pasisakė prieš ES plėtrą, tikėtina, kad taip manančių valstybių yra ir daugiau.
Nicos sutartis, dėl kurios 2000 m. intensyviai dieną naktį derėjosi ES valstybių vadovai, turi sukurti naują ES valdymo ir institucijų sistemą, išspręsti institucinius ES plėtros klausimus bei nustatyti kiekvienos valstybės institucinį svorį ir įtaką.
Nicos sutartis turėtų paskatinti glaudesnį ES valstybių bendradarbiavimą bei lankstumą pačios organizacijos viduje. Taigi valstybės narės galėtų plėtoti tarpusavio bendradarbiavimą pasinaudodamos ES institucijoms. Nicos sutartis leidžia sukurti aštuonių ir daugiau valstybių aljansus, kurie skatintų glaudesnį bendradarbiavimą tam tikrose srityse. Šiuo metu aljansai gali būti sukuriami, tačiau jie negali pasinaudoti ES institucijomis – Teismu, Komisija, Parlamentu.
Tuo tarpu Airijos opozicinis judėjimas teigia, jog tokie aljansai tiktai sukurs sąlygas didžiausioms ir galingiausioms ES valstybėms suformuoti dviejų atsvarų viešpatavimą organizacijoje. Šios organizacijos aktyvistai mano, kad Nicos sutartyje įtvirtinta sistema leistų didžiosioms valstybėms sukurti kvazifederaciją – labiausiai pirštais rodant į Vokietiją ir Prancūziją.
Nicos sutartis taip pat perskirsto komisijos ir parlamento balsus, tačiau, skeptikų nuomone, duota formulė yra tokia paini, kad tik geras matematikas galėtų ją suprasti. Parlamento narių skaičius būtų padidintas nuo 626 iki 732, Komisijos narių skaičius – iki 27 išplečiant daugumos balsų principą kai kuriems klausimams. Be to, Nicos sutartyje yra padedamas pagrindas ES greitojo reagavimo pajėgoms.
Greitojo reagavimo pajėgos – dar vienas svarbus oponentų pabrėžiamas klausimas. Nicos sutarties oponentai teigia, kad pagal šią sutartį Europos Sąjungos greitojo reagavimo pajėgos bus paverstos paprasčiausia ES kariuomene – vadinasi, Airija turėtų atsisakyti savo kariuomenės ir paklusti bendrai ES tvarkai.
Žalieji ir Sinn Fein partijos nariai, didžiausi Nicos sutarties priešininkai, teigia, jog jeigu Airija norės išardyti savo kariuomenę ir paklusti ES tvarkai, tai ji padarys tiktai tuomet, kai pati dėl to nutars.
Europos Komisijos prezidentas Romano Prodi yra ne kartą minėjęs, o po pirmojo pralaimėto referendumo dar kartą patvirtinęs, jog Nicos sutartis neturi nieko bendra su Airijos neutralumu, o ES neplanuoja greitojo reagavimo pajėgų paversti ES armija.
Europos Komisijos komisaras plėtrai Giunteris Verheugenas dar po pirmojo referendumo Airijoje pasakė, jog atsarginio varianto nėra – po nesėkmės jis pakartojo, jog jeigu airiai atmes Nicos sutartį ir antrame referendume, tuomet sutarčiai paprasčiausiai galas.
Europos Komisijos pareigūnai patvirtino, jog antrasis „ne” Airijos referendume gali nukelti dešimties narių priėmimą į organizaciją 2004 m. neribotam laikui. Jeigu iki šių metų pabaigos visos ES valstybės nepritars Nicos sutarčiai, jos galiojimas baigsis.
Europos politikai prognozuoja, kad tokiu atveju ES susidurtų su beprecedente ir nenumatyta krize. Kita vertus, tokia ES pozicija gali reikšti tiesiog spaudimą Airijai – t.y. šis referendumas turi būti vertinamas kaip svarbiausias ES pastarųjų metų įvykis ir plėtros garantas. Plano B egzistavimas gali visą demokratinę ES struktūrą paminti iš esmės.
Jeigu Nicos sutartis nebūtų ratifikuota, naujos sutarties būtų galima tikėtis tiktai 2004 m. tarpvyriausybinėje konferencijoje. Šioje konferencijoje pasirašytą sutartį galima tikėtis ratifikuoti iki 2006 m. Tai būtų artimiausia ES plėtros data.
Tačiau toks sprendimas negarantuoja, kad plėtra praeis be jokių trukdžių. Nicos sutartis buvo pasirašyta po ilgų derybų, kuriose buvo nusileista vieni kitų atžvilgiu dėl balsavimo taisyklių, daugumos teisės išplėtimo bei naujų procedūrų, kurios leidžia grupėms valstybių ginti savo interesus institucijų pagalba. Todėl naujos sutarties planavimas gali pavirsti dar didesniu mūšiu dėl vietų ir įtakos.
Pagal galiojančią Amsterdamo sutartį, šiuo metu ES galėtų išsiplėsti nuo 15 iki 20 narių – instituciniai pakeitimai numatyti tiktai tokiai plėtrai. Tačiau EK yra paskelbusi, kad priims visas kandidates, kurios yra pasirengusios narystei, todėl minėtas sprendimas būtų politiškai nepriimtinas.
