49 metų kaunietė tai pasakė praėjus daugiau nei 4 mėnesiams po Nepale patirto košmaro: pavogus jos kuprinę su asmens dokumentais, bilietais, pinigais ir visais daiktais, L.Gelgotaitė pateko į šios šalies kalėjimą ir ten praleido beveik 100 dienų.
Nepažino artimieji
“Jau esu pasirengusi, - lietuvė tarė šiuos žodžius po kelių mėnesių. - Po nelaimės gulėjau Santariškių ligoninėje. Skrisdama iš Nepalo ant savo kūno pamačiau raudonų dėmių. Ir tik neseniai paaiškėjo, kad sepsis susidarė po to, kai kalėjime mane sukandžiojo vorai. Kiaušinio dydžio violetinius gumbus išpjovęs ir nekrozę konstatavęs gydytojas neslėpė, kad tokį vaizdą mato pirmą kartą per 30 metų”.
Po ilgų nerimo mėnesių Vilniaus oro uoste pamatę egzotiškais jos pačios pasisiūtais drabužiais vilkinčią ir tuomet išsekusią Laimą dukra Vytautė, brolis Algimantas, tėtis Vytautas, tėčio brolis Juozas sustingo ir, kaip vėliau prisipažino, pagalvojo, kad vargšei “pavažiavo stogas”.
Ir tik išgirdę pažįstamą balsą nušvito, puolė jai į glėbį ir visi apsiverkė.
Namie dvelkia Rytais
Kalbėdamasi su “Kauno dienos” žurnalistu tamsiaplaukė rudakė moteris švytėjo. Peržengus L.Gelgotaitės namų slenkstį Vilijampolėje, iš pradžių akys lakstė po kambarį: ant sienų kabojo daugybė jos tėvo tapytų paveikslų, puikavosi įvairių suvenyrų, nuotraukų. Iškart padvelkė Rytų kvapais - lotosu.
“Netrukdys? - paklausė šeimininkė ir paklausta apie puikią nuotaiką šyptelėjo. - Gal aš visada švytėjau, tik to nejutau?”
Moteris patogiai įsitaisė krėsle ir pasiūlė pasivaišinti raudonu vynu bei sumuštiniais. Po to atsiprašė, kad sėdi ne prie stalo: “Dar skauda nugarą: kai ten teko gulėti ant grindų, atsirado pragulos”.
Su Laima bendravome beveik 4 valandas. Pokalbio metu degė žvakės, sklido lotoso kvapas, skambėjo tibetiečių muzika. Būtent į Tibetą šių metų kovo 1 dieną, tuomet dar būdama 48 metų, viena išvyko buvusi Kauno medicinos universiteto klinikų kraujagyslių skyriaus chirurgė L.Gelgotaitė.
Kelionei paskatino mamos liga
“Kodėl vykau į Tibetą? - pakartojo klausimą Laima. Po to nutilo ir susimąstė: - Mano darbo stažas - 25 metai... Prieš rinkdamasi profesiją buvau kryžkelėje: mama norėjo, kad tapčiau gydytoja, o tėvas norėjo, kad eičiau į menus. Turėčiau teptuką, gal tapyčiau, tačiau man padovanojo adatą su siūlu, turbūt todėl tapau chirurge... Tibetas? Ne, tai nebuvo noras nuo ko nors pabėgti. Išvykdama švytėjau - tai patvirtintų ir bendradarbiai”.
Vokietijoje, Norvegijoje bei Danijoje besistažavusi chirurgė teigė, kad kelionei įtakos turėjo mamos liga - smegenų aterosklerozė: “Išbandėme įvairius metodus, geriausius vaistus, bandė padėti gydytojai - deja. Trečia stadija, praktiškai jokio kontakto, mama nejudina nei rankų, nei kojų... Žinau, kas tai yra gyvybė, kas mirtis, nes nekart ją išgelbėjau, kelis kartus masažavau spurdančią širdį...”
L.Gelgotaitė pasakojo ramiu balsu. Atvirai ir nieko neslėpdama. Jos akyse nekart pasirodydavo ašaros, tačiau tuoj pat nušvisdavo šypsena.
