Šis tyrimas pernai rudenį buvo sustabdytas, bet po I. Strazdauskaitės nužudymo atnaujintas. O prieš kelias dienas pareigūnai rado daiktų, labai svarbių latvio apiplėšimo tyrimui. Pasak Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) viršininko pavaduotojo Andžejaus Roginskio, rastieji daiktai yra labai svarbūs tyrimui, jie padeda rekonstruoti nusikaltimą.
LKPB viršininkas Rolandas Kiškis DELFI sakė, kad rastieji daiktai yra iš pagrobtojo latvių „VW Passat“, tačiau, motyvuodamas tyrimo sumetimais, jų neįvardijo.
Verslininkas iš Latvijos DELFI pats papasakojo tos praėjusių metų balandžio nakties įvykius.
„Mes su kolega važiavome iš Latvijos į Vokietiją gana nauju automobiliu. Išvykome maždaug vidurnaktį, kitos dienos popietę planavome būti Vokietijoje“, – pasakojo DELFI pašnekovas.
Iki pasiekiant Kauno apskritį jie sustojo tik vieną kartą – Latvijoje, Bauskėje. „Mes pravažiavome Panevėžį, pasukome į dešiniau Kauno link pro Kėdainius. Visą laiką važiavau įsijungęs greičio palaikymo sistemą, tad mano greitis buvo apie 90 kilometrų per valandą. Mano kolega užmigo, susitarėme pasikeisti, kai pamiegos. Jaučiausi ramiai, kelias buvo tuščias“, – pasakojo vyras. Tačiau apie 3 valandą jis pastebėjo, kad kažkoks automobilis – maždaug 10-15 metų senumo „Audi“ – pradėjo jį sekti.
„Automobilis artėjo labai greitai – aš laikiausi pastovaus greičio, tačiau galinio vaizdo veidrodėlyje stebėjau, kaip staigiai prie manęs artėja šviesos. Vairuotojas elgėsi labai keistai – tai priartėdavo, tai atsitraukdavo. Įsukau į autostradą, padidinau greitį, tačiau automobilis priartėjo taip arti, kad net negalėjau matyti jo numerių. Galbūt 5-10 kilometrų važiavome taip. Mąsčiau, gal tai koks išprotėjęs vairuotojas, kuris bando man parodyti, kad važiuoju pernelyg lėtai, bet, kaip minėjau, greičio aš nekeičiau, važiavau pirmąja eismo juosta, taigi antroji buvo laisva“, – prisiminė pašnekovas.
Tačiau staigiai priartėjęs automobilis rėžėsi į „VW Passat“. Supratau, kad tai nebuvo netikėtumas, tai tyčia padaryta avarija. Automobilis pradėjo mėtytis iš vienos kelio pusės į kitą, esu labai laimingas, kad man pavyko jį suvaldyti. Pristabdžiau iki maždaug 50 kilometrų per valandą greičio ir pažiūrėjau, kaip elgiasi jie. Kitas automobilis persirikiavo į mano eismo juostą ir pradėjo stabdyti šalikelėje. Sutrikau. Nesupratau, ką turėčiau daryti, tačiau pirmoji mintis buvo – negaliu pabėgti, reikia skambinti policijai, nes jie pameluos, kad mes sukėlėme avariją, todėl sustojau“, – pasakojo vyras.
