Šaltakraujis samdomas žudikas labiausiai išgarsėjo susprogdinęs su čečėnų mafija susijusį verslininką Rimantą Grainį. Tačiau be šio nužudymo V. Januškevičiaus biografijoje – dar dvylika lavonų. Kas jis – Vilniaus bomberiu pramintas žudikas? Kokia buvo jo vaikystė ir jaunystė, kokioje šeimoje jis brendo, kokie žmonės jį supo mokykloje, gatvėje ir nepilnamečių kolonijoje?
Jautė didelį tėvų spaudimą
V. Januškevičius gimė 1956 metų balandžio 4 dieną Vilniuje ir augo pačiame Lietuvos sostinės centre – Jogailos gatvėje. Sutapimas, tačiau būsimojo bomberio vaikystės kiemas yra vos už keliolikos žingsnių nuo tos vietos, kur sulaukęs 39-ių jis įvykdys įžymiausią savo nusikaltimą – bankininko R. Grainio susprogdinimą.
V. Januškevičius augo šeimoje, kurioje tėvų autoritetas buvo neginčijamas, o žodis – paskutinis. Nors Valerijus nuo vaikystės žavėjosi automobiliais, tėvai jį privertė įstoti į Elektromechanikos technikumą.
„Aš nuo vaikystės buvau užguitas šiek tiek šeimoje ir iniciatyva mano buvo užgniaužta. Kaip ir mano brolis: jis visą gyvenimą pradirbo virėju, nors jis sako nemėgęs to darbo, - prieš įjungtą vaizdo kamerą kalbėjo V. Januškevičius. - Vat toks inertiškas žmogus. Ir aš irgi toks inertiškas. Aš ir žmonos nepakeisčiau. Nu gal man nepatinka, aš gal geresnę galėčia surast, bet aš toks žmogus. Vat ir prie kameros pripratau – tris metus rūsy prasėdėjau, dabar čia perkėlė – nesinorisi kraustytis kažkur”.
Technikumo V. Januškevičius neapkentė. Širdis atsigaudavo tik šaudykloje, kur jaunuolis rodė puikius rezultatus. Netrukus Valerijus technikume praleido tiek paskaitų, kad neteko stipendijos. O V. Januškevičių namuose vyravo beveik kariška tvarka. Buvo įprasta visą stipendiją, iki pat paskutinės kapeikos, atiduoti motinai. Paauglys taip bijojo savo tėvų, kad nusprendė bet kokiomis priemonėmis žūt būt prasimanyti pinigų ir taip nuslėpti stipendijos praradimą. Vieną vakarą Valerijus išsinešė iš šaudyklos treniruotėms naudotą pistoletą.
Kitą dieną Valerijus iš tėvo pasiskolino trūkstamus 3 rublius ir atidavė motinai kartu su svetimu krauju aplaistytais pinigais – viso 30 rublių. Vėliau paaiškėjo, kad V. Januškevičius nušovė vakarais papildomai uždarbiavusį kagėbistą. Už savo pirmąją žmogžudystę dar būdamas nepilnametis V. Januškevičius sulaukė maksimalios bausmės – 10 metų nelaisvės. Taip prasidėjo kruvina Vilniaus bomberio kriminalinė karjera.
Žudyti privertė nepriteklius?
Atsėdėjęs 7 iš dešimties metų V. Januškevičius ilgą laiką gyveno dorai ir netgi laimingai – gavo išsvajotąjį taksisto darbą, vedė metais vyresnę Galiną, susilaukė su ja dukters, nusipirko butą ir automobilį. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atėjo 90-ųjų krizė. Visi pajamų šaltiniai staiga baigėsi.
„Aš manau, kad nesu gimęs nusikaltėliu, manęs tas niekuomet nedomino. Jeigu būtų galimybė sąžiningai dirbant užsidirbti pragyvenimui, tai kol ir buvo tokia galimybė aš ir dirbau. Bet kada prasidėjo 1990-ųjų ta blokada, o aš vairuotojas buvau. Įsivaizduojat – nėra benzino - nėra darbo. Tuo metu man buvo tokia galimybė – arba pačiam nusišauti, arba eiti ką nors nušaut. Na va ir rinkis”, - taip apie savo apsisprendimą tapti žudiku už atlygį, „Mafijos kronikose” kalbėjo V. Januškevičius.
Prispaudus skoloms, nuolatinio nepritekliaus kamuojamas V. Januškevičius prisiminė savo kalėjimo laikų sėbrą – dvidešimčia metų vyresnį patyrusį recidyvistą Vladimirą Rafejenkovą. Pirmieji mėgėjiški turgaus prekeivių plėšimai netrukus virto dar rimtesniais nusikaltimais – apiplėšimais nužudant. Taip Valerijus sudegino visus tiltus į praeitį.
Kruvino dueto aukų sąraše – pardavėjai, inkasatoriai, valiutos keitėjai, turgaus direktorė. Kiekvieną kartą – jokių pėdsakų, jokio siūlo galo policijai. Norėdami sučiupti nepagaunamus banditus kriminalistai sugalvojo desperatišką planą.
„Sugalvojome labai originalų būdą kaip gvildenant šitą inkasatoriu ir valiutos keitėjų liniją kaip pagreitinti nusikaltimo atskleidimą, - kalbėjo buvęs aukštas kriminalinės policijos veikėjas Visvaldas Račkauskas. – Sumanėme įsteigti grynai priedanginę valiutos keityklą Gariūnuose. T.y. kioską, kur būtų keičiama valiuta, o valiutos keitėjas būtų profesionalus policijos pareigūnas, kuris gera valia, savanoriškai sutiktų tapti gyvu taikiniu. Mes norėjome padaryti gyvą taikinį ir tokiu būdu iššaukti į save būsimą užpuolimą. Trūko labai nedaug. Ir manau, kad ši operacija buvo perspektyvi. Tačiau jos neprireikė”.
Galiausiai V. Januškevičius ėmė darbuotis kaip samdomas žudikas. Jis niekada nežinodavo, kas yra tikrasis užsakovas, kokie yra žmogžudystės motyvai ir nesuko sau dėl to galvos. Kaip tikras profesionalas jis į tai žiūrėjo kaip į darbą.
Aukų sąraše – ir moterys
Kiek aukų yra V. Januškevičiaus sąraše? „Tai ne pasalptis. Jeigu skaičiuot tą pirmą nusikaltimą, kai aš nepilnametis buvau, tai iš viso keturiolika. Bet tai kartu su bendrininku paėmus. Nes asmeniškai aš tai 10 žmonių, - ramiu tonu kalbėjo Valerijus. – Na, buvo čia tokie periodai, bet dabar tiek metų praėjo, kad atvirai pasakysiu - kartais pamiršti, už ką čia sėdi. Atrodo kad gimei kalėjime ir augi kalėjime. Ir sapnuojasi kalėjimas”.
Kiek jūs žmonių nužudėte šaudamas į galvą? „Į galvą? Nu kontrolinius... Vienas du, kiek čia, trys keturi – keturis prisimenu, bet gal penki, nežinau – nu maždaug pusė”, - atsakė Vilniaus bomberiu pramintas samdomas žudikas.
O koks jausmas kaskart aplankydavo, kai tekdavo šaut į vyrą arba į moterį – na, kad ir paleidžiant kontrolinį šūvį? „Žinote, aš jums pasakysiu – kada darai blogus darbus, gerai nesijausi niekada, - „Mafijos kronikose” dėstė V. Januškevičius. - O koks skirtumas – į vyrą ar į moterį? Didelis skirtumas. Vat aš jums pasakysiu – o koks skirtumas ar vaiką nušauti, ar kokį banditą? Na, suprantat, toks va ir skirtumas. Morališkai labai blogai jautiesi. Labai sunku”.
„Man sprogdinimai neįdomūs, nes manau, kad tai primityvus darbas, o va žmonių grobimas už išpirką yra labai sudėtingesnis dalykas. Čia kaip žaidimai šachmatais. Kas ką, ar policija tave, ar tu žmogų?...Va čia įdomus dalykas. Čia jau aukštasis mokslas”, - sakė septynis kartus iki gyvos galvos nuteistas ir jau daugiau kaip 15 metų Lukiškėse kalinamas nuteistasis.
Gauja pasižymėjo vidine tvarka
Šią šachmatų partiją prieš policiją V. Januškevičius laimėjo sausai – jo nė karto taip ir nesučiupo. Jis sugebėjo išvengti visų kriminalistų pasalų. O žmonių grobimas – ne tas nusikaltimas, kurį gali atlikti vienas. Savo nusikalstamos karjeros pabaigoje V. Januškevičius subūrė gerai organizuotą gaują, kur kiekvienas tiksliai žinojo savo darbą.
„Jo grupuotėje visa struktūra buvo – informatoriai, pagalbininkai, žvalgai, jaunimas turėjo tik nustatyti būsimos aukos maršrutą, judėjimą, kur gyvena, kokia mašina važinėja, kur stato mašiną, laiką ir pan. Jie tam negailėjo pinigų, investavo į sekimo techniką – tą, kuri buvo tuo metu – ir racijas, ir žiūronus turejo. Paskutiniai nusikaltimai buvo žmonių grobimai reikalaujant išpirkos ir buvo pakankamai kokybiškai viskas organizuota. Todėl šių nusikaltimų tyrimas buvo labai sudėtingas”, - „Mafijos kronikose” pasakoja ilgametis Vilniaus operatyvininkas, kuriam pavyko sučiupti V. Januškevičiaus gaujos vyrus.
Plėšimai, žmogžudystės ir aukų grobimai sekė vienas po kito. Tačiau galiausiai V. Januškevičius padarė klaidą. Vieną vienintelę, tačiau lemtingą. Sutuoktiniai Vladimiras ir Liudmila Buravcovai – paskutiniai kruviname Vilniaus bomberio aukų sąraše.
Lemtingoji žudiko klaida – tai, kad jis į pagrobtą nužudytojo Vladimiro Buravcovo mobilųjį telefoną įsidėjo savo SIM kortelę ir vieną vienintelį kartą paskambino. Dabar tai atrodo kaip neatleistinas aplaidumas, tačiau prieš 15 metų tokie sekimo metodai buvo naujiena ne tik samdomam žudikui, bet ir daugumai teisėsaugos pareigūnų.
„Tomas Ulpis (buvęs ilgametis kriminalistas, - red.past.) – dar būdamas studentas atskleidė jį pagal telefono kodą ir buvimo vietą. Tuo metu man ilgai pasakojo. Nes man buvo įdomu kaip policininkai jį surado. Iki to laiko joks nusikaltimas taip nebuvo atskleistas”, - prisiminė Valdemaras Bužinskas, buvęs V. Januškevičiaus advokatas.
Vaikščiojo su granata ir pistoletu
Bet kuris nusikaltėlis sąmoningai ar ne visada laukia arešto. Ne išimtis buvo ir V. Januškevičius. Tačiau gyvas pasiduoti jis nesiruošė.
„Juk ne bereikalo sako – krūpteli nuo kiekvieno skambučio į duris. Ir man tas buvo, - pasakoja V. Januškevičius iš Lukiškių kalėjimo. - Ryte kaimynė paskambina ir galvodavau, kas čia gali ryte ateit? Tik policija. Nei miegoti gali ramiai, nei dėl savo rytdienos nesi tikras. Eini su žmona kur nors ir galvoji – gal paskutinį kartą su ja vaikštai. Nešiojausi granatą, pistoletą su savim. O paskui galvoju – nu tai ką, jie įsiverš į butą, o aš čia ką kartu su žmona ir vaikais sprogdinsiuos ar šaudysiu? Nu pagalvojau, nedarysiu aš to”.
Įžymiojo Vilniaus bomberio areštas praėjo stebėtinai ramiai. Tuo metu kriminalistai neįtarė, ką jie iš tiesų suima.
„Aš buvau tikras, kad prieš mane jie nieko neturi – jokių faktų, kadangi jei turėtų jau būtų seniausiai suėmę, - kalbėjo V. Januškevičius. - Dėl to aš visus ginklus paslėpiau – nei granatų, nei pistoletų, nieko, ir jie atėjo pas mane namo be jokio „Aro”, be nieko, civiliai apsirengę, labai kultūringi... Keturiese. Iš 6-ojo skyriaus. Padarė kratą, be jokių antrankių į tą savo seną „Volgą” pasodino, nuvežė į skyrių. Jie prieš mane nieko neturėjo. Tada mane pirmas teismas tik 10 parų suėmė. Už tai, kad rado garaže 16 mm mažo kalibro šovinių. Aš jiems pasakiau: „Žinot, aš sportu užsiiminėjau, nuo tų laikų ir liko”.
Paieška – kaip Holivudo trileryje
Tačiau suimant artimiausią jo bendrą V. Rafejenkovą viskas klostėsi pagal visai kitokį scenarijų. Nors susišaudymo pavyko išvengti, suėmimas priminė sceną iš kino filmo.
„Mes gavome info, kad stebimame name yra minėtas asmuo. Tada greitai susiruošėme, išvykome, tai buvo Eišiškėse, - V. Rafejenkovo sulaikymo operaciją prisiminė „Aro” vadovas Viktoras Grabauskas. - Nuvykome į vietą, suplanavome šturmą ir, kadangi tame name jis buvo ne vienas, o su moteriške, nusprendėme, kad iš pradžių pasibeldžiame į duris, tikėdamiesi, kad moteriškė atidarys. Taip ir buvo. Pasibeldėme, moteris atidarė, mes ją greitai patraukėme į saugią zoną ir pradėjome šturmą. Patikrinę visus kambarius, visą pastatą, jo neradome. Tada pradėjome tikrinti visus ūkinius pastatus, kurie buvo šalia. Tai buvo gana sudėtinga, nes ten buvo labai siaura ir praėjimų ir patalpėlių ir t.t. Ten taip pat neradome. Dar kartą pradėjome tikrinti patalpas name. Paklausėme pareigūnų, kurie stebėjo, ar buvo jam galimybė iš tos vietos pasišalint, jie užtikrino, kad tokios galimybės nebuvo, todėl pradėjome detaliai tikrint visas patalpas ir vienas iš mūsų pareigūnų, nežinau, kaip jam tas įtarimas kilo, vienoje sienoje plyšį pastebėjo. Toje vietoje buvo spinta, mes ją patraukėme ir toje vietoje buvo padaryta slėptuvė, kurioje mes jį ir sulaikėme. Prie jo nebuvo nei granatos, nei ginklų”.
Pats V. Januškevičius, nors ir baiminosi arešto, suimamas patyrė tik vieną jausmą – palengvėjimą. Pagaliau viskas baigta. Suėmus V. Januškevičių, suėmimai pasipylė kaip iš gausybės rago. Prabilus V. Januškevičiui, buvo išaiškinta daugiau nei pusšimtis bylų, iki tol laikytų beviltiškomis. Tačiau savo prisipažinimu visus apstulbinęs V. Januškevičius pabrėžia, kad duodamas parodymus jis nerašyto nusikaltėlių garbės kodekso nepažeidė.
V. Januškevičiaus prispažinimas Lietuvos kriminalistikos istorijoje neturi analogų. Ne tik dėl atskleistų nusikaltimų gausos ir žiaurumo, bet ir dėl parodymų nuoseklumo bei nuodugnumo.
V. Januškevičius bendradarbiauti su tyrėjais sutiko su viena sąlyga – jie turi užtikrinti jo šeimos saugumą. Visi, bendravę su juo, tvirtina tą patį – šeima jam visada buvo svarbiausia. Nepaisant to, V. Januškevičius buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos net septynerius kartus. Dabar jo dienos bėga nuobodžiu kalėjimo ritmu.
Lukiškių kalėjimo vadovybė V. Januškevičių apibūdina kaip pavyzdinį kalinį – per 15 metų jis gavo vienintelę pastabą. Jam prieš akis dar ilgi kalėjimo metai, tačiau garsiausias Lietuvos samdomas žudikas nepraranda vilties kada nors išeiti į laisvę.
„Mafijos kronikos – su Dailiumi Dargiu“, pirmadieniais, 20.00 val. per TV3 televiziją.