“Mamos liga įrodė, kad nežinau, kas ten - anapus. Nejau tai buvo viskas, ką galėjau pasiekti? Rigvedos raštams - 4000 metų. Jie sako, kas yra žmogus: vežimas ir vežikas. Vežimas - kūnas, tikrasis aš - siela ir dvasia, gyvybės energija, kurią gauname iš kosmoso. Dabar mes gydome skaudančią kūno dalį, tačiau ne visą kūną, ne sielą. Kažko nežinome, todėl žmogui kaip medžiui gelbėjame tik šaką, o nepavykus - ją nukertame, bet negelbėjame jo šerdies”.
Apvogė perkančią suvenyrus
Į Tibetą reikia vykti per Nepalą. Ten L.Gelgotaitė skrido per Amsterdamą. Neoficialiu Laimos kelionės vadovu buvo rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knyga “Pažadėtoji žemė” bei pačios rašytojos patarimai. Į Tibetą po kelių dienų, praleistų Nepale ir gavus Kinijos vizą, teko vykti pėsčiomis bei džipais per Himalajus, nes lėktuvas į Tibeto sostinę Lasą tuo metu skrido tik kartą per mėnesį.
Tibete perskaičiusi daugybę retų medicininių raštų, susitikusi su lamomis bei įdomiais žmonėmis, iš Nepalo į Europą medikė turėjo išskristi beveik po dviejų mėnesių - balandžio 24 dieną.
Tačiau, grįžus iš Tibeto ir iki skrydžio likus trims dienoms, vaikštinėjant siauromis Katmandu gatvelėmis, įvyko lemtingas įvykis.
“Siaura gatvele zujo daugybė žmonių, važinėjo automobiliai, rikšos. Tuo metu šalyje vėl paaštrėjo kova su komunistinio režimo siekiančiais maoistais. Gatvėse buvo daug kareivių, vykdavo susišaudymai, - prisiminė įspūdžius kaunietė. - Tuo metu pirkau suvenyrus. Ant peties turėjau nedidelę, rankose - didelę kuprinę su daiktais, asmens dokumentais, pinigais. Ir kai apžiūrėjusi vieną daiktą siekiau trumpam ant žemės paliktos kuprinės, nutirpau iš siaubo - jos nebuvo”.
Tris naktis miegojo viešbučio laiptinėje
Vildamasi rasti bent asmens dokumentus sutrikusi moteris dar kelis kartus grįžo į tą pačią vietą. Beveik nemokėdama angliškai (kaunietė moka vokiškai, lenkiškai, rusiškai, norvegiškai), nežinodama kur eiti, pirmą vakarą L.Gelgotaitė apsilankė “Radisson SAS” viešbutyje.
“Bijojau vietinių gyventojų, nesupratau jų kalbos, o tame viešbutyje buvo daug baltųjų, tad vyliausi ten praleisti laiką”, - pasakojo moteris.
Apsimetusi to viešbučio gyventoja, be maisto, pinigų, prabangiame “Radisson SAS” praleido tris paras: tualete prausdavosi, atsigerdavo vandens, dieną ieškojo Lietuvos ambasados ar konsulato, kurių, paaiškėjo, Nepale nėra, o nakčiai užlipdavo į septintąjį aukštą ir nakvojo laiptinėje.
“Už pinigus gali nusipirkti seksą, bet ne meilę, vaistus, bet ne sveikatą, kraują, bet ne gyvybę, - apie tėvų įdiegtas tiesas kalbėjo kaunietė. - Tačiau aš neturėjau nė cento. O trečią naktį mane rado. Pamenu, kai tamsoje į akis pašvietė prožektorius, o nustebęs darbuotojas išlemeno: “Ooo, moteris?!”
Viešbučio personalas pavaišino arbata, vaisiais: tai buvo pirmasis L.Gelgotaitės maistas po 3 parų.
“Net pagalvę atnešė, numigau!” - tuomet medikei tai atrodė palaima. Nuvežta į policijos skyrių moteris papasakojo apie įvykį, šie surašė aktą ir paliepę laukti paleido. Viešbučio vadovybė lietuvę dar nusiuntė į turizmo policijos skyrių. Jo darbuotojai, išklausę istorijos, leido pernakvoti aptriušusiame pramogų rajono Tamelio bendrabutyje “Saldusis sapnas”, knibždančiame vorų, tarakonų ir kitokių gyvių.
