Bando ištraukti H. Daktarą iš kalėjimo: paaiškėjo naujos aplinkybės

Griežčiausia bausme – įkalinimu iki gyvos galvos nuteisto Kauno nusikalstamo pasaulio šulo Henriko Daktaro, pravarde Hena, advokatas Vytautas Sirvydis įsitikinęs, kad turi būti atnaujinta Kauno „Daktarų“ grupuotės baudžiamoji byla.

„Mano ginamasis yra nuteistas pačia griežčiausia iš įmanomų bausmių – laisvės atėmimu iki gyvos galvos, todėl būtina pašalinti net menkiausias abejones, ką būtų galima padaryti atnaujinus baudžiamąją bylą“, – nurodė V. Sirvydis.

H. Daktaro advokatas Vilniaus apygardos teismui apskundė generalinio prokuroro Evaldo Pašilio nutarimą neatnaujinti baudžiamosios bylos dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių – gynėjo pareiškimą išnagrinėjusi prokuratūra nustatė, kad nuteistojo atstovo pareiškime nenurodyta jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios „Daktarų“ bylą nagrinėjusiems teismams nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį.

Prokurorų sprendimą neatnaujinti bylos teismui apskundęs advokatas teigia, kad būtina išsiaiškinti, ar iš tikrųjų buvo nužudyti „Daktarams“ priklausę Rimantas Ganusauskas, pravarde Mongolas, ir Vladimiras Sinevskis, pravarde Turistas, dėl ko H. Daktaras yra pripažintas kaltu.

Advokato teigimu, būtina apklausti iki šiol taip ir neapklaustą bei nukentėjusiuoju nepripažintą R. Ganusausko sūnų Elvį Ganusauską, kuris esą turi duomenų, kad jo tėvas iš tikrųjų yra gyvas.

„E. Ganusauskas ilgą laiką po to, kai, pagal baudžiamosios bylos medžiagą (po 1993 m. gruodžio 25 d.), jo tėvas R. Ganusauskas esą buvo nužudytas, dar eilę metų su juo bendraudavo telefonu ir buvo susitikęs Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, – nurodė V. Sirvydis. – Į šį susitikimą E. Ganusauskas važiavo ne vienas, šios aplinkybės yra nesunkiai patikrinamos, pradėjus procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.“

Be to, anot H. Daktaro gynėjo, jau po nužudymo, 1994 m., R. Ganusauską gyvą matė ir su juo kalbėjosi verslininkas Mečislovas Drutis su žmona. „Šios aplinkybės anksčiau nebuvo žinomos“, – nurodė advokatas.

Jis taip pat nurodė, kad būtina apklausti ir daugiau liudytojų, pagal kurių parodymus galbūt būtų pakeistas nuosprendis ir bausmė H. Daktaro baudžiamojoje byloje.

Tačiau advokato prašymas atnaujinti procesą „Daktarų“ grupuotės byloje liko nepatenkintas – jo skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismo teisėjas Arūnas Šumskas paskelbė, kad H. Daktaro gynėjo nurodyti argumentai buvo apsvarstyti dar tada, kai teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą.

„Bylą išnagrinėjusio Lietuvos apeliacinio teismo kolegija konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje yra pakankamai iš skirtingų šaltinių gautų patikimų įrodymų, leidžiančių daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad H. Daktaras nužudė V. Seneckį, – pažymima nutartyje dėl atsisakymo atnaujinti procesą. – Be to, Apeliacinio teismo kolegija nurodė, kad objektyviais bylos duomenimis nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog tyčia nužudyti R. Ganusauską, siekiant turtinės naudos , buvo susiformavusi dar iki jo nužudymo, ir konstatavo, kad H. Daktaras nužudė R. Ganusauską dėl savanaudiškų paskatų.“

Pasak teisėjo, iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad advokato pareiškime nurodytos aplinkybės teismui nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo žinomos, todėl jos „negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis“.

