Visos šios grupės konkuruoja plėtodamos nekilnojamojo turto projektus, taip pat didesnių privatizavimų plotmėje. Susikerta jų keliai ir žiniasklaidos rinkoje.
Pramonininko Bronislovo Lubio kontroliuojama „Achemos grupė” valdo BTV, „Radiocentrą” bei „Lietuvos žinias” – iš jų rinkos lyderio pozicija gali pasigirti tik radijo stotis. Dienraštis veikia nuostolingai ir nepatenka tarp lyderių, o nepaisant žurnalistų ambicijų, verslo naujienų skiltis neretai užpildoma žiniomis apie „Achemos”, „Klasco” bei kitų grupės įmonių sėkmę ar sunkumus. Taip pat neretai kontroliuojamas ir ketvirtąją poziciją rinkoje užimančios BTV turinys.
Investuotojo Dariaus Mockaus valdomas „MG Baltic” į LNK televiziją investavo daugiau kaip 50 mln. litų kaip į sėkmingą verslą ir jau yra paskelbęs, kad gerokai padidino jo vertę. Nepaisant to, LNK priešiškumas Vilniaus merui Artūrui Zuokui greičiausiai yra naujųjų savininkų kerštas – kad ir už sustabdytas „MG Valdos” statybas sostinės Šiaurės miestelyje.
Kita vertus, LNK nematyti teigiamų reportažų apie „MG Baltic” valdomą „Aprangą” ar „Stumbrą”, nes tai pradėtų kenkti pačios televizijos įvaizdžiui, o vėliau – ir verslui. Taip pat akivaizdu, kad LNK priklausymas „MG Baltic” lemia, kad užsienio investuotojų valdoma LNK konkurentė TV3 niekuomet nepraleidžia progos neigiamai nušviesti „MG Baltic” veiklą.
Galima konstatuoti, kad jei žiniasklaidos priemonė yra nedidelė ir neturi vilčių tapti rinkos lydere visos Lietuvos mastu, ji neretai paverčiama investuotojo viešųjų ryšių padaliniu. Tai visuomet suteikia galimybę išsakyti savo poziciją, tačiau apsunkina galimybes patekti į konkuruojančias ir dažnai priešiškai nusiteikusias žiniasklaidos priemones.
Kita vertus, sėkmė kuriant įvaizdį itin priklauso nuo to, ką rašo spaudos rinkos lyderiai – „Lietuvos rytas” bei „Respublika” su „Vakaro žiniomis”, o papuolus į jų mėsmalę įvaizdžio taisymas gali kainuoti labai brangiai. Tai ypač moka išnaudoti didžiausia Lietuvos verslo grupė „Vilniaus prekyba”, kurios savininkai negaili reklamos pinigų visai žiniasklaidai, „kad gyventi būtų šviesiau”.
Taip atsiranda straipsniai, kuriuose atvirai abejojama B. Lubio imperijos finansiniu pajėgumu, o pramonininko bandymai pristabdyti elektros energijos brangimą baigiasi negailestinga kritika.
Lapkričio pabaigoje „savininkų žiniasklaidos” jėgą pajuto ir su korupcija kovojančios organizacijos „Transparancy International” vadovas Rytis Juozapavičius, kurį „Vilniaus prekybos” savininkų valdoma elektros skirstymo bendrovė VST patį apkaltino korupcija. Kaltinimus žarstantys „geri berniukai” nutyli, kad padidinę elektros kainas šiemet dėl to gaus per 100 mln. litų papildomų pajamų.
Anot „Respublikos” grupės naujienų agentūros ELTA, didžiausi šalies dienraščiai jėgas suvienijo „pirmą kartą Lietuvos istorijoje”. Iš tiesų – patinkantys „Lietuvos ryto” redaktoriui dažniausiai sulaukdavo „Respublikos” kirčių.
„Savininkų žiniasklaidos” vyravimas lemia, kad, turint daug pinigų, galima nusipirkti teigiamą plačiųjų masių nuomonę (žinoma, jeigu konkurentas neturi dar daugiau pinigų). Didžiosios verslo grupės pateko į užburtą ratą – įsigijęs žiniasklaidos priemonę nieko neparduodančių savininkų neįveiksi, o plačiau atvėręs piniginę – juos tik sustiprinsi.