Metais už E. Belskį vyresnis jo bičiulis Dainius Andriejauskas prisipažino, kad sutiko draugui padėti. „Man pinigai buvo susukę protą“, – teisinosi jis.
Laimei, toks jaunų vyrų planas nesuveikė – nusikaltimo auka po į jį paleistų šūvių ir dūrių peiliu išgyveno.
Vilniaus apygardos teismas pirmadienį paskelbė, kad nužudymą organizavęs ir patėvio pinigus sukčiavimo būdu pasisavinęs E. Belskis už grotų praleis 13 metų. Kadangi jis buvo nuteistas ir kitose bylose, prie šio nuosprendžio pridėta dėl kitų nusikaltimų neatlikta bausmė, todėl jis kalės 14 metų.
Tuo metu E. Belskiui talkinęs D. Andriejauskas už grotų praleis 12 metų.
Baudžiamąją bylą išnagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininkė Sigita Bieliauskienė pabrėžė, kad nuteistieji iš anksto ruošėsi labai sunkiam nusikaltimui, tačiau jo neužbaigė, nes nukentėjusysis aktyviais veiksmas pasipriešino.
Pasak teisėjos, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nuteistieji ruošėsi nužudyti E. Belskio patėvį – iš anksto buvo įsigytas ginklas, jo eita nušauti užsidėjus pirštines.
Tokį nusikaltimą E. Belskis, teismo teigimu, buvo suplanavęs įvykdyti, nes siekė užvaldyti nukentėjusiojo turtą, be to, didelę dalį pinigų jau buvo pasisavinęs – nuėmė nuo banko sąskaitos, be to, jo vardu ėmė įvairius kreditus. Kad nukentėjusysis nesužinotų, jog jo sąskaitoje banke nebėra pinigų, nuteistieji nuolat tikrino jam siunčiamus laiškus.
E. Belskį ir D. Andriejauską nuteisęs teismas iš jų taip pat nusprendė nukentėjusiajam priteisti 40 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimą. Be to, E. Belskis savo patėviui turės sumokėti 20 tūkst., o kartu su D. Andrijausku – 45 tūkst. Lt. Tiek jie spėjo iš vyro pasisavinti.
Vilniaus apygardos teismo nuosprendis dar negalutinis – nuteistieji jį galės skųsti apeliacine tvarka.
Nusikaltėlis iššoko iš trečiojo aukšto
Bylos duomenimis, kaltinamieji nužudymą organizavo siekdami nuslėpti kitus nusikaltimus – sukčiavimus įgyjant didelės vertės turtą, informacijos apie asmens privatų gyvenimą neteisėtą rinkimą bei neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ir nešaunamaisiais ginklais.
Pareigūnai išsiaiškino, kad 2012-ųjų gegužės 23-iąją, apie 12.30 val., Vilniuje, Fabijoniškių mikrorajone, viename iš P. Žadeikos g. esančių butų buvo užpultas ir sužalotas 56 metųLeonidas Chorošejus. Į jį iš revolverio buvo paleisti du šūviai, be to, keturis kartus jam buvo durta peiliu.
Su užpuoliku susigrūmusiam vyrui pavyko atlaikyti penktąjį dūrį – atstūmęs nepažįstamąjį L. Chorošejus išbėgo į laiptinę kviestis kaimynų pagalbos, tuo metu nusikaltėlis užsirakino viduje. Vėliau jo taip ir nepavyko rasti – iššoko pro balkoną iš trečiojo aukšto.
Plėšimo ir pasikėsinimo nužudyti versijas pradėję tirti sostinės kriminalistai netrukus gavo duomenų, kad su šiuo nusikaltimu gali būti susijęs nukentėjusiojo posūnis E. Belskis – užpuolimo dieną L. Chorošejus savo sąskaitoje pasigedo daugiau kaip 70 tūkst. Lt, dalis jų buvo pervesti į D. Andriejausko sąskaitą.
Surasti E. Belskį, kuriuo L. Chorošejus labai pasitikėjo, nebuvo paprasta – jau prieš tai jo už įvairius nusikaltimus ieškojo pareigūnai. Nusikaltimas buvo išnarpliotas tik tuomet, kai buvo sulaikyti įtariamieji. L. Chorošejų užpuolęs D. Andriejauskas pareigūnams prisipažino, kad nebegali tylėti, nes jau kurį laiką naktimis sapnuoja košmarus.
Kai turi daug pinigų, turi ir draugų
Tyrimo metu paaiškėjo, kad po žmonos mirties L. Chorošejus su dukra buvo paveldėję butą, kurį vyras vėliau pardavė. Už jį gautus 160 tūkst. Lt vilnietis laikė savo banko sąskaitoje, o pats gyveno pas sugyventinę tame pačiame name.