Be to, anot teismo, „jokių abejonių dėl R. Ganusausko nužudymo teismui nekilo, niekas jo nėra matęs gyvo, išskyrus gynėjo nurodytus liudytojus, kurių parodymai jau anksčiau buvo atmesti kaip nepatikimi ir neobjektyvūs.

„Advokato iškelta versija dėl dviejų asmenų nužudymo paneigimo buvo išsamiai išanalizuota bylą nagrinėjant apeliacine tvarka“, – nurodė teismas, kurio priimtą nutartį V. Sirvydis dar galės apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui – jo priimta nutartis bus galutinė ir neskundžiama.

H. Daktarui ir jo gynėjui nepalankioje nutartyje taip pat pažymima, kad „įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios, o ne visos įmanomos bylos aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas“.

Teismas: H. Daktaras – labai pavojingas

„Įkalinimas iki gyvos galvos yra ta pati mirties bausmė. Mirties bausmė su atidėjimu... Aplink save nematau nė vieno, kurį reikėtų kalinti iki mirties – galima gi skirti 20 metų, bet negalima nurašyti žmogaus.“

Taip savo paskyroje feisbuke rašė į juodąją Lietuvos istoriją patekęs H. Daktaras, kai Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė jam įsiteisėjusį nuosprendį. Vėliau jį peržiūrėjo išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, tačiau iki gyvos galvos įkalinto H. Daktaro skundo nepatenkino.

„H. Daktaras yra labai pavojingas visuomenei ir jo nusikalstamų polinkių pakeisti švelnesnės rūšies, t. y. terminuoto laisvės atėmimo, bausme yra neįmanoma“, – pažymėjo teismas.

Anot teisėjų, H. Daktarui paskirta griežčiausios rūšies bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta, nes nenustatyta jokių aplinkybių, kurios rodytų H. Daktaro vidinį išgyvenimą, kritišką požiūrį į padarytas nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nužudymo.

Pasak teismo, nagrinėjant bylą H. Daktaras neigė kaltę dėl visų nusikalstamų veikų padarymo (išskyrus dėl disponavimo suklastotais dokumentais, kuriuos panaudojo slapstydamasis Bulgarijoje), o tai leidžia daryti išvadą, kad jam yra visiškai svetimas bendražmogiškų socialinių elgesio normų laikymasis, kritiškas savo elgesio vertinimas ir pagarba prigimtinei vertybei – žmogaus gyvybei.

Nusikaltimai, kurie turėtų slėgti H. Daktaro sąžinę

Baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai konstatavo, kad H. Daktaras ir jo bendrai 1990-1993 m. sukūrė ginkluotą šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis aprūpintą nusikalstamą susivienijimą, kurį vienijo vienas tikslas – daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus: tyčinius nužudymus, plėšimus, turto prievartavimus ir kt.

Šio susivienijimo veiklai vadovavo H. Daktaras ir Egidijus Abarius.

„Daktarų“ grupuotės nariai nuo 1993 m. iki 2000 m. pradžios, kol egzistavo nusikalstamas susivienijimas, turėjo daug ginklų, sprogmenų ir šaudmenų – pistoletų, lygiavamzdžių pompinius šautuvų, pistoletų kulkosvaidžių, revolverių, medžioklinių šautuvų, rankinių granatų ir daugiau kaip 55 kg trotilo.

Grupuotės nariai rinkdavosi „Daktarų“ pamėgtame pramogų ir poilsio komplekse „Vilija“, pirtyje „Ubalda“, kur per pasitarimus buvo aptarinėjami nusikalstamo susivienijimo planai, konkretūs nusikaltimai, skirstomi nusikalstamo susivienijimo dalyvių vaidmenys nusikaltimų darymo metu, renkami 10 proc. nusikalstamu būdu įgytų lėšų į E. Abariaus laikomą ir tvarkomą bendrą pinigų fondą.

Šis fondas buvo skirtas pareigūnų papirkinėjimui, pagalbai sulaikytiems ir suimtiesiems nusikalstamo susivienijimo dalyviams, pasirengimui nusikaltimams (ryšio priemonių, šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogmenų įgijimui ir pan.), pasipelnymui iš nusikalstamos veiklos.

