Apgavikas į V.Pakštienės namus paskambino dieną. Jis vertėsi per galvą mėgindamas būti įtaigus: prisistatė policininku, pasitikslino pašnekovės vardą, pavardę, adresą. Tada dar rimčiau pasiteiravo, kada moteris pastarąjį kartą matė dukrą.
V.Pakštienė ramiai atsakė, kad dukters neturi. Tuomet „policininkas” atsiprašė „pažiūrėjęs ne į tą lapą” ir prakalbo apie V.Pakštienės sūnų. Tačiau netrukus pajuto, kad mulkinimas stringa, ir metė ragelį.
Finansiškai vilnietė nenukentėjo, tačiau vis tiek nutarė rašyti pareiškimą policijai, kuriame nurodė patyrusi neturtinę žalą.
„Toks pyktis suėmė! Taip norėjau juos iškoneveikti!” – to, kad sukčius įsiutino, neslėpė Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje dirbanti vilnietė.
Ne pirmas kartas
V.Pakštienė mano, kad telefoninius sukčius jau metas pradėti tramdyti, nes jų prisiveisė kaip tarakonų: „Beveik neturiu pažįstamų, kuriems nebūtų skambinę. Net mamai du kartus skambino. Ir man jau antrą kartą.”
Pirmasis aferisto bandymas ją apgauti moteriai pasirodė įtaigus. „Dabar suprantu žmones, kurie išgirsta savo vaikų balsą. Tai buvo naktį ir grynai mano sūnaus balsas! Ir dar jis pasakė ne „mama”, o trumpinį „mam”, – pasakojo V.Pakštienė. Vis dėlto moteris neužkibo ir tąsyk – paklausė „sūnaus” vardo.
Reikia superpolicininkės
V.Pakštienė supranta, kad sučiupti telefonu pinigus viliojantį nusikaltėlį – nelengva.
„Jei nori padėti policijai, turi eiti iki galo. Pagal policininkus, ir aš turėjau neišsiduoti, o tartis su jais susitikti. Bet mano draugės buhalterei taip nepavyko padaryti. Sukčiai liepė susitikti jau sutemus, prie apleistos gamyklos. Tada dar liepė išlipti iš mašinos ir eiti iki tamsios gatvės galo. Ir nieko neišėjo – policijai ji pasakė, kad bijo ir neis.”
Vilnietės pasiūlymas policijai – turėti savo gretose pareigūnę, kuri tokiais atvejais apsimetinėtų motina ir drąsiai vaikščiotų į pasimatymus su apgavikais.
Moteris mano, kad didžiausia bausmė aferistui būtų, jei iš jo artimojo panašiu būdu kas nors išviliotų santaupas.