„Už ką? Už nieką!“ – Vilniaus apygardos teisme šypsodamasis pareiškė anksčiau jau du kartus teistas 19 metų Andžejus Balcevičius.
Šypsena iš jo veido nedingo ir pasakojant šiurpą keliančias nusikaltimo detales – kaip savo aukai ant galvos uždėjo ir daužė lėkštes, kojas traiškė žarstekliu, spardė, replėmis nukirto pirštą, jau bejėgiui kojomis suspaudė kaklą, o galop įmetė į tvenkinį.
„Atsigaivinti, bet matyt vanduo buvo per šiltas, nes prigėrė“, – ciniškumu pribloškė lyg apie smagiausią gyvenimo nuotykį šypsodamasis kalbėjęs Vilniaus rajono gyventojas.
Pasakojant apie itin žiaurų nužudymą buvo linksma ne tik A. Balcevičiui, bet ir keturis kartus teistam jo 27 metų bičiuliui Andžejui Cikanavičiui. Ir net nesvarbu, kad vos už keliolikos metrų sėdėjusios mirtinai nukankinto vyro seserys liejo ašaras.
„Už ką? Ką jis turėjo tokio blogo padaryti, kad taip reikėjo su juo pasielgti? Už ką žmogų žudyti?“ – Vilniaus rajone gyvenančiai Liudmilai Žegalienei rodos bent kiek palengvėtų, jeigu išgirstų atsakymą. Kad ir koks jis būtų.
Bet atsakymo nėra. Nes net patys jos brolį, įtariama, nužudę kaimiečiai negali atsakyti.
Kai apie šiurpų nusikaltimą kalbėjo A. Balcevičius, nejuokinga buvo tik šešis kartus teistam ir kalėjimo taisykles puikiai išmanančiam 44 metų Viktorui Kondratovičiui – jis yra kaltinamas ne tik itin žiauriu nužudymu kankinant, bet ir žmogaus veiksmų laisvės suvaržymu. Šis gana retai teisėsaugos praktikoje naudojamas Baudžiamojo kodekso straipsnis V. Kondratovičiui yra pritaikytas dėl to, kad du nepilnamečius jis, įtariama, privertė padėti iš vandens telkinio ištraukti lavoną, po to jį nunešti į mišką ir užkasti.
„Mums grasino, kad jeigu nevykdysime nurodymų, su mumis bus pasielgta kaip su nužudytuoju“, – policijos tyrėjams sakė kraupiame nusikaltime dalyvavę nepilnamečiai.
Kaip siaubo filme
Istorija, nutikusi Vilniaus rajone, galėtų tapti tikrų tikriausio siaubo filmo scenarijumi – ne tik dėl paties nusikaltimo žiaurumo.
Taip, kaip šiandien elgiasi itin žiauriu nužudymu kaltinami naujosios kartos nusikaltėliai, greičiausiai nesumąstytų net baisiausių filmų režisieriai– ir jie nėra kokie nors išprotėję psichiniai ligoniai. Medikai nustatė, kad jie yra sveikut sveikutėliai, puikiai suprato, ką ir kodėl darė. Ir, žinoma, gali atsakyti už savo veiksmus.
Baudžiamojoje byloje valstybinį kaltinimą palaikantis Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Ramūnas Šileika sakė, kad šiurpą keliantis nusikaltimas Vilniaus rajone, Kalvelių kaime buvo įvykdytas praėjusių metų lapkričio 20 d.
Bylos duomenimis nustatyta, kad apie 21 val. kompanija vyrų atėjo į čia gyvenusio vienišiaus Leonardo Monkevičiaus namus. Neprašyti ir nekviesti – išdaužė lauko durų langą ir atsikabinę kabliuką atsidarė duris.
Čia gyvenęs L. Monkevičius nė nespėjo sureaguoti į netikėtą vyrų vizitą – įsiveržę neprašyti svečiai ėmė jį mušti. Rankomis, kojomis ir žarstekliu – mušė, kur tik galėjo. Vėliau ekspertai nustatė, kad vyrui buvo suduoti ne mažiau kaip 25 smūgiai rankomis ir kojomis. Dar ne mažiau suduoti 3 smūgiai į galvą. Tokie stiprūs, kad lūžo net kaukolė.
O kai namo šeimininkas jau ėmė merdėti, įsiveržėliai nutarė jį atgaivinti – ant jo užpylė kibirą šalto vandens, ką tik pasemto iš šulinio.
