Jei tokią kainą už 53,7 proc. akcijų „Jukos” pasiūlytų būsimo aukciono ar derybų laimėtojas, o Vyriausybė nuspręstų pasinaudoti pirmumo teise išpirkti „Mažeikių naftą”, tuomet už akciją reikėtų mokėti po 8 litus. Žinant, kad biržoje „Mažeikių naftos” akcijų kaina svyruoja apie 12 litų, tai atrodytų kaip itin naudingas sandoris Lietuvai.
Tačiau A. Brazauskas jau yra pareiškęs, kad įsigytos akcijos Vyriausybės pasirinktam investuotojui iškart būtų parduodamos už tą pačią kainą, kartu pasiūlant ir apie 20 proc. iš dabar valstybės valdomų „Mažeikių naftos” akcijų.
Premjeras dar anksčiau neapdairiai yra užsiminęs, kad Vyriausybė jau turi ir „Mažeikių naftos” akcijų pirkėją, kuris užtikrintų sėkmingą sandorio baigtį. Pagrindinės A. Brazausko vadovaujamų socialdemokratų partijos koalicijos partneris – Darbo partijos skirtas ūkio ministras Kęstutis Daukšys – viešai prieštarauja šiemet teiginiams, teigdamas, jog nieko dar nenuspręsta.
Tai leidžia įtarti, kad A. Brazauskas nesiekia gauti maksimalios kainos už turimas „Mažeikių naftos” akcijas, o paprasčiausiai gina visuomenei dar nežinomo pirkėjo interesus. Galima neabejoti, kad jei „Mažeikių naftos” akcijas tiesiogiai iš „Jukos” bandytų nusipirkti Kremliui nelojalus pirkėjas, jis sulauktų Rusijos persekiojimo teisiniais ir kitokiais būdais. Perkant akcijas iš Lietuvos, ši problema atkrenta, o pirkėjas liktų „švarus”.
Jei Vyriausybė siekia maksimalios kainos už akcijas, kodėl nebandyti jų parduoti per biržą? Skeptikai gali atsakyti, kad 20 proc. „Mažeikių naftos” akcijų, kurios po 8 litus vertinamos 1,1 mlrd. litų, sekliai Lietuvos kapitalo rinkai būtų per sprangus kąsnis. Žinant, kad itin gerus rezultatus demonstravę Vidurio ir Rytų Europos rinkose investuojantys fondai pertekę pinigų bei kokia energetikos sektoriaus akcijų paklausa visame pasaulyje, akivaizdu, kad problemų parduoti tokį paketą nebūtų.
Pasirinkus biržą, nebūtų vieno konkretaus pirkėjo, todėl tai gali būti nepriimtina tiesiogines derybas medžioklėje ar kur kitur mėgstančiam A. Brazauskui.
Perfrazavus vieną anekdotą, iš vienos kišenės į kitą perdedantis lašinius („Mažeikių naftą”) visuomet lieka taukuotas. Net ir negavęs tiesioginės finansinės naudos A.Brazauskas sandorio sėkmės atveju sulauktų nemažų politinių dividendų. Mažiausiai - galimybės pašiepti konservatorius, kurie 1999 metais už 300 mln. litų injekciją į įmonės kapitalą perleido 33 proc. „Mažeikių naftos” akcijų JAV koncernui „Williams”, o kartu prisiėmė gausybę įsipareigojimų, kurie iki šiol slegia „Lietuvos geležinkelius”, „Klaipėdos naftą” bei visus šalies vartotojus.
Planui pavykus, Vyriausybė atsisakytų visų įsipareigojimų, o tai atvertų kelius brangiau privatizuoti „Klaipėdos naftą”, kuri dabar priversta krauti „Mažeikių naftos” produkciją mažesniais tarifais. Papildomos pajamos – tai naujos galimybės maitinti rinkėjus grąžinant rublinius indėlius ar spartinant kompensacijų už žemę mokėjimą, o kartu ir galimybė išlikti valdžioje po naujų rinkimų.
Sunku įsivaizduoti, kad tai suvokdama opozicija nekels triukšmo ir nebandys sumaišyti kortų. Juolab kad informacija „Mažeikių naftą” ar apie nuolat kylančias degalų kainas nuolat sulaukia itin didelio žiniasklaidos dėmesio, todėl atsiranda plati dirva savo nuomonei skleisti. Tai sukelia grėsmę, kad „slaptas” Vyriausybės planas taps žinomas ne tik „Jukos”, bet ir Kremliui, kuris turi nemažai svertų pakreipti įvykius sau naudinga linkme.
Kitas klausimas, ar Vyriausybė pagal įstatymus išvis gali pasirinkti tik vieną „priimtiną” investuotoją, kuris užtikrintų žaliavos tiekimą „Mažeikių naftai” bei atitiktų kitus kriterijus. Nemažai politikų aršiai kritikuoja Vilniaus savivaldybės sandorius su „Rubicon group”, taigi tokie pat standartai turėtų būti taikomi ir „Mažeikių naftos” savininko ieškančiai Vyriausybei.
Beje, nesėkmės atveju Vyriausybė pakenktų ne tik savo prestižui. Sandoriui užtrukus, padidėjęs biudžeto deficitas sutrukdytų pagal planą įsivesti eurą bei sukeltų nestabilumą finansų rinkoje.
Kol kas didžiausiu privatizavimo sandoriu Lietuvoje išlieka 60 proc. „Lietuvos telekomo” akcijų pardavimas už 2,04 mlrd. litų. Vyriausybės bandymas tapti tarpininke dar didesniame žaidime – abejotinas, o politikų bandymai tapti verslininkais gali virsti katastrofa.
Autorius yra Eltos verslo naujienų redaktorius