Dideli pinigai susuko jo posūnio E. Belskio galvą – jis nusprendė užvaldyti visus patėvio pinigus. Sužinojęs, kad šis ketina nupirkti mažesnio ploto butą, E. Belskis paprašė banke atidaryti sąskaitą. Kadangi tuo metu jo jau ieškojo pareigūnai, vaikinas norėjo, jog sąskaita ir banko kortelė būtų išduota patėvio vardu – esą taip bus mažiau problemų.
Nieko blogo neįtardamas L. Chorošejus įvykdė posūnio prašymą. Netrukus buvo surastas butas, kainavęs 99 tūkst. Lt, tačiau nekilnojamojo turto agentė paprašė sumokėti 10 tūkst. Lt.
L. Chorošejus neslėpė, kad nemokėjo naudotis internetu, todėl posūnis jam padėjo atlikti pavedimą. Tiesa, pinigai pateko ne į agentės, o į kitą L. Chorošejaus sąskaitą, kuria naudojosi E. Belskis.
Gavęs pinigus jis netrukus išsikraustė iš namų – išsinuomojo butą netoliese esančioje S. Neries g.
Pinigų kvapą pajutęs E. Belskis nesėdėjo rankų sudėjęs – patėvio vardu ėmė imti greituosius kreditus, o kai turi pinigų, turi ir draugų – jo namuose ėmė lankytis bendraamžiai. Taip E. Belskis susipažino su D. Andriejausku, kurį po kiek laiko pakvietė kartu gyventi nuomojamame bute.
„Tuo metu buvau išėjęs iš namų, norėjau pajusti savarankiško gyvenimo skonį“, – prisipažino D. Andriejauskas.
Jį su E. Belskiu supažindinęs vilnietis Paulius Vaitonis teisme pasakojo, kad visi kartu linksmai leisdavo laiką – kone kiekvieną vakarą lankydavosi naktiniuose klubuose, buvo išsinuomoję automobilį, daug kur keliavo. Visas išlaidas apmokėdavo E. Bielskis.
„Supratau, kad tie pinigai negali būti iš teisėtos veiklos, – P. Vaitonis prisipažino, kaip kartą lankydamasis E. Belskio bute matė labai didelę sumą pinigų. – Kartą jis man pasiūlė sekti kažkokį žmogų, tačiau man tai buvo nepriimtina – atsisakiau“.
Dideli pinigai susuko protą: nekilo jokių klausimų
„Kai apsigyvenau su E. Belskiu, mano padėtis buvo labai sunki – neturėjau nei pinigų, nei darbo, o šalia mačiau žmogų, kuris leidžia pinigus, turi tvirtą pagrindą po kojomis, maniau, kad gal ir man jis pateiks kokių nors pasiūlymų, – sakė su bičiuliu maždaug dvi savaites kartu gyvenęs D. Andriejauskas. – Patikėkite, kai kai studentui numeta tokią didelę sumą pinigų po nosimi, dingsta visi klausimai“.
Jo teigimu, kartą E. Belskis parodė revolverį – jį buvo nusipirkęs. „Po kiek laiko mes miške jį porą kartų išbandėme – kartą važiuodami Molėtų plentu šaudėme į stotelės stendą“, – pasakojo D. Andriejauskas.
Iš kur E. Belskis gaudavo pinigų, D. Andriejauskas teigė nesigilinęs: „Nelabai mėgau lįsti ne į savo reikalus, todėl neklausiau – būdavo, kad jis prašo nuimti nuo banko kortelės pinigų, taip gal tris kartus jam padėjau – du kartus išgryninau po tūkstantį, o kartą – 48 tūkst. Lt“.
Pinigus E. Belskis esą laikydavęs seife, kurį nusipirko „Senukuose“. „Tada kartu dar pirkome televizorių ir dvi žiūronų poras – man tada naiviai mąstant atrodė, kad šiaip, į gamtą pasižiūrėti“, – D. Andriejauskas sakė, jog pats asmeniškai buvo įsigijęs tris kovinius mėtomus peilius.
„Juos nešiojausi su savimi – norėjau pasipuikuoti“, – prisipažino D. Andriejauskas.
Į butą pateko užsidėjęs pirštines
D. Andriejauskas sakė nepažinojęs E. Belskio tėvų, nežinojęs jo praeities, tačiau buvo tik girdėjęs, jog šis jaunas gyveno ir mokėsi Čiobiškio vaikų socializacijos centre.
„Jis man sakydavo, kad prieš atsikraustydamas į nuomojamą butą gyveno P. Žadeikos gatvėje – šiuo metu ten dabar tuščias butas, todėl kartais prašydavo, jog nueičiau ir iš pašto dėžutės išimčiau jam laiškus, taip buvau nuėjęs gal keturis kartus, – pasakojo D. Andriejauskas. – O kartą jis paprašė, kad nueičiau į butą ir iš kambario atneščiau dėžutę. Nieko nesigilinau – nuėjau, atsirakinau duris, į nurodytą vietą nuėjau paimti dėžutės, bet jos ten nebuvo. Toje vietoje buvo padėtas revolveris, todėl jį paėmiau, galvojau, gal suklydo kalbėdamas apie dėžutę“.