Galiausiai jų automobiliai liko stovėti maždaug 20 metrų atstumu. Pirmasis – pašnekovo vairuojamas, už jo – tyčia atsitrenkęs. „Mano kolega pabudo, pradėjo klausti, kas nutiko. Pasakiau, kad kažkas tyčia į mus atsitrenkė, kažkokie kvailiai sukėlę avariją. Pradėjau skambinti policijai, tačiau tai padaryti buvo neįmanoma, nes telefonas nebuvo ryšio. Dabar galvoju, gal jie turėjo kokį ryšio blokatorių? Ėmiau stebėti, kaip kitu automobiliu važiavę elgiasi. Pamačiau, kad vienas jaunas vaikinas išlipo ir pradėjo artėti prie mūsų. Taip pat išlipau, ėmiau eiti jo link. Vaikinas sustojo maždaug 3 metrų atstumu nuo manęs. Tai buvo maždaug 20 metų čigonas. Jis pradėjo isteriškai šaukti: „Oi, kaip taip nutiko?!“, „Oi, mano galva!“. Aš staigiai jį nutraukiau, paprašiau grįžti į mašiną ir laukti policijos“, – dėstė vyras.
Tąkart abu jie grįžo į savo automobilius. Pašnekovas vis bandė prisiskambinti policijai, kai pastebėjo, kad minėtas vaikinas vėl ateina. Pasikartojo ta pati situacija – jie sustojo vienas prieš kitą ir ėmė kalbėtis. „Jis pradėjo aiškinti nežinantis, kaip nutiko šis incidentas, klausė, gal galėtume užpildyti eismo įvykio deklaraciją, tačiau aš atsisakiau ir pasakiau, kad lauksiu policijos. Jis vėl grįžo iki automobilio, toliau bandėme prisiskambinti policijai, aišku, jutome didelį stresą, buvo naktis, tad net nepastebėjome, atrodė, kad per kelias sekundes, bet tas automobilis priartėjo prie mūsų, iš jo iššoko du ginkluoti žmonės, atidarė mūsų automobilio dureles ir išvarė iš automobilio“, – prisiminė vyras. Jis matė, kad vienas juos užpuolusių – tas pats romas, su kuriuo kalbėjosi. Kitas – tamsaus gymio, bet nepanašus į čigoną. Tarpusavyje jie kalbėjosi rusiškai.
„Kai išlipome iš automobilio, ginklą tas čigonas nukreipė nuo mano galvos į kojas. Jis stovėjo maždaug 2-3 metrų atstumu. Mano kolegai jie liepė eiti Klaipėdos link, o man – mišku Kauno link. Kai pradėjau eiti, vaikinas su ginklu mane sekė, bet pamatėme metalo konstrukciją, skirtą tam, kad gyvūnai neiššoktų ant kelio. Kai pasakiau, kad nėra, kur toliau eiti, jis pasakė, kad galiu eiti su kolega. Paėjome maždaug 20-30 metrų, kai man liepė sustoti, išmesti telefoną, atsigulti ir priglausti galvą prie žemės taip, kad nieko nematyčiau. Tai ir padariau. Pajutau, kad jis labai arti manęs. Greičiausiai paėmė mano telefoną“, – spėjo vyras.
Vėliau vaikinas paklausė, ar jie prisiskambino policijai. Išgirdęs, kad ne, jis kreipėsi į kartu buvusius, liepė grįžti prie automobilių ir važiuoti. „Atrodo, du vaikinai sėdėjo mūsų automobilyje, kiti du – jų. Iš viso jų buvo 4 ar 5. Jie pajudėjo Kauno link“, – prisiminė vyras. Jis sakė neįsidėmėjęs „Audi“ automobilio numerių – tai buvo per tamsu juos pamatyti, tai akino automobilio šviesos.