Kalėjimas
Po trijų parų pinigų neturinčią lietuvę iš bendrabučio iškeldino. Po nesėkmingų klajonių pėsčiomis po įvairių šalių ambasadas, kur nieko išpešti nepavyko, lietuvė vėl slapta grįžo pernakvoti į “Radisson SAS”. Iš ten kaunietė į namus parašė laišką, kuris gimtąją šalį pasiekė tik po pusantro mėnesio: tuo metu moteris jau kalėjo.
Kai viešbučio personalas kaunietę rado miegančią, šį kartą skalbinių keitimo kambaryje, valdininkas, matyt, užpyko ir vėl iškvietė policiją.
“Galvojau, kad pagaliau nuveš į ambasadą, kurioje man kas nors padės, tačiau kai pamačiau vartus su grotomis...” - “Kauno dienos” korespondentui neįtikėtiną gyvenimo istoriją tęsė Laima.
Tą akimirką moters širdy sukirbėjo nerimas, ypač kai teko pralįsti pro iki pusės nuleistas grotas. Prieš lendant pro grotas kaunietę užkalbino smalsaujantys vaikai.
“Tu alkana? - išgirdę, kad ją apvogė ir ji neturi nei pinigų, nei dokumentų, pasiteiravo maži nepaliečiai. - pasakojo Laima. - Ir tuomet jie iš laikraščio išvyniojo blynų, kuriuos akimirksniu suvalgiau”.
“Tu labai alkana”, - nustebęs tarė berniukas ir kažkur nubėgęs atnešė arbatos bei davė 5 rupijas (1 doleris - 70 rupijų)”.
Kalėjime, kur kalėjo ir vyrai, ir moterys, metaliniais laiptais persigandusią lietuvę nuvedė į kamerą. Užsidarius grotuotoms kameros durims, kaunietė pajuto tvaiką: nedidelėje patalpoje su ja dar kalėjo 7 nepalietės.
Neturėjo maisto
“Plikos sienos, ant langų - grotos ir kartonas, grindys - plūkta asla. Daugiau nieko: nei lovų, nei indų, - apžvelgė kamerą nelaimingoji. - Miegojome ant grindų, viena prie kitos. Aš - prie pat grotuotų durų. Naktimis koridoriuje neišjungdavo šviesos, o eidamos į tualetą kameros draugės turėjo mane peržengti, po to kviesdamos prižiūrėtojas metaliniu žiedu garsiai stuksendavo į grotas. O dar įvairiausi gyviai! Naktimis beveik nemiegojau. Keldavo 5 valandą”.
Maitindavo du kartus per dieną, 10 ir 19 valandą, tačiau kalinės, neturinčios pinigų, o tokia buvo tik viena lietuvė, maisto negaudavo.
“Už vaikučio duotas 5 rupijas nupirkau arbatos. Ką valgiau? Nieko. Veždama maistą prieina kalėjimo darbuotoja, klausia, ko noriu? Pasako kainą. Neturi pinigų - neturi maisto”, - pasakojo Laima.
Prausdavosi naktimis
- Jums teko patirti kalinių agresiją?
- Laimė, ne, - tikino Laima. - Aš jų nedominau, nes neturėjau pinigų. Daiktų neleido pasiimti. Turėjau kelis papuošalus, surašė ir padėjo į seifą.
"Tai buvo man brangūs daiktai, jų nebūčiau pardavusi", - gydytoja parodė išsaugotus lotoso bei saulės formos auksinę apyrankę, auskarus.
- O gyviai? Daugeliui tai kelia paniką.
- Pirmomis naktimis negalėdavau užmigti, - patylėjusi tarė Laima ir tarsi juos vydama nuo savęs persibraukė ranka galvą. - Vorai, moskitai, dideli tarakonai, dėlės, žiurkės. Pamenu, vieną naktį užsnūdau, pabudau, kai mano veidu ropojo didelė žiurkė.
- Ką darydavote dienomis?
- Iš pradžių beveik nieko, - prisipažino moteris. - Neturėjau jėgų, buvau išbadėjusi ir nusilpusi. Jutau baimę, nes mačiau ir baisiai atrodančius kriminalinių nusikaltėlių veidus.
- Tualetas, dušas?