D. Andriejauskas neslėpė, kad į draugo butą ėjo užsidėjęs pirštines. „Prisižiūrėjęs filmų nenorėjau, kad rastų mano pirštų atspaudus“, – sunkiai įtikinamą versiją dėstė jis.
Vaikinas tikino, kad paėmęs revolverį jau ruošėsi išeiti iš buto, kai išgirdo, jog kažkas rakina duris.
„Labai išsigandau, nesupratau, ką darau, ieškojau vietos, kur pasislėpti, todėl išbėgau į kitą kambarį, bet ir jame nebuvo vietos, kur galėčiau pasislėpti, – sakė jis. – Tada pamačiau padėtus peilius – tokius pačius, kokius buvau nusipirkęs. Išgirdau, kaip į butą įėjęs žmogus ėjo link kambario, kuriame buvau – iššokau prieš jį, galvojau, pagąsdinsiu... Tada pamačiau, kad jis kelia ranką, todėl spontaniškai paspaudžiau gaiduką... Šoviau du kartus. Paskui jis kažkiek atsitraukė, tada prasidėjo grumtynės... Kitoje mano rankoje buvo peilis – net neįsivaizduoju, kur dūriau... Paskui jis pabėgo, o aš užsirakinau buto duris – bėgiojau iš vieno kambario į kitą, galvojau, gal gultis ir laukti policijos, paskui pamačiau, jog rankoje laikau piniginę, pamaniau, kad mano, bet kai ji nukrito, pamačiau, jog ten – svetimi dokumentai. Ją palikau, o visas kruvinas iššokau pro balkoną iš trečiojo aukšto“.
Naktimis sapnavo košmarus
D. Andriejauskas teigė, kad revolverį išmetė į šiukšlių konteinerį prie nuomojamo buto.
„Kai grįžau namo, E. Belskis pamatė mane kruviną, ėmė keikti, ką pridirbau, – sakė jis. – Paskui jis man davė tūkstantį litų, liepė susirasti butą arba eiti pas savo panelę. Pas ją kurį laiką ir pagyvenau. Vėliau E. Belskiui sakiau, jog noriu eiti pasiduoti į Policijos departamentą, nes naktimis negalėjau miegoti... Visas tas įvykis man buvo kaip baisus sapnas“.
Tačiau, D. Andriejauskas teigė, pasidavimui prieštaravo E. Belskis: jis aiškino, kad tuo viskas nesibaigs.
„Jis manęs prašė tik jo neišduoti, siūlė gerai pagalvoti – nedaryti skubotų išvadų“, – D. Andriejauskas teisme neigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog E. Belskis jam grasino, o kartą nepažįstami asmenys, prisistatę nuo jo bičiulio, nuvežė į mišką ir sumušė.
Vis dėlto, D. Andriejauskas teigė negalėjęs gyventi su mintimi, jog vos nenužudė žmogaus.
„Mane kasdien graužia, kad sužeidžiau tą žmogų, kad jam nepaaiškinau, ko atėjau į jo namus – visą laiką mano galvoje nebuvo vietos, kiekvieną naktį sapnuodavau košmarus, – sakė jis. – Mano panelė siūlė bėgti į užsienį, sakė, čia geriausias variantas, bet nenorėjau – kiek aš čia slapstysiuosi. Po šio įvykio E. Belskis planavo bėgti į Airiją, bet nesuspėjo“.
Nužudymo organizavimu apkaltintas posūnis: tai – melas
Teisme D. Andriejauskas atsiprašė L. Chorošejaus: „Atsiprašau už tas žaizdas, randus, jokiais būdais neplanavau jūsų sužaloti ir tikrai labai džiaugiuosi matydamas jus gyvą – tikiuosi, atrasite jėgų atleisti“.
Tuo metu E. Belskis neigia D. Andriejausko pasakojimą ir tikina, kad niekada iš savo patėvio nesisavino pinigų.
Tiesa, tyrimo metu jis buvo pareiškęs, jog būtent D. Andriejauskas jam pasiūlė pasisavinti pinigus iš L. Chorošejaus – esą šis net nepastebės. Šio liudijimo kaltinamasis vėliau išsižadėjo ir į pareigūnų klausimus nebeatsakinėjo.
Priimdamas nuosprendį teismas pabrėžė, kad abu nuteistieji taip ir neišdrįso pasakyti tiesos – bylos duomenimis konstatuota, jog vyrai planavo ir ketino įvykdyti nužudymą.