Ar iš tikrųjų H. Daktaras iš kalėjimo nusiuntė laišką jo sūnų nuskriaudusiam Šviniui ir kaip su juo suvestų sąskaitas, jeigu dabar būtų laisvėje? Ir kodėl jo niekada nepaliks ištikimai jį Lukiškėse lankanti bei kasdien telefonu bendraujanti žmona Ramutė Daktarienė. Dar nematyta H. Daktaro gyvenimo pusė – tiesiai iš jo lūpų.
– Papasakokite, kaip pabėgote iš Lietuvos ir kaip įsikūrėte Bulgarijoje, ką ten veikėte?
– Nepabėgau iš Lietuvos, aš išvažiavau. Tada mano namus apšaudė – vieną vakarą sėdžiu namuose, matau per kameras, kaip atbėgo su kaukėmis ir apšaudė, o kitą dieną atvažiavo draugas ir sako, kad čia ariniai apsupę visą teritoriją ir tavęs laukia. Toliau sėdėjau namie, galvoju, jiems reikės, atvažiuos. Kitą vakarą vėl matau, kaip atbėga – įmetė granatą, ji sprogo. Supratau, kad ariniai vis dar laukia – jie galvoja, kad imsiu kokius savo ginklus ar dar ką ir važiuosiu aiškintis, o jie mane nušaus, sakys, kad Daktarą pagavom su inkilais, jis priešinosi ir nušovėme.
Supratau, kad reikia rauti – peršokau per tvorą į mišką ir pabėgau. Pasiėmiau tik krepšį ir pinigų – už juos viską galima nusipirkti, ne bado laikai. Susiskambinau, sėdau į mašiną ir nuvažiavau, per sienas niekas netikrino.
Rizikavau. Faktiškai galvojau, kad bėgu ne nuo nusikaltimų, o tik dėl to, kad Lietuvos Vyriausybė nori manimi atsikratyti. Maniau, pabėgsiu, manęs nėra ir jie paliks ramybėje. Aš net toje pačioje Bulgarijoje nesislapsčiau – gyvenau miesto pakraštyje, eidavau į paplūdimį degintis, net į kavinę nueidavau. Tik į miesto centrą neidavau.
Atvažiavo žmona vieną, kitą kartą. Aš neturėjau nei telefono, nei interneto. Paskui atvažiavo ir sūnus, o pas jį į automobilį buvo įmestas palydovas – kompiuteris parodė, kur jis atvažiavo. Nes kai sūnus važiavo, paskui jį policininkai važiavo.
– Kodėl šeima važiavo – galėjo palaukti penkis ar dešimt metų, kodėl nepakentėjo?
– Jau važiuodamas į Bulgariją galvojau, kaip man grįžti namo. Aš negaliu be šeimos. Čia tas pats, kaip seną medį išrauk ir pasodink. Jeigu būčiau vienas, neturėjęs nei žmonos, nei vaikų, tai manęs niekas nebūtų suradę. Kitaip negalėjau, aš – šeimos žmogus. Negalėjau be jų – būdavo, vakare saulė leidžiasi, o aš sėdžiu ir žiūriu į Lietuvos pusę, net pėsčiomis galėčiau iki jos nueiti. Tai buvo didžiulė kančia. Jau geriau kalėjime – nors žinau, kad žmona atvažiuos, nei kad ten slapstytis kaip zuikiui. Būdavo, šunys suloja, akis pakeli ir galvoji: tuoj pariš. Taip tik širdį ir nervus nuo slapstymosi sugadinsi.
– Tai suvokėte, kad faktiškai bet kada galite būti suimtas?
– Taip, faktiškai buvau pasiruošęs, kad taip bus. Nors būdavo, kad manydavau, jog nieko nebus, nes nesu nieko padaręs, juk tyrė senus epizodus. Girdėjau, kad sulaikyti šampaniniai, jie žudė, plėšė, tai čia jų problemos, bet kad čia mane... Už ką? Juk nieko nepadaręs, jau atsėdėjau už tai, ką padaręs ir ko nepadaręs. Tikrai nesitikėjau.
– Ką Bulgarijoje planavote daryti?
Kalnuose palei jūros krantą rusai supirkinėja žemes, jau buvau numatęs vieną kitą sklypelį, galvojau du namelius pastatyti – vieną parduodi, kitas lieka. Galima tuo verslu užsiiminėti, ten faktiškai dabar kaip pas mus 1993 m. prasidėjo tas laukinis kapitalizmas – privatizavimai. Važiuoji per miestą, jau matai, kaip susėdusios gaujos viską reguliuoja. Bet ten dar tik viskas prasideda, todėl man viskas buvo labai paranku – tai viską esu praėjęs, prisiderinčiau.
