Į šį klausimą atsakymą jau po savaitės turės pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismas – baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teisėjas Mindaugas Striaukas skelbs nuosprendį 35 metų vilnietei Jevgenijai Mackanec.
Byloje valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras Sigitas Jankauskas kaltinamajai pasiūlė suteikti galimybę pasitaisyti ir teisėjo paprašė jos pasigailėti – nesodinti už grotų. Valstybinis kaltintojas mano, kad aštuoniolikmetei Rūtai Lužytei ir jos šeimai gyvenimą sugriovusiai J. Mackanec turėtų būti skirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant dvejiems metams.
Tačiau su tokia pozicija nesutinka J. Mackanec advokatas – jis įsitikinęs, kad ši bausmė yra per griežta, girta vairuotoja turėtų būti nubausta dar švelniau, o kaltinimai dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos išvis turėtų būti panaikinti.
Tokie advokato ir prokuroro žodžiai pravirkdė suluošintos ir iki šiol po nelaimės neatsigaunančios merginos tėvus.
„Negalima taip lengvai paleisti vienus laisvai ir toliau džiaugtis gyvenimu, kai tuo metu kiti nebeturi beveik jokios ateities, – sakė suluošintos merginos motina Tatjana Lužienė. – Žinoma, tai dar ne teismo nuosprendis, tai tik prokuroro siūlymas, bet bijau, kad po tokio siūlymo bus ir panašus sprendimas.“
Pasiūlytos bausmės dydis moteriai neduoda ramybės, o po kaltinamosios advokato kalbos ji išvis pasijuto kalta. „Iki šiol dukros gydymui neskyrė nė cento, vaistų, kuriems išleidome didžiules sumas, nenori kompensuoti, o moralinė žala, anot advokato, mums išvis nepriklauso – ji priklausytų tik Rūtai, bet ji turi pati ateiti ir paprašyti, – sakė T. Lužienė. – Bet kaip ji gali paprašyti, jeigu ji iš lovos neatsikelia, dar iki šiol negali kalbėti? Iš mano vaiko atėmė visą ateitį, iš manęs praktiškai atėmė vaiką su ateitimi – nebuvo nei egzaminų, nei išleistuvių, nei šeimos, nei anūkų. Sugriautas mūsų gyvenimas, o kaltinamoji išeina iš teismo posėdžio besišypsodama ir toliau džiaugsis gyvenimu.“
Atsiprašyti suluošintos merginos tėvų J. Mackanec išdrįso ne iš karto – tik per trečiąjį teismo posėdį, kai advokatas jai padavė atspausdintą popieriaus lapą.
„Jūsų akivaizdoje prisipažįstu ir patvirtinu, kad būdama neblaivi ir neatidi kelyje itin grubiai pažeidžiau Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl ko partrenkiau ir itin sunkiai sužalojau pėsčiąją Rūtą Lužytę, bei pasišalinau iš autoįvykio vietos, – sakė ji. – Žinau, kad už šitokius savo veiksmus nenusipelnau gailesčio ir atleidimo, tačiau vis tiek prašau nukentėjusiosios Rūtos ir jos tėvų, jei tai įmanoma tokioje byloje, man atleisti“, – iš susijaudinimo drebančiu balsu teisme ant popieriaus atspausdintą pareiškimą perskaičiusi kaltinamoji teigė, kad nori atleidimo ne todėl, jog gresia griežta bausmė, bet dėl to, kad „absoliučiai suvokiu savo kaltę ir atsakomybę“.
Per avariją sunkiai sužalota Rūta teismo posėdžiuose, kuriuose dėl avarijos ir pasišalinimo iš jos yra teisiama J. Mackanec, nedalyvavo – mergina iki šiol gydoma slaugos ligoninėje. Ji negali nei kalbėti, nei vaikščioti – greičiausiai dar net nesuvokia, kas jai įvyko, kas ji tokia ir kodėl šiandien yra būtent taip, o ne kaip tada, kai ji apsupta mylimų draugų mėgavosi jaunu gyvenimu ir kūrė didžiausias gyvenimo svajones.
Vienos sekundės kaina
Viską pakeitė viena, o gal net pusė sekundės. Taip teisme sakė Rūtos draugai Laura Naujanytė ir Vladislavas Gremza, savo akimis matę, kaip J. Mackanec vairuojamas automobilis net nesustojo prieš pėsčiųjų perėją ir partrenkęs einančią merginą nuvažiavo lyg nieko nebūtų atsitikę.
„Rūtai trūko tik vieno žingsnio ir ji saugiai būtų praėjusi perėją – jeigu ne ta sekundė, būtų nutrenkti mažiausiai trys žmonės“, – įsitikinęs nukentėjusiosios vienas iš draugų V. Gremza.