Bet ir tuo egzekucija nesibaigė – tada L. Monkevičius buvo ištemptas į lauką ir toliau daužomas prie čia pat esančio vandens telkinio. Nors vyras nesipriešino, A. Balcevičius nutarė savo jėgą pademonstruoti L. Monkevičiui jau skaičiuojant paskutines gyvenimo minutes – ant žemės gulinčiam vyrui apie pusę minutės koja užspaudė kaklą. O paskui lyg niekur nieko visi nutarė savo auką įmesti į tvenkinį.
Čia L. Monkevičių ir paliko. Kaip šiandien sako, manė, kad jis išplauks. Juk tik norėjo, kad jis ir taip šaltą lapkričio vakarą atsigaivintų.
Bet neišplaukė – po dviejų ar trijų parų atėję prie tvenkinio vyrai pamatė plūduriuojantį lavoną. Bet nepuolė jo traukti – mąstė, kaip atsikratyti kūnu. Iš pradžių galvojo ant jo prikabinti svarmenį, tačiau paskui nutarė lavoną ištraukti ir užkasti miške. Kad neliktų įkalčių.
Taip ir padarė. O kai L. Monkevičiaus pasigedo artimieji, tylėjo it nieko nebūtų nežinoję. Bet neilgai – pareigūnai netrukus surado daug įkalčių ir išsiaiškino, kur yra užkastas nužudytojo kūnas.
„Kai mušu žmones, smūgių neskaičiuoju“
Dėl tyčinio nužudymo pareigūnai kaltinimus pateikė A. Balcevičiui, A. Cikanavičiui ir V. Kondratovičiui. Šį nusikaltimą matė ir vienas kartu su jais buvęs nepilnametis, tačiau jo atžvilgiu byla nutraukta, nes tiesioginių veiksmų paauglys neatliko. Įtarimai nebuvo pateikti ir kitiems dviem nepilnamečiams, kuriuos vėliau V. Kondratovičius privertė padėti iš vandens ištraukti lavoną ir nunešti į mišką.
Kad dalyvavo nužudant Kalvelių kaimo gyventoją, pripažįsta tik A. Balcevičius ir A. Cikanavičius, tačiau jie piktinasi, kad ekspertai ant aukos kūno suskaičiavo per daug sužalojimų – esą vyro niekas taip baisiai nemušė. Tuo metu V. Kondratovičius kratosi žudiko etiketės – esą jis sudavė tik vieną smūgį. Na, ir dar replėmis pirštą nukirto. „Daugiau nieko“, – sakė V. Kondratovičius.
Kaip buvo įvykdytas itin žiaurus nusikaltimas, teismas dar išsiaiškins – kol kas parodymus davė tik A. Balcevičius. Tai, kaip devyniolikmetis kalbėjo teisme duodamas parodymus, ne mažiau šokiruoja nei pats nusikaltimas.
Jis pasakojo, kad tą lapkričio 20 d. su draugais Šumskų miestelyje išgėrė alaus. „Nebuvau girtas, vos du bokalus išgėriau“, – tikino kaltinamasis.
Bet būtų išgėręs daugiau, tačiau neturėjo ką. Todėl su kompanija patraukė link Kalvelių kaimo.
„Neturėjom ką veikti, todėl užėjom į vieną namą“, – A. Balcevičius sakė, kad čia gyvenančio L. Monkevičiaus nepažinojo, tačiau kai vos į kambarį įžengęs V. Kondratovičius nuo lovos stotis bandančiam šeimininkui kumščiu smogė į veidą, nutarė prie jo prisijungti.
Tiesiog. Dėl linksmumo. Būtent dėl to vėliau ant vyro galvos uždėjo dvi lėkštes ir per jas kumščiu trenkė taip, kad šios sudužo.
„Viskas vyko labai greitai, negaliu pasakyti, kiek buvo smūgių, – šypsodamasis kalbėjo A. Balcevičius. – Aš kai mušu žmones, smūgių neskaičiuoju. Jeigu būčiau žinojęs, kad atsidursiu čia, teismo salėje, būčiau suskaičiavęs. Ką aš dabar galiu pasakyti? Trenkiau jam į veidą, krūtinę. Mušė ir A. Cikanavičius – delnu per veidą trenkė, na, žuvį darė, dar žarstekliu daužė. O kai sumušėme, V. Kondratovičius to vyro paprašė nueiti nupirkti degtinės – jis žinojo kaime „tašką“. Jis sutiko.“
Buvo gyvas – leido keistus garsus
Anot kaltinamojo, L. Monkevičius į „tašką“ ėjo kartu su visais – ir smurtą namuose matęs nepilnametis, kurį kaime visi „Malyj“ vadina: „Kai pamatė, kas vyksta, jis net drebėjo iš baimės“.