Galvojau, kad šeima atvažiuos ir ten gyvensime, tikrai neprapulčiau. Svarbiausia sveikatos neprarasti.
Žmona nevažiavo su savo automobiliu, ji gudriau elgėsi, o sūnus sėdo į savo džipą ir pirmyn. Dar pasiėmė neaiškų draugą ir atvažiavo su savo uodega, na, taip manau.
– Ir kaip reagavote, kai pareigūnai įsiveržė jus suimti?
Kai vežė į ligoninę, galvojau, gal reikia pabėgti, bet mane saugojo keturiese su automatais, supratau, kad niekaip nepavyks. O kai nuvežė į ligoninę, sako, esi artistas, sveikas, tik apsimetei.
Jie dar nežinojo, kad esu Daktaras, kartojau vis, kad esu Šimkus Kęstutis, nepažįstu jokio Henriko Daktaro. Tada paėmė pirštų antspaudus, o po dviejų valandų pasakė: klaidos nėra – Henrikas Daktaras. Jie tada mane pagavo kaip vagį už rankos, šitą nusikaltimą tikrai prisipažįstu, nes mane pagavo.
– Kodėl tapote K. Šimkumi?
– Kai važiavau, supratau, kad reikia keisti vardą ir pavardę, nes Henrikas Daktaras gali būti ieškomas. Ir vairuotojo pažymėjimą, ir pasą turėjau, važinėjau su bulgarui priklausančia mašina – kas čia, štuką litų sumokėjau ir gavau.
Jeigu daryti konspiraciją, tai daryti – užsiauginau barzdą, užsidėjau akinukus, dar ne visai durnas esu. Ne kartą ir per sieną važiuodavau, visur patikrindavo, atrodžiau kaip tikras bulgaras – su bulgariška barzda, plaukais, marškinėliais, buvau įdegęs. Aš net bandžiau bulgariškai kalbėti – kas septintas žodis yra rusiškas, lenkiškas, labai lengva, būčiau išmokęs kalbą, svarbu turėk proto, sveikatą, netingėk, judėk, galima gyventi.
– Kodėl pasirinkote Bulgariją?
Esu ten buvęs, mano draugas ten turi viešbutį, tai parankiausia ten ir buvo, nors geriausia šalis yra Ispanija – ir žmonės ten geri, ir maistas bagotesnis. Nors Ispanijoje brangiau, bet ten fainiau. O Bulgarija – tai čigonynas, firminis jų patiekalas „gogol-mogol“, nesuprasi. Ispanijoje maistas skanus, ten visai kita kultūra.
– O tai kodėl tada nebėgote į Ispaniją?
Na, Ispanijoje viskas brangiau ir neturėjau kur prisiglausti. Be to, ten kurortuose ir daugiau žmonių atvažiuoja, reikia ir apsirengti, kalnuose juk negyvensi. O Bulgarijoje kaip pas mus – viskas paprastai, apleista, kaip prie sovietų. Pramogų man daug nereikia, viską pats moku daryti. Nueini į laukus, ten laukinių vynuogių pilna – pigiau galima pragyventi, viskas gi kainuoja. Aš nemėgstu mėtytis pinigais, mano gyvenime viskas apskaičiuota.
– O į Rusiją bėgti nesvarstėte?
– Neturėjau gerų patarėjų – man net vienas tyrėjas sakė, galvojome, jeigu tu pabėgsi į Rusiją, mums bus paliava, nežinosime, kokius tau kaltinimus pateikti – ten gaujos nėra ir senaties terminas 15 metų. Iš tikrųjų man reikėjo bėgti į Rusiją, nors apie tai negalvojau. Aišku, šiek tiek būtų buvę sunkiau – reikėtų ir pasą, ir vizą gauti, nors sieną ir taip galima pereiti. Prie sienos gyvenantys žmonės žino, kur ir kada vaikšto pasieniečiai, pro kur galima praeiti. Sankt Peterburge gyvena mano trys pusbroliai – reikėjo ten pabėgti, negalėtų tada manęs nuteisti.
– Tai turėjote pykti ant sūnaus, kad taip neatsakingai pasielgė...
– Norėtumėte grįžti į Bulgariją?
– Ne, norėčiau būti namuose, kaip man buria burtininkai, jeigu ir išeisiu, manęs ir toliau nepaliks ramybėje – man vis tiek reikia bėgti iš Lietuvos. Ir nors jauna karