Kaip žmonės patekdavo į KGB
Sovietmečiu į Valstybės saugumo komitetą (KGB) žmonės buvo atrenkami pagal ideologiją. Pasak muziejaus savininko J. Urbaičio, iš pradžių komitetas patikrindavo, kokia asmens giminės istorija, ar tėvai, seneliai neturėjo nusiteikimo prieš Sovietų ideologiją, ar nebuvo ištremti. Pats žmogus privalėjo būti neryškus, išsilavinęs, puikiai mokytis. Gavęs pasiūlymą dirbti KGB, žmogus būdavo priverstas sutikti, kitu atveju jam grasindavo likti be darbo vietos, netekti galimybės išvykti į užsienį, kitą miestą. Toks asmuo būdavo morališkai priverstas sutikti, nes visi kiti keliai jam tapdavo uždari.
Žmonių persekiojimai
KGB dažniausiai persekiodavo žmones, kurie nesutikdavo su Sovietų sistema, pasisakydavo prieš ją, turėdavo kitą nuomonę, užsiimdavo propaganda, rašydavo knygas, anekdotus pasakodavo, steigdavo bendruomenes, būrelius. Su tokiais KGB tvarkydavosi labai skirtingai. Pradedant nuo perspėjimo pasisodinus į mašiną ir baigiant kankinimu.
Vienas iš persekiojimų įrenginių, kurį teko pamatyti muziejuje, tai slapta kamerą švarko sagtyje. Kamera buvo įmontuojama į vieną iš švarko sagčių, o kišenėje įmontuojamas mažas įrenginys, kurį paspaudus, kamera sagtyje fotografuoja. Tokios slaptos kameros buvo naudojamos papkėse, fotoaparatuose ir t.t.
Prisipažinimai
Tarnybiniam naudojimui KGB darbuotojai turėjo „Tolmačiovo opozijos“ bylų fondą. Jame yra vadinama tardytojo atmintinė, kurioje minimi būdai priversti žmogų kalbėti.
Instrukcijoje rašoma: „priversti tą kontrrevoliucinę bjaurybę atsiklaupti prieš sovietų valdžią, nuginkluoti jį morališkai, atskleisti jo kontrrevoliucinę veiklą ir demaskuoti visus tos organizacijos narius“.
Rezultatui pasiekti buvo įvairiausi būdai. Vienas iš jų buvo tramdoma elektros kėdė. Ją dažniausiai naudojo asmenims, kurie buvo labai patriotiški, psichiškai nesveiki ar žymūs ideologijos politikai, kurie nepaklusdavo tarybų valdžiai.
Dar vienas iš būdų buvo tardymo kambarys. Jame apklausiamasis būdavo labai nepatogiai pririšamas prie pritvirtintos kėdės, kad gavęs smūgį nenugriūtų. Stalo šviestuvas būdavo nukreiptas tiesiai į akis. Tardymo metu privalėdavo dalyvauti mažiausiai du žmonės, o kartais ir daugiau. Jie dirbdavo pakaitomis, kad kaltinamąjį be sustojimo galėtų
tardyti tiek morališkai, tiek fiziškai. Tokio kambario ekspoziciją galima pamatyti muziejuje, kartu su visais daiktais ir kraupiomis istorijomis.
