Kita vertus, faktinį monopolį turinčių antstolių įkainiai nėra susieti su veiklos sąnaudomis, todėl nemažai antstolių mėgaujasi antpelniu. Antstoliai taip pat dažnai piktnaudžiauja jiems suteiktomis galiomis, o išieškodami skolas dažnai nueina pačiu lengviausiu keliu – be perspėjimo areštuoja skolininkų sąskaitas.
Po Valstybės kontrolės išvadų dabartinis skandalas prasidėjo nuo bene geriausiai viešuosius ryšius išmanančio advokato, mažos organizacijos skambiu pavadinimu – Žmogaus teisių stebėjimo instituto – valdybos pirmininko Kęstučio Čilinsko.
Jis kartu su susijusiu Teisės projektų ir tyrimų centru pateikė daug pagrįstos kritikos, ypač susijusios su mažų skolų išieškojimo sąnaudomis.
Būtent dėl mažų baudų priverstinio išieškojimo labiausiai ir skundžiasi be bilieto važiuojantys „zuikiai” ar tie, kurie ne vietoje perėjo gatvę. Pykti yra dėl ko, nes nesumokėta suma po antstolių įsikišimo išauga keletą kartų.
Visos skolos, kurių neatgaunantys kreditoriai kreipėsi į antstolius, šiuo metu siekia apie 2,4 mlrd. litų, o jas išieškodami antstoliai vykdo apie 600 tūkst. vykdomųjų bylų. Natūralu, kad tokie platūs veiklos mastai sulaukia kritikos.
Pernai 44 proc., iki 160 mln. litų, padidinę išieškotų skolų sumą, antstoliai šiemet išieškos dar maždaug trečdaliu daugiau. Jų – tik 124, todėl kiekvienam vidutiniškai teks išieškoti beveik po 1,7 mln. litų.
Atsikirsdami į kritiką antstoliai dažnai pabrėžia, kad mažos skolos pagal piniginę vertę sudaro vos 1 proc. visų išieškotinų sumų, tačiau tai – beveik pusė išieškojimų.
Antstolių veiklą prižiūrinti Teisingumo ministerija tvirtina, jog, išieškant skolas iki 200 litų, apie 9,2 tūkst. litų tam išleidęs antstolis vidutiniškai išieškos tik apie 1,4 tūkst. litų – likusius 7,8 tūkst. reikėtų padengti iš kitų bylų.
Nepaisant to, ministerija spalio pabaigoje nusprendė sumažinti mažų skolų išieškojimo įkainius ir taip įsiteikti žmonėms.
Akivaizdu, kad mažų ir didelių skolų išieškojimo sąnaudos praktiškai nesiskiria, tik paskatos veikti – kitos. Pavyzdžiui, išieškojęs daugiau kaip 100 tūkst. litų, be bendrųjų 1000 litų išlaidų atlyginimo, antstolis gautų dar 4 proc. išieškotos sumos (mažiausiai 6 tūkst. litų).
Atsisakyti išieškoti mažas skolas antstoliai negali, o kalbėti apie tokios veiklos „nuostolingumą” gali būti pražūtinga, nes antstoliai tikrai neskursta. Antstolių, kaip ir bet kurių kitų veiklos monopolį turinčių asmenų, įkainiai turėtų būti artimi sąnaudoms, paliekant galimybę uždirbti protingą pelną.
Tokį antstoliams nenaudingą sprendimą Teisingumo ministerija turėjo priimti jau anksčiau, sulaukusi Valstybės kontrolės išvadų, kad antstolių pelnas gali siekti net iki 30 proc. jų pajamų.
Kitas būdas būtų didinti antstolių skaičių. Tai apkarpytų vidutines pajamas. Žinoma, visais atvejais išlieka problema, kad provincijoje antstoliai dažniausiai uždirbs mažiau nei didmiesčiuose.
Taip pat reikėtų rimtai apsvarstyti galimybę neretai savo teisėmis piktnaudžiaujančių antstolių veiklą reglamentuoti įstatymu, o ne Teisingumo ministerijos priimta Sprendimų vykdymo instrukcija. Tai, kad ši 2002–ųjų pabaigoje priimta instrukcija prieštaravo įstatymams, spalio pabaigoje pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Paprastiems žmonėms, kurie, susidūrę su agresyviais antstolių veiksmais, dažniausiai neturi kito pasirinkimo, kaip tik kreiptis į žiniasklaidą, padėtų teisinis švietimas – informacija apie jų teises. Tiesa, nereikėtų pamiršti ir svarbiausios prievolės – laiku mokėti kreditoriams.