„Tai įvyko netyčia, aš tikrai specialiai nenorėjau“, – antradienį tepasakė 34 metų Jevgenija Mackanec, kurią prokurorai kaltina ne tik Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimu, dėl ko ši pėsčiųjų perėjoje partrenkė ir sunkiai sutrikdė Rūtos sveikatą, bet ir sunkiai sužeistos merginos palikimu, nesuteikiant pagalbos.
Po tragiškos avarijos J. Mackanec buvo nustatytas sunkus girtumas – 2,7 prom. alkoholio.
Nors neatsargiu nusikaltimu apkaltinta J. Mackanec neneigia jai pateiktų kaltinimų, jai iškeltos baudžiamosios bylos jau antrą kartą dėl procedūrinių nesklandumų iš eilės taip ir nepavyko pradėti nagrinėti. Kaltinamoji ir jai atstovaujantis advokatas viliasi, kad teismas bylą išnagrinės pagreitinto proceso tvarka – jeigu J. Mackanec bus skirta bausmė, ji turėtų būti sumažinta trečdaliu.
Avarija, kuri pakeitė Rūtos ir jos artimųjų gyvenimą, nutiko dar 2013-ųjų gruodžio 20-ąją, apie 21.55 val., Vilniuje, Upės g., prie Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės ir Baltojo tilto esančioje pėsčiųjų perėjoje. Aštuoniolikmetę automobiliu „Volvo S70” partrenkusi J. Mackanec net nesustojo – nuvažiavo.
Eismo įvykį matę žmonės automobilį ėmė persekioti – vairuotoja buvo sulaikyta maždaug už 800 metrų. Kaip vėliau buvo nustatyta, vairuotoja buvo visiškai girta.
Kodėl tokios būsenos sėdo prie vairo, kaltinamoji teisme dar neturėjo galimybės pasakyti – parodymus ji turėtų duoti balandžio 1-ąją.
Tuo metu sunkiai sužalotos ir iki šiol smegenų komoje esančios Rūtos motina Tatjana Lužienė neslepia, kad dukrą, kuri dabar slaugoma ligoninėje, suluošinusi vairuotoja iki šiol jos taip ir neatsiprašė, o atėjusi į teismą, kuriame pirmą kartą susitiko akis į akį, neišdrįso ir pasisveikinti ar atsisveikinti, kai pasibaigus posėdžiui išėjo iš teismo rūmų.
„Šiandien ją mačiau pirmą kartą – vieną vienintelį kartą ji buvo atėjusi antroj ar trečioj dienoj po avarijos į Reanimacijos skyrių, kaip vėliau sužinojome, ji stovėjo, laukė, kol atsidarys durys, paskui ji bandė iš paskos eiti į palatą, bet buvo kiti artimieji, kurie ją išprašė“, – sakė T. Lužienė.
Motina prisipažino, kad toks kaltinamosios elgesys ją be galo skaudina, nors tas paprastas žodelis, tebūnie, dažnai ir nenuoširdžiai ištartas, nė kiek nesumažins skausmo.
„Aš nežinau, kodėl ji taip elgiasi – neduok Dieve, būti ir jos vietoje, bet aš tikrai ne taip elgčiausi, aš keliais šliaužiočiau prieš tėvus, močiutes, brolius, seseris, prieš tą žmogų – aš galų gale iš ligoninės neišeičiau, – sakė T. Lužienė. – Tai tikrai labai skaudu. Bet, ką padarysi, kokia ji yra, tokia yra. Nežinau, gal ji pati savęs dabar gaili, kad taip gyvenimas susiklostė, ne mano dukros.“
Motina, kuri jau pusantrų metų gyvena viltimi, jog dukros sveikata pagaliau pagerės, prisipažįsta, kad nežino, kokia bausmė turėtų būti skirta vieną šiurkščiausių KET pažeidimų, įtariama, padariusiai girtai vairuotojai.
„Atvirai pasakysiu – iš dūšios norėtųsi, kad ją įkištų į tamsiausią kampą ir iki gyvenimo pabaigos, bet kita vertus, naudos iš to nebūtų visai jokios – duok Dieve, sveikatos jai, susirasti gerą darbą ir man padėti finansiškai, – sakė ji. – Nes kiek mums reikės dar metų, dešimtmečių, nes dukra nebus tokia, kokia buvo ir galėtų būti. O vieniems tempti, patikėkite labai sunku – tegul ji tik dirba.“
T. Lužienė sakė, kad medikai net nedavė jokių šansų, jog Rūta po avarijos išgyvens, nes iš jos smegenų nieko neliko – „tebuvo košė“.
„Pačią pirmą naktį po avarijos mums sakė, kad yra 99 proc., jog dukra neišgyvens iki ryto, bet ji išsikapstė, paskui – dvi klinikinės mirtys, bet ir iš jų išsikapstė, dabar gulime Vidaus reikalų ministerijos Slaugos centre, – sakė moteris. – Čia mūsų neatsisakė priimti, nes iš Lazdynų ligoninės mus gražioje formoje išprašė – įdavė išrašą ir viskas, negalime daugiau laikyti, čia yra ligoninė, čia žmonės gydomi, o jos nėra kaip gydyti. Vegetacinė būklė – viso gero, kiek gyvens, tiek. Nežinau, kokie tėvai nuleistų rankas.“
T. Lužienė didžiausius padėkos žodžius sako gydytojui ir ligoninės darbuotojams, besirūpinantiems Rūtos sveikata.
„Nors ir po milimetrą, bet jos būklė gerėja – mes matome, kaip ji atrodė tuo metu, kai mes atvažiavome į ligoninę, ir kokia yra dabar, – sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo moteris. – Ir tai – gydytojo dėka. Dėka jo žinių, masažų, vaistų, mankštos, akupunktūros.“
„Mūsų didžiausia gyvenimo svajonė – dukrą iškelti į neįgaliojo vežimėlį, nes ji dabar kaip mažas leliukas, nemoka net galvos vartyti, – prisipažino T. Lužienė. – Dabar ji jau stebi objektus, ateinančius žmones, labai retai kokį garselį išleidžia – po avarijos tik metams praėjus išgirdau jos balsą. Be galo laukiu, kada atėjusi į ligoninę galėsiu pamatyti, kad ji pažino, kas čia pas ją atėjo.“
Kol teismas neįrodė J. Mackanec kaltės, ji laikoma nekalta – pagal jai pateiktus kaltinimus baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmę.
Norintys ir galintys paremti, lėšas gali pervesti jos motinai Tatjanai Lužienei:
Sąsk. Nr. – LT687180300163724279
Šiaulių bankas, banko kodas 71803
Mokėjimo paskirtis – Rūtai.