- Hm... - gydytoja liūdnai šyptelėjo. - Dušo nebuvo. Tik sugriuvusio tualeto imitacija. Tik prie vienos išgriuvusios kabinos buvo durys: ši vieta buvo skirta moterims. Viskas vietoje: skylė gamtiniams reikalams, vanduo. Labai nešvaru, laksto gyviai. Aš ilgai vietinėms kalinėms aiškinau, kas yra tualetinis popierius. Siurbliuku teko pumpuoti šulinio vandenį. Sužinojusi kalinių grafiką maudytis eidavau, kai jau nebūdavo žmonių - vėlai naktimis arba paryčiais.
Afrikiečio pagalba
Kartkartėmis surakintą antrankiais lietuvę veždavo į migracijos departamentą. Tačiau ten viskas vyko labai lėtai. Ten kaunietei nepažįstamas turtuolis iš Čado, atvykęs pratęsti vizos galiojimo laiko ir pamatęs nelaimingąją, nuvažiavo atvežti maisto.
“Policininkai valgė prie manęs, bet maisto nepasiūlė, - lingavo galva lietuvė. - Ir tik vėliau, kai kartą pati paprašiau, atnešė sriubos su aštriais čili pipirais... O tas juodaodis čadietis atvežė kulšį vištos. Tai buvo neapsakomas skonis, nes pirmą kartą valgiau po trijų dienų”.
Mozė, toks buvo čadiečio - vienos genties vado sūnaus vardas, dar kelis kartus aplankė lietuvę. Kai ji persikėlė į antrą kalėjimą, atvežė drabužių ir 2000 rupijų. Tiesa, vėliau Mozės dovanotus drabužius kažkas pavogė.
Migracijos departamente lietuvė bandė skambinti į įvairių šalių ambasadas. Jaunas Rusijos ambasados atstovas buvo malonus, tačiau niekuo padėti negalėjo, “paguodęs”, kad vienas rusas, pametęs dokumentus, kali jau ketverius metus.
Niekuo nepadėjo ir Europos Sąjungos komiteto atstovai Nepale. Beje, tik grįžusi į Lietuvą Laima sužinojo, kad Lietuva tapo Europos Sąjungos nare.
Amerikos ambasadoje amerikiečiai telefonu rado rusakalbį ir patarė rytoj atvykti į ambasadą. Tačiau kitą dieną išgirdę prašymą nuvežti iki JAV ambasados policininkai nusijuokė: smogė kaunietei ranka ir patarė nekelti balso. “Aš neturėjau pinigų, nes jiems taip pat reikėjo mokėti”, - teigė L.Gelgotaitė.
Sulyso 24 kilogramais
“Tu tik čia neišsigąsk”, - vėliau Laimai patarė viena moteris, kuri susimušė su vyru ir abu mėnesiui buvo pasodinti į kalėjimą su mažamečiu vaiku. Greta kaunietės miegojo savo mažą vaiką pasmaugusi, dvokianti, utėlėta ir vyriškų bruožų moteris.
“Buvo baisu, - prisipažino L.Gelgotaitė. - Tik vėliau suvokiau, ko moterys knaisiojasi viena kitos plaukuose. “Ai, čia jos”, - abejingai paaiškino moterys, Laimai demonstruodamos gyvius. Tuomet ten, kur jos gulėdavo, galva nesiliesdavau. Vėliau pasisiuvau kepurę”.
Pirmoji lietuvės kalėjimo draugė - Italijoje gimusi, Kanadoje gyvenanti ir už nepaliečio ištekėjusi moteris Džois. Ji pametė vizą. Vyras, vardu Šiva, jai atnešdavo maisto, kuriuo kanadietė dalijosi su kauniete: plovu, ryžiais, arbata. Ji maisto duodavo ir nepalietiems, šios duodavo jai. Vyko mainai. Su kanadiete lietuvė kalbėjo ir apie knygas, filmus, teatrą, gyvenimą.
“Vargšele, tau viskas bus gerai”, - glostydama skruostus guodė lietuvę Džois. Laima nematė savęs veidrodyje, tik vėliau gavo šoką pamačiusi savo nuotrauką, kurią padarė Vokietijos ambasados atstovai.
“Mama, tu ten labai baisi”, - vėliau pasakys jai dukra Vytautė. Prieš patekdama į kalėjimą lietuvė svėrė beveik 70, kalėjime - 46 kilogramus. Dabar moteris sveria 60 kilogramų.