Pasak Europos Komiteto direktoriaus pavaduotojo K.Manioko, nors EK pareigūnai ir teigia, jog neegzistuoja antras planas, o nepatvirtinus Nicos sutarties plėtra gali būti nukelta neribotam laikui, t.y. tol, kol bus parengta ir patvirtinta nauja sutartis, turinti pakeisti Amsterdamo sutartį, vis dėlto esama keletas galimybių, kaip būtų galima užbaigti ES plėtrą Airijai neratifikavus Nicos sutarties.
„Planas B turi keletą aspektų, kurie yra svarbūs, siekiant užbaigti plėtros procesą”, – teigia K.Maniokas. Pasak pareigūno, teisinius aspektus būtų galima įforminti stojimo sutartyse, t.y. nuostatas dėl Komisijos, Parlamento ir Teismo narių ir balsavimo procedūrų pasikeitimo inkorporuoti į stojimo sutartį, o visas kitas nuostatas palikti kitai tarpvyriausybinei konferencijai.
Komisijos pareigūnai netgi svarsto, kad būtų galima visą Nicos sutartį inkorporuoti į stojimo sutartį, kadangi vargu ar kuri nors valstybė rengs referendumą stojimo sutarčiai patvirtinti. Tačiau tokiu būdu būtų apeitas Airijos balsas, o tai gali turėti rimtų pasekmių ES propaguojamai demokratijai.
„Teisinius aspektus galima išspręsti, – mano K.Maniokas. – Tačiau daug svarbesni yra politiniai klausimai, kuriuos gali sukelti Airijos „ne”. Pasak pareigūno, jau ir dabar kai kurios šalys mano, jog plėtra dabartinėmis sąlygomis nėra naudinga. Todėl plėtros opozicinis judėjimas gali dar sustiprėti.
Airijoje manoma, kad Nicos sutartis airiams gresia neutralumo praradimu bei stipriausių ES valstybių vyravimu, tuo tarpu didesnėje dalyje Europos airių „ne” vertinamas kaip pasipriešinimas organizacijos plėtrai ir naujų narių priėmimui.
Pasak K.Manioko, kitas politinis aspektas – naujos sutarties būtinumas. Europoje yra nemažai politikų, pasisakančių prieš Nicos sutarties netobulumą ir raginančių sudaryti naują sutartį. Europos Konvento pirmininkas Giscardas d’Estaignas yra pareiškęs, jog Nicos sutartis nėra pakankama ir neišspręs plėtros problemų. Tačiau, pasak K.Manioko, jeigu plėtra būtų nukelta, per tą laiką gali atsirasti dar daugiau interesų, kodėl plėtra apskritai neturėtų būtų vykdoma.
„Tiesa, pats plėtros atidėjimas nebūtų didelė tragedija, tačiau lūkesčiams toks sprendimas labai pakenktų”, – mano K.Maniokas. Pasak pareigūno, tuomet kandidatėms iškiltų daug problemų – ar vykdyti acquis ir kaip toliau perimti ES teisyną, kokius sprendimus turėtų priimti verslininkai, besiorientuojantys į ES, o tolesnis valstybės plėtros kursas reikalautų tam tikrų korekcijų.
Rengti trečią referendumą Airijoje yra sunkiai įmanoma ir būtų pasityčiojimas iš Airijos demokratijos. Be to, ir sutartis jau nebegaliotų. Jeigu stojimo sutartį, kurioje būtų įtraukta ir Nicos sutartis arba bent jau jos dalys, kandidatės ir ES narės pasirašytų iki 2002 m. pabaigos, tuomet būtų galima tikėtis, kad sutartis įsigaliotų 2004 m., kaip tik planuojamu plėtros laiku ir prieš 2004 m. birželio Europos Parlamento rinkimus.
Todėl Airijai nubalsavus „ne”, sutarties, kurioje būtų inkorporuota Nicos sutarties dalis, ratifikavimą reikėtų pradėti kuo anksčiau, nes esama galimybės, kad Europos valstybių parlamentuose prasidės naujas turgus dėl perkeltų Nicos sutarties nuostatų į stojimo sutartis.
Kita vertus, jeigu į stojimo sutartis bus įtraukta tiktai institucinė Nicos sutarties dalis, tuomet galimas variantas, kad, pvz., kuris nors nacionalinis parlamentas gali uždelsti stojimo sutarties ratifikavimo procedūras, nes prarado Nicos sutartyje buvusius privalumus – dėl šios priežasties kai kurie ES pareigūnai siūlė į stojimo sutartis įtraukti visą Nicos sutarties tekstą.
Vis dėlto geriausias sprendimas būtų pavykęs referendumas. Dabar Airijos Vyriausybei telieka įtikinti savo tautą, kad Nicos sutartis bus naudinga Airijai, nes ji gaus tiek pat balsų taryboje, kaip ir Danija ar Suomija, be to, Airijoje gyvena mažiau kaip 1 proc. ES–27 gyventojų, o ji turėtų daugiau kaip 2 proc. tarybos balsų, tokias pat teises Komisijoje kaip ir kitų valstybių komisarai ir dvigubai daugiau parlamento narių, tenkančių vienam žmogui, nei Vokietija, Prancūzija, Italija ar Didžioji Britanija.
Taip pat, kad dauguma būsimų ES narių yra tokios pat mažos ir gali būti puikios sąjungininkės kovojant su didžiausių valstybių vyravimu organizacijoje.