A. Balcevičius neslėpė, kad L. Monkevičius buvo kankinamas apie valandą – po to budeliai jį nutarė nuvesti prie vos už kelių metrų esančio vandens telkinio.
„Kai jis gulėjo ant žemės, aš jam kaklą koja gal pusę minutės prispaudęs laikiau, jis tikrai dar gyvas buvo, nes kai paleidau, leido kažkokius keistus garsus“, – kuo ramiausiai ir toliau šypsodamasis kalbėjo kaltinamasis.
Toks juokas sukėlė teisėjams abejonių, bet A. Balcevičius patikino, kad negali nesijuokti, nes šalia, kaltinamųjų narve sėdintis A. Cikanavičius jį juokina.
Jam buvo juokinga ir tada, kai pasakojo, kaip nutarė L. Monkevičių įmesti į tvenkinį.
„V. Kondratovičius sakė, kad imkite už rankų ir kojų ir įmeskite į vandenį – mes ir įmetėme, – sakė devyniolikmetis. – Norėjome, kad atsigaivintų.“
„Ar išplaukė – juk sakote, kad norėjote, jog jis atsigaivintų?“ – rimtu tonu A. Balcevičiaus klausė baudžiamosios bylos nagrinėjimui pirmininkaujantis teisėjas Stasys Lemežis.
„Ne, vanduo per šiltas buvo“, – šypsodamasis, lyg kalbėtų apie smagų nuotykį, atkirto jaunuolis.
Iš vandens ištrauktą kūną nunešė į mišką
Savo auką numirti vandenyje palikę vyrai tą vakarą daugiau kartu nesilinksmino – kiekvienas pasuko savo keliais. O po kelių dienų A. Balcevičius su A. Cikanavičiumi susitiko pirtyje – tik tada nutarė nueiti prie tvenkinio ir pasižiūrėti, kaip dienos metu atrodo vaizdas prie telkinio, kur nužudė žmogų.
„Pasiėmėme meškerę ir nuėjome pasižiūrėti, ar atsigaivino, – šiurpią istoriją toliau pasakojo A. Balcevičius. – Jis plūduriavo. Tada pažvejojom, galvojom, ką daryti – A. Cikanavičius pasiūlė paskambinti į policiją, kad žvejodami radome lavoną, bet aš nesutikau. Nutarėme, kad reikia vakare susitikti visiems ir pakalbėti, ką toliau darysime. A. Cikanavičius ateiti negalėjo, todėl aš nuėjau pas V. Kondratovičių – tuo metu pas jį jau buvo du nepilnamečiai (nurodo konkrečius asmenis, tačiau šie duomenys negali būti skelbiami, nes susiję su galima žala nepilnamečių vystymuisi – aut. past.). Galvojom, ką toliau daryti – gal kokį svarmenį ant jo pririšti, kad nuskęstų, tačiau kažkas nesutiko. Aš tada labai išsigandau, nes labai bijau lavonų.“
Bet baimė netrukus išgaravo – V. Kondratovičius nurodė visiems kartu eiti iki tvenkinio, o paskui – į mišką. Nes kūną, kurį ištrauks, reikės užkasti.
„Aš paėmiau kirvuką, kažkas – kastuvą, pledą ir žibintuvėlį, – toliau ramiu balsu, bet dažnai nusišypsodamas pasakojo kaltinamasis. – Nuėję prie tvenkinio kūno labai ilgai ieškojome – gal 10-15 minučių negalėjome rasti, aš net sakiau, gal jau eikime iš čia, bet jis netikėtai atsirado. Tada V. Kondratovičius paėmė kastuvą ir jį pritraukė iki kranto – aš jį laikiau už rankos, kad neįkristų į vandenį. Ištraukę kūną paguldėme ant pledo ir paėmę už rankų ir kojų nešėme į mišką. Eidami pavargome, todėl kas 50 metrų sustodavome pailsėti. Bet paskui V. Kondratovičius pasiūlė paimti lavoną už rankų ir kojų ir jam užmesti ant pečių – jis vienas neš. Nepavyko – jis nukrito. Todėl vėl visi kartu nešėme.“
Kūną ketveriukė nunešė maždaug 300 metrų nuo tvenkinio – į čia pat esantį mišką. Iš pradžių vienoje vietoje bandė iškasti duobę, bet žemę kasti trukdė medžių šaknys, todėl jie auką nutarė laidoti kitoje vietoje.