Pasižymėję vietą, kur buvo paleisti, rastais plastmasės gabalais, jie ėmė bėgti Klaipėdos kryptimi, nes norėjo kuo greičiau iš ten dingti – nebuvo tikri, ar užpuolikai negrįš. Už kelių kilometrų vyrai išvydo namą, kuriame degė šviesa, pradėjo belstis ir prašyti pagalbos, bet buvo sutikti itin nedraugiškai. Namo savininkai esą nenorėjo atidaryti durų, iš pradžių atsisakė kviesti ir policiją, liepė eiti šalin. „Po maždaug pusvalandžio mes grįžome atgal, vėl pradėjome kalbėtis su tais žmonėmis, kol jie galiausiai pažadėjo paskambinti policijai. Tik po maždaug valandos, praėjus apie 1,5-2 valandoms nuo to, kai buvome užpulti, atvyko pareigūnai. Jie nebuvo pernelyg susidomėję tuo, kas nutiko. Tai buvo du vyrai, kurie paprašė atsisėsti į automobilį ir paklausė, ar galime parodyti nusikaltimo vietą. Kai pasakėme, kad žinoma, mus ėmė įtarinėti suorganizavus tai – esą kaip galime atsiminti, kur tai nutiko, kaip sugalvojome pažymėti... Kai nuvykome į vietą, pareigūnai pradėjo ieškoti, ar ten nėra mūsų telefonų, bet nieko nerado“, – prisiminė pašnekovas.
Po to jie buvo nuvežti į vieną Kauno apskrities policijos komisariatų. Tai, ką tuomet patyrė, vyras iki šiol prisimena su kartėliu. „Jautėmės ne kaip nukentėję, o kaip banditai. Buvome įtariami tuo, kad patys pradanginome automobilį norėdami pinigų, mūsų net neapklausė iš pradžių. Buvo labai šalta, apie 5 laipsniai šalčio, aš – tik su megztiniu, tačiau nepasiūlė net arbatos, kažko šilto apsigobti, liepė tiesiog ramiai sėdėti. Visą tą laiką manęs neapleido mintis, kad galbūt jie susiję su šiuo nusikaltimu? Niekas nenorėjo mums padėti. 2 valandas niekas mumis nesirūpino. Kai paklausdavome, ko laukiame, pasakydavo, kad vadovybės sprendimo“, – piktinosi latvis.
Tik po maždaug 2 valandų į juos buvo atkreiptas dėmesys. Jo kolega buvo nuvestas į vieną kabinetą, jis – į kitą. Vėl teko palaukti apie valandą. „Prieš apklausą manęs paprašė pasirašyti kažkokį dokumentą, tačiau jis buvo parašytas tik lietuvių kalba. Pasakiau, kad nepasirašinėsiu to, ko negaliu suprasti. Tuomet man buvo pasiūlyta jį išversti, esą perskaitys rusiškai, bet pasakiau, kad negaliu ir tuo pasitikėti. Galiausiai nuspręsta filmuoti, aš kalbėsiu rusiškai, jie – kažkoks prokuroras, vertėjai, vers į lietuvių kalbą. Ši procedūra užtruko kone visą dieną“, – prisiminė vyras.
Jo teigimu, visa tai vyko taip apgailėtinai, kad iki šiol tai prisiminti jam labai nemalonu. Situacija esą pasikeitė tik tuomet, kai vyro artimieji pradėjo jo ieškoti per Latvijos policiją, o šie kreipėsi į Lietuvos pareigūnus. Esą tik tuomet buvo suprasta, kad pašnekovas tikrai susidūrė su rimtomis problemomis. „Kai viskas baigėsi, pareigūnai mums tiesiog pasakė: „Viso“. Išėjome iš policijos taip, kaip stovime – be dokumentų, telefonų. Tačiau niekam tai nerūpėjo.
Keista jam tai, kad niekas iš Kauno policijos daugiau jam neskambino, nieko neklausė, apie tyrimo eigą neinformavo.
„Supratome, kad kažkas čia nėra gerai. Tačiau ką galėjome padaryti? Esame vienoje šalyje, tai nutiko kitoje. Pats ėmiau klausti, gal kažką rado? Man aiškino, kad dirbama labai sunkiai, vyksta tyrimas – tai vieninteliai atsakymai, kuriuos gavau. Galiausiai sulaukėme dokumentų, kad visa ši byla uždaryta nesurinkus pakankamai įrodymų“, – stebėjosi pašnekovas.
Tik po I. Strazdauskaitės nužudymo šis tyrimas buvo atnaujintas, bylą perėmė LKPB.