Bijo motociklo garso
Šiaulietis Andrius Staražinskas pro langą stebi vėjo supamas medžių viršūnes. Netrukus jis prisipažįsta, kad to vaizdo jis tiesiog nebegali pakęsti: „Diena iš dienos, naktis iš nakties – vis tas pat. Tik tiek įrėminta daugiabučio namo lange“.
Andrius šį vaizdą stebi jau porą metų, nors nelaimė įvyko daugiau nei prieš trejetą. Andriaus mama sako, jog į šį butą jie atsikraustė tarsi bėgdami nuo savęs ir nuo 2005-ųjų gegužę įvykusios nelaimės. Senasis butas, kuriame šeima gyveno iki lemtingojo Andriaus skrydžio motociklu, buvo prie „britvininkų“ pamėgto labai judraus kelio. O Andrius po nelaimės motociklo garso nebegalėjo pakęsti. Todėl jie atsikraustė į ramesnę vietą. Giminaičiai išvyko uždarbiauti į užsienį ir paliko jiems laisvą butą su uždaru kiemu.
Toks bėgimas jų neišgelbėjo, atsirado kitokių problemų, tad dabar Andrius su mama ruošiasi vykti į kaimą, kur visą medį, o ne tik jo viršūnę pro langą galės matyti. Andrius patikslino, jog ne motociklo garso jis bijo. Jam baisu dėl to, jog galbūt kaip tik šią minutę dar vienas jaunas žmogus lekia į mirtį ar į invalido vežimėlį. Nuo kiekvieno tokio garso vėl atgyja jo paties skaudūs prisiminimai. Vaikinas prisipažino, kad dabar norėtų visus juos sulaikyti, bet ar kas klausytų? „Juk ir aš neklausiau, kai mama prašydavo neskraidyti, kai apuostydavo, ar aš neišgėręs...“
Žaidimai su mirtimi
Andrius neslepia, jog jis savąją „britvą“ spausdavo kiek galėdavo. Ne kartą dalyvavo ir ištvermės rungtyje, kai du „britvininkai“ kaktomuša lekia vienas į kitą. „Kuris pirmas nebeišlaiko įtampos ir pasuka į šalį, laikomas pralaimėjusiu, tokiam yra didelė gėda“, – aiškino Andrius ir prisipažino visada būdavęs nugalėtoju.
Andriaus mama prisimena, jog prieš kurį laiką jų namus aplankė vienuolis. Jis sūnui pasakė, kad Dievas, paskirdamas jam šitokią dalią, apsaugojo jį nuo dar didesnės nelaimės. „Tu bet kada galėjai ir nekaltą, niekuo dėtą žmogų pražudyti. O tada būtų buvę dar baisiau. Nežinau, kaip su tokia kalte reikėtų gyventi?“ – svarstė vienuolis.
Mama neišsaugojo
Raseinių rajono gyventojas R.V. neleidžia minėti nei vardo, nei pavardės, nes jis dar negali susitaikyti su medikų nuosprendžiu, jog gali niekada nebevaikščioti. Vaikinas juokavo, jog žodis „gali“ yra prastas gal tik juridinę galią turinčiuose dokumentuose. Tuo tarpu jam jis dar skamba viltingai. Dar tik metai tepraėjo po to, kai jis su „britva“ trenkėsi į medį.
R.V. per tuos metus lovoje jau prikūrė įvairiausių tikimybių teorijų, kas būtų, jeigu būtų... Iš pradžių jis manė, jog dėl jo nelaimės kalta pernelyg didelė tėvų meilė, ypač mamos, kuri nė už ką nesutiko pirkti paaugliui motociklo. Šeima gyveno tikrai pasiturimai, bet mama nė girdėti apie sūnaus užgaidas nenorėjo. Vis kartojo: „Pirma užauk, paskui užsidirbk ir tuomet galėsi nusipirkti, jei kvailumas nepraeis“. Sūnus įveikė visas mamos nurodytas pakopas. „Jei būčiau nuo jaunumės turėjęs motociklą, gal juo geriau būčiau išmokęs važiuoti?“ – svarstė vaikinas. Dabar jis mano, jog lemtis iš jo tiesiog pasityčiojo: „Niekada nevažinėjau išgėręs. Niekada be proto neskraidžiau. Ir tą dieną, kai lūžo mano stuburas, važiavau nedideliu greičiu. Tiesiog staigiame žvyrkelio posūkyje nesuvaldžiau motociklo ir rėžiausi į stulpą. Matytumėt, kokie kiti girti važinėja, ir jiems – nieko. Matyt, mano tokia lemtis, ir tiek. Ir tas beprotiškas noras turėti motociklą, tarsi nelaimės užkeikimas“.
Vaikinas nesutinka, kad „britvininkai“ įsivaizduoja esą stipresni už motociklą. „Nė velnio. Sėsdamas ant motociklo niekada negali ant sėdynės dėti galvos – ji turi būti aukščiau ir mąstyti“. Mama, klausydama sūnaus, braukė ašaras: „Viskas gerai, sūnau. Man net širdis stoja pagalvojus, jog kaip tik šiomis dienomis mes galėjome minėti tavo mirties metines. Tuomet tai tikrai būtų buvusi tragedija“. „Nesakyk taip, mama. Tu nežinai, kuris variantas yra geresnis. Tau – galbūt ir antrasis...“ – atitarė sūnus.
Prikaustytas prie lovos
Kelmės rajono Bielskiškių kaimo gyventojas Renatas Krisiukėnas prie lovos prikaustytas jau ketveri metai. Jam buvo 22-eji, kai motociklu rėžėsi į medį. Vaikinas nebepuoselėja vilčių, kad kada nors pakils iš lovos, nes žino, jog su trimis sutrupintais stuburo slanksteliais ir nutrauktu nervu tai neįmanoma. Jaunuolis žino, kad ir sėdėti jam nebelemta. „Kai ligoninėse, o paskui ir reabilitacijos sanatorijoje visko prisižiūrėjau, supratau, kad man dar labai pasisekė. Aš dar turiu rankas, dar pats pavalgau, kai paduoda, galiu žaisti kompiuteriu. O daug mano sutiktųjų ir tokių galimybių neturi, net kalbėti negali. Mirksi tik akys – iš to supranti, kad žmogus yra gyvas. Tuomet ir pagalvoju, jog man labai pasisekė“.
Renatas neslepia, kad anksčiau turėjo daug draugų. Visiems jis buvo reikalingas, visiems su juo buvo gera. Šiandien gal tik pora jų belikę. Vaikinas už tai ant buvusių savo draugų nepyksta, sako suprantąs, jog kiekvienas eina savu keliu. Galbūt griežia dantį tik ant dviejų draugelių, kurie jį tą lemtingą kartą į medį pavėžėjo.
Nelaimės dieną motociklą vairavo ne Renatas. „Motociklu važiavome trise. Kitiems – nieko, o man stuburas subyrėjo. Gal viskas dar nebūtų taip blogai baigęsi, jei iš karto būtų iškvietę medikus, o ne patys vežę mane namo. Mane parvežė pasodinę. O kai dar girti patampė...“ Renatas sakė, jog pirmiausia jį ir pamiršo tiedu draugai... „Po nelaimės aš jiems buvau reikalingas tol, kol pasirašiau, kad dėl sužalojimų neturiu pretenzijų. O paskui užmiršo“, – pasakė jaunuolis.
Niekada nevairuotų išgėręs
Renatas neslepia, kad ne visiems patinka jo pamokslavimai. Kartais net į akis jį pamokslautoju pavadina. Bet Renatas mano, jog privalo kalbėti. Nors ir žino, jog tik protingieji pasimoko iš svetimos nelaimės, o kvailiui ir savos bėdos nepakanka, jis jaučia pareigą „pamokslauti“ – dabartinis jo statusas jam suteikia šitokią teisę.
Jei šiandien kas nors atgal atsuktų laiko ratą ir Renatą vėl pastatytų ant kojų, ar jis dar liptų ant motociklo? „Žinoma. Motociklas dėl mano nelaimės niekuo dėtas. Tik niekada gyvenime nebevairuočiau išgėręs. Net dviračio. Niekada nebelipčiau į girto vairuojamą transporto priemonę. O ir iš viso į alkoholį žiūrėčiau kitaip. Tik kodėl, kad visa tai suvokčiau, turėjo šitaip atsitikti? Ar ne per didelė suvokimo kaina?“ – svarstė prie lovos prikaustytas žmogus.
Tai girdėdama, Renato mama paaiškino, jog po nelaimės sūnus tikru filosofu pasidarė, į daug ką kitokiomis akimis žiūrėti pradėjo. O dėl nusigręžusių draugų – ko ir tikėtis, jei net šeimos gydytoja per ketvertą metų nė karto jų neaplankė.
„Pernai jis buvo labai pasiligojęs. Porą mėnesių buvo komos būsenos, temperatūra – aukščiausia. Paskui dar apie mėnesį klejojo. Iškviečiau greitąją. Sako, o kur mes jį tokį dėsim? Taip ir kapstėmės patys. Manau, šįsyk jaunystė nugalėjo“, – svarstė Renato mama.
Didžiausi Renato draugai šiuo metu yra televizorius ir kompiuteris. Tiesa, pastarasis – be internetinio ryšio. Jeigu namuose būtų internetas, Renato nelaimė taptų gerokai mažesnė. Bet vaikinas labai abejoja, ar jų lūšnelėje tai įmanoma, nes čia niekada nėra buvę net laidinio telefono. Nors netoliese tokia linija nutiesta.
Ar turi Renatas nors vieną labai didelę svajonę? „Turiu. Be interneto, dar labai noriu, kad lietuviai Pekine laimėtų auksą. Tada aš tikrai jų garbei atsistočiau“, – sakė vaikinas. Ir dar Renatas labai norėtų, kad jaunimas iš jo nelaimės pasimokytų. Būtent jaunimas, nes vyresnioji karta „britvomis“ nejodinėja.