Be to, taip pat buvo skirstomos nusikalstamu būdu gautos lėšos, sprendžiami nesutarimai tarp Kauno mieste veikusių organizuotų nusikalstamų grupuočių bei nustatomi kontaktai su kitomis Lietuvos ir užsienio (Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos) gaujomis.

Tie grupuotės nariai, kurie nenorėdavo dalytis pelnu ir konkuruodavo dėl įtakos sferos nusikalstamame versle, būdavo pašalinami.

Nustatyta, kad H. Daktaras buvo sumąstęs pašalinti bene garsiausią mašinvagį Raimundą Petraitį, pravarde Mondė, ir V. Sinevskį, pravarde Turistas.

Įrodyta, kad vyrai dar 1993 m. buvo iškviesti į „Viliją“, kur buvo suplanuotas jų nužudymas sporto salėje. Kai pirmasis atvyko R. Petraitis, į jį buvo paleisti šūviai, tačiau vyrui pavyko pabėgti ir pasislėpti viename daugiabutyje Varnių gatvėje.

Kai po kiek laiko į „Viliją“ atvyko V. Sinevskis, „Daktarų“ nariai jį nusivedė į sporto salę, kur H. Daktaras jam ant kaklo užmetė virvę ir užverždamas ją vyrą pasmaugė.

Po to Turisto kūnas buvo išneštas iš „Vilijos“ ir automobiliu išvežtas į tyrimo nenustatytą vietą.

Po V. Sinevskio nužudymo gyvas likęs R. Petraitis pakluso H. Daktarui ir pradėjo dalytis pelnu, gautu iš nusikalstamo verslo.

Atkeršijo, nes nesidalino pelnu

H. Daktaras taip pat buvo suplanavęs R. Ganusausko, nusikaltėlių pasaulyje žinomo kaip Mongolas, nužudymą.

Buvę „Daktarų“ nariai jų nusikaltimus tyrusiems pareigūnams atskleidė, kad Hena, gavęs duomenų, kad Mongolas gali būti susijęs su 1996 m. spalio 7 d. „Vilijoje“ įvykusiomis žudynėmis, kai buvo nužudyti penki „Daktarų“ grupuotės nariai ir pasikėsinta nužudyti patį H. Daktarą, nutarė R. Ganusauskui atkeršyti – jį pašalinti.

Hena negalėjo susitaikyti, kad Mongolas nenorėjo dalytis nusikalstamu pelnu ir konkuravo dėl įtakos sferų nusikalstamame versle bei buvo atsiskyręs nuo „Daktarų“ nusikalstamo susivienijimo.

Bylos duomenimis, laikotarpiu nuo 1993 m. spalio 8 iki spalio 16 d. R. Ganusauskas buvo iškviestas į „Viliją“, kur atvykęs buvo nuvestas į vadinamąjį Baltąjį kambarį. Čia jo laukęs H. Daktaras sudavė kelis smūgius pistoleto rankena per galvą, o po to iš pistoleto „PM“ iššovė R. Ganusauskui į galvą.

Nesėkmingai – Mongolas stvėrė ranka už ginklo ir jam buvo peršauta tik rankos plaštaka.

Taip H. Daktaras pasikėsino tyčia nužudyti R. Ganusauską.

Tačiau kerštingasis Hena nenurimo – gruodžio 25 d. H. Daktaras, E. Abarius ir kiti grupuotės nariai atvyko prie namo, kur slapstėsi R. Ganusauskas, ir šį išsivežė prie kelio Kaunas-Šėta-Truskava esantį miškelį. Čia jie buvo iš anksto iškasę duobę.

Pasak liudytojų, miškelyje E. Abarius iš pistoleto „TT“ mėgino iššauti R. Ganusauskui į galvą, tačiau ginklas užsikirto ir neiššovė. Kai bandydamas išsigelbėti Mongolas ėmė bėgti, ginklą išstraukė H. Daktaras – vyras krito nuo dviejų šūvių.