„Duobę kasėme visi pasikeisdami – maždaug iki kelių, metro gylio, o tada jį paguldėme ir uždengėme suplyšusiu pledu, o kai užkasėme, tą vietą uždengėme įvairiomis šakomis“, – sakė A. Balcevičius.
Ryte pranešė draugui: viską jau padarėme
Po „laidotuvių“, kaip sakė A. Balcevičius, visi išsiskirstė – išėjo į namus.
„Bet aš nėjau – nuėjau į mūsų ofisą – tai toks namukas, kurį mano draugui atidavė senelis, čia mūsų kompanija visada rinkdavosi, mes buvome įsirengę kriaušę, sportavome, taip pat pas mus merginos ateidavo, – per apklausą tvirtino devyniolikmetis. – Bet čia ilgai būti negalėjau, nes labai sušalau, todėl paryčiais nuėjau į Šumską, ten yra toks apleistas namas, jame pernakvojau, o atsikėlęs nuėjau pas A. Cikanavičių ir pasakiau, kad jau viską padarėme.“
„Nežinau, negirdėjau, kad jiems būtų grasinama“, – A. Balcevičius tikino, kad bent prie jo akių V. Kondratovičius paaugliams negrasino, jog jeigu šie nepadės kūno paslėpti miške, jie savo gyvenimą baigs lygiai taip pat, kaip L. Monkevičius.
O teisėjo paklaustas, ar supranta, ką padarė, nes bene visos apklausos metu šypsojosi, A. Balcevičius sakė: „Taip, nužudėm žmogų.“
„Už ką?“ – klausė teisėjas.
„Už nieką“, – lyg loterijoje būtų laimėjęs vertingą prizą šypsodamasis atkirto A. Balcevičius. Ir čia pat pridūrė, kad dėl to, kaip pasielgė, gailisi.
Dovaną krikštasūnis gavo karste
Toks A. Balcevičiaus pasakojimas šokiravo nukentėjusiąsias – brolio netekusios seserys niekaip negalėjo patikėti, kad užaugusi nauja nusikaltėlių karta gali taip ciniškai pasielgti su žmogumi Tiesiog, be jokios priežaties. Nauja karta, kuri net po baisaus ir neatitaisomas pasekmes sukėlusio nusikaltimo gali kuo ramiausiai šypsotis, apie itin žiaurų nužudymą kalbėti lyg apie linksmą gyvenimo nuotykį.
Po mėnesio teismas ketina apklausti ir kitus kaltinamuosius. Jiems nukentėjusiosios yra pareiškusios ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo – teismo prašo priteisti po 60 tūkst. eurų.
Seserys teisme pasakojo, kad brolio pasigedo lapkričio 23 d., kai kaimo pardavėja pranešė, kad L. Monkevičiaus nemato jau kelias dienas, nors jis lapkričio 20 d. buvo žadėjęs atvykti į savo krikštasūnio gimtadienį. „Dovaną krikštasūnis gavo karste“, – liūdnai prisipažino L. Žegalienė.
Tuo metu brolio pasigedusi ir į jo namus atvažiavusi kita sesuo Irena Gaidamavičienė, vos tik priėjusi prie namų, išvydo kraupų vaizdą. Dar baisiau buvo viduje – viskas buvo išvartyta, sienos aptaškytos krauju.
„Iš karto kreipiausi į policiją, buvo pradėta jo paieška“, – sakė gedinti sesuo.
Nužudytojo kūnas miške buvo surastas tik po 11 dienų – gruodžio 1 d. Tuo metu trijulė jau buvo suimta ir tyrėjams pasakojo, kaip be jokios priežasties itin žiauriai žudė ir kankino Kalvelių kaimo gyventoją.
Už tyčinį nužudymą kaltinamiesiems gresia laisvės atėmimo nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.