„Galvojau, kad Rūta yra minioje, tarp žmonių, o kai pamačiau ją nublokštą ant šaligatvio, negalėjau patikėti, jog tai ją nutrenkė – juk aš ją laikiau už parankės“, – tragedijos vaizdai iki šiol persekioja merginos draugę L. Naujanytę.
Avarija, kuri pakeitė Rūtos ir jos artimųjų gyvenimą, nutiko dar 2013-ųjų gruodžio 20-ąją, apie 21.55 val., Vilniuje, Upės g., prie Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės ir Baltojo tilto esančioje pėsčiųjų perėjoje. Aštuoniolikmetę automobiliu „Volvo S70” partrenkusi J. Mackanec net nesustojo – nuvažiavo. Bet eismo įvykį matę žmonės automobilį ėmė persekioti – vairuotoja buvo sulaikyta maždaug už 800 metrų. Kaip vėliau buvo nustatyta, vairuotoja buvo visiškai girta.
J. Mackanec kraujyje rasta 2,7 prom. alkoholio.
Nepanoro pasiteisinti, kodėl vartojo alkoholį: tai asmeninis dalykas
Nors kaltę dėl sunkiai sužalotos merginos J. Mackanec pripažįsta, tačiau pasakodama apie to vakaro tragiškus įvykius moteris nebuvo labai atvira ir pasinaudojo į kai kuriuos klausimus teisme neatsakyti.
J. Mackanec pasakojo, kad tą vakarą buvo išgėrusi alkoholio, bet tai jos nesustabdė nuo vairavimo, kai paskambino sutuoktinis ir paprašė atvažiuoti.
„Buvau išgėrusi ir sėdau prie vairo, važiuodama nepastebėjau merginos – išgirdau tik garsą, lyg trinktelėjimą į stiklą, bet tada dar nieko nesupratau, – sakė kaltinamoji. – Išsigandau. Galvojau, gal koks akmuo trenkėsi. Nemačiau, kas įvyko – buvau šoko būsenoje, tiesiog nieko nesupratau.“
Moteris negalėjo paaiškinti, kodėl nesustojo prieš pėsčiųjų perėją ne tik tada, kai privalėjo, bet ir tuomet, kai išgirdo „trinktelėjimo į stiklą“.
J. Mackanec prisipažino, kad buvo išgėrusi 200 g trauktinės „Dainava“, bet atsisakė pasakyti, kodėl vartojo alkoholį. „Čia – asmeninis dalykas“, – sakė ji.
Trūko tik vieno žingsnio
Kas iš tiesų nutiko pėsčiųjų perėjoje, aiškiau papasakojo šios nelaimės liudytojai. Rūtos draugai pasakojo, kad tądien buvo mieste, susitiko su bendraklasiais, o paskui planavo dar pabūti su kitais draugais, todėl pėsčiomis ėjo iki prekybos centro „Europa“.
„Perėję Baltąjį tiltą sustojome prie pėsčiųjų perėjos – kairėje pusėje mus praleisti sustojo baltos spalvos BMW, – pasakojo V. Gremza. – Ėjome per perėją, iš dešinės pusės tolumoje matėsi automobilio šviesos, spėjau dar sugriebti savo geriausią draugą, o Rūta jau buvo perėjusi beveik visą perėją, kai ją partrenkė. Jai trūko tik vieno žingsnio. O mašina kaip lėkė, taip nulėkė. Sunku buvo įsivaizduoti, kad tokioje vietoje automobilis būtų važiavęs tokiu dideliu greičiu.“
Vaikinas teigė, kad iš karto ėmė skambinti greitosios pagalbos medikams – draugė buvo nublokšta net už keliolikos metrų. „Atsitūpiau prie jos, sakiau, viskas bus gerai, o ji kratėsi, galvojau, kad bando stotis, bet iš tikrųjų tai buvo kratuliai“, – sakė merginos draugė L. Naujanytė.
Kalbėdama apie avariją, kuri iš jos pasiglemžė geriausią draugę, mergina negalėjo sutramdyti ašarų – prieš pat kalėdines šventes nutikusius vaizdus ji regi iki šiol.
„Kai ėjome, Rūta visada buvo šalia manęs, o kai priėjome prie pėsčiųjų perėjos, mane iš vidaus lyg kažkas sulaikė, iki šiol prisimenu tą jausmą, – atsisukau atgal pasižiūrėti, jeigu to nebūčiau padariusi, Rūtos vietoje būčiau buvusi ir aš“, – kalbėjo nukentėjusiosios draugė.
Vairuotoją pasivijo BMW: nestojo, todėl užblokavome kelią
Iš eismo įvykio pasprukusią J. Mackanec sulaikė balto automobilio BMW, kuris kitoje eismo juostoje prieš pėsčiųjų perėją buvo sustojęs praleisti pėsčiuosius, vairuotojas su draugu. Pastarasis – Aurimas Grajauskas – teisme prisipažino, kad buvo priblokštas tokiu vairuotojos elgesiu ne tik per avariją, bet ir po jos.