Mongolo lavonas buvo užkastas, tačiau iki šiol nerastas, todėl H. Daktaras visada neigė kaltę dėl šio nusikaltimo ir tvirtino, kad R. Ganusauskas yra gyvas ir esą slapstosi užsienyje.

Taip pat „Daktarų“ grupuotei buvo inkriminuojamas alkoholio prekyba užsiėmusio koncerno „Agora“ prezidento Sigito Čiapo ir jo vairuotojo Vinco Varno nužudymas. Dėl šio nusikaltimo Lietuvos apeliacinis teismas H. Daktarą ir E. Abarių išteisino, nors pirmosios instancijos teismas juos pripažino kaltais.

Ikiteisminio tyrimo metu prokurorai buvo nustatę, kad 1995 m. pabaigoje arba1996 m. pradžioje H. Daktaras nutarė nužudyti S. Čiapą dėl to, kad jis bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis – tyrėjams davė parodymus apie H. Daktaro ir „Daktarų“ nusikalstamo susivienijimo vadovų ir dalyvių padarytus nusikaltimus, taip pat atsisakė kartu dalyvauti versle ir dalytis pelnu.

Pasak pareigūnų, organizuodamas nužudymą 1996 m. vasarį-kovą E. Abarius nurodė iš Baltarusijos iškviesti samdomą žudiką. Jam už verslininko nužudymą buvo pasiūlytas 50 tūkst. JAV dolerių atlygis.

S. Čiapas ilgą laiką buvo sekamas, „Daktarai“ specialiai nusipirko automobilį, mobiliojo ryšio telefonus, parūpino ginklų ir sprogmenų.

S. Čiapas ir jo vairuotojas buvo nužudyti 1996 m. balandį, kai išėjo iš namų – į juos buvo šauta ne mažiau kaip 55 kartus.

Pasprukęs į Bulgariją galvojo, kaip grįžti į Lietuvą

„Daktarai“ taip pat buvo nuteisti dėl svetimo turto užvaldymo – turto prievartavimų, plėšimų, kurių metu prieš nukentėjusiuosius buvo naudojami šaunamieji ginklai, fizinis ir psichologinis smurtas.

„Iš grupuotės lyderio veiksmų matyti, kad nusikalstama veikla buvo H. Daktaro gyvenimo būdas, – konstatavo teismas. – H. Daktaras – labai pavojingas visuomenei ir jo nusikalstamų polinkių pakeisti įprasta kriminaline bausme neįmanoma.“

Pirmąsyk už grotų H. Daktaras atsidūrė būdamas 19 metų, vėliau ne kartą buvo teisiamas.

2008 m. pabaigoje H. Daktaras pasislėpė nuo Lietuvos teisėsaugos, bet po metų buvo sulaikytas Bulgarijoje, netoli Varnos miesto. Čia Hena gyveno prisidengdamas kita pavarde ir planavo numirti, nors, kaip yra prisipažinęs, visada svajojo grįžti į Lietuvą.

„Jau važiuodamas į Bulgariją galvojau, kaip man grįžti namo. Aš negaliu be šeimos. Čia tas pats, kaip seną medį išrauk ir pasodink. Jeigu būčiau vienas, neturėjęs nei žmonos, nei vaikų, tai manęs niekas nebūtų suradę. Kitaip negalėjau, aš – šeimos žmogus. Negalėjau be jų – būdavo, vakare saulė leidžiasi, o aš sėdžiu ir žiūriu į Lietuvos pusę, net pėsčiomis galėčiau iki jos nueiti. Tai buvo didžiulė kančia. Jau geriau kalėjime – nors žinau, kad žmona atvažiuos, nei kad ten slapstytis kaip zuikiui. Būdavo, šunys suloja, akis pakeli ir galvoji: tuoj pariš. Taip tik širdį ir nervus nuo slapstymosi sugadinsi“, – išskirtiniame interviu DELFI anksčiau yra sakęs H. Daktaras.