„Automobilį vairavęs draugas sustojo prieš pėsčiųjų perėją praleisti žmones, o aš tuo metu kažką skaičiau kompiuteryje, kai išgirdau smūgį – pakėlęs galvą pamačiau, kaip skrenda žmogus, – sakė A. Grajauskas. – O automobilis, kuris partrenkė merginą, lyg nieko nebūtų nutikę, važiavo toliau. Supratome, kad negalime leisti jam pasprukti – apsisukę vijomės, dėl to net viršijome greitį, o kai jau pasivijome, vairuotojai mojavome rankomis, kad sustotų, bet ji važiavo toliau. Tada ją užblokavome – priėjęs prie vairuotojos liepiau išjungti variklį, bet ji nesutiko, todėl ištraukiau raktelius ir laukėme policijos.“
Liudytojas neslėpė, kad vairuotojos elgesys jam sukėlė įtarimų. „Aš jai sakiau, ar tu supranti, ką tu padarei, o ji man – atsiprašau, netyčia, taip gavosi, – kalbėjo A. Grajauskas. – Aš jai pasakiau, ką tu čia manęs atsiprašinėji, melskis, kad žmogus išgyventų. Ji tikrai elgėsi neadekvačiai – ar alkoholio, ar narkotikų buvo pavartojusi, nes ji nesuprato, kas vyksta.“
Vyras taip pat prisiminė, kad vairuotojai liepė iš karto paskambinti policijai ir pranešti apie partrenktą merginą, tačiau ši neskubėjo rinkti pagalbos centro numerio. „Ji paėmė telefoną ir žiūrėjo, bet neskambino, todėl ne kartą jai sakiau – kviesk policiją, skambink 112”, – sakė A. Grajauskas.
Liudytojas taip pat prisipažino, kad ilgai laukė policijos pareigūnų. „Kaip toks įvykis, maniau, kad jie greičiau atvažiuos, bet pasirodė tik po 15-20 min.“, – sakė jis.
Tuo metu nukentėjusiosios bičiulis V. Gremza prisipažino, kad nelaimės vietoje gerokai vėliau už pareigūnus pasirodė greitosios pagalbos medikai, nors tuo metu Rūtai buvo svarbi kiekviena sekundė.
Medikai Rūtą „nurašė“: nebėra gydymo
Po avarijos Rūta buvo atvežta į Vilniaus greitosios pagalbos ligoninę sostinės Lazdynų mikrorajone. Čia ji praleido kelis mėnesius – per šį laikotarpį ji buvo paniurusi į komą, patyrusi dvi klinikines mirtis.
Kai mergina, kuri savo ateitį siejo su studijomis Škotijoje, atsigavo, medikai nutarė, kad jos gydyti nėra prasmės. „Gydymo nebėra“, – medikų žodžius teisme citavo nukentėjusiosios tėvas Vytas Lužys.
„Mums pasakė, kad čia yra ligoninė, čia gydomi žmonės, o jums ligoninės nereikia, jums reikia slaugos“, – vyrui antrino T. Lužienė.
Aštuoniolikmetė buvo išleista iš ligoninės – tėvai ją atvežė į Vidaus reikalų ministerijos Slaugos centrą. Čia ja kasdien rūpinasi ne tik tėvai, bet ir močiutė.
„Su ja būname nuo 6 iki 21 val. arba tol, kol ji užmiega, – sakė T. Lužienė. – Jeigu vaikas negali būti namuose su artimaisiais, tai artimieji turi pas ją ateiti. Mes kalbame su ja, glostome, bet vaiko neturiu ir neturėsiu tokio, kokį galėjau turėti. Aš pati net vienu metu maniau, kad mirsiu, man net gyventi nesinorėjo.“
„Mūsų visas gyvenimas sugriautas ir kiek tai tęsis, nežinia – pasaulyje yra atvejų, kai žmonės tokioje būsenoje praleidžia ir 20-25 metus, – kalbėjo suluošintos merginos tėvas V. Lužys. – Mes bandome ją visomis jėgomis prikelti, perkame vaistus ne tik Australijoje, ją konsultavo gydytojai iš Izraelio. Vaistus vežė net iš Kinijos – gydytojas buvo nurodęs vaistus, kurie yra naudojami karo pramonėje ir gaminami tik vienoje gamykloje. Ambasados darbuotojai važiavo pirkti šių vaistų, nes tik jie galėjo Rūtai padėti.“
Norintys ir galintys paremti Rūtos gydymą, lėšas gali pervesti jos motinai Tatjanai Lužienei:
Sąsk. Nr. – LT687180300163724279
Šiaulių bankas, banko kodas 71803
Mokėjimo paskirtis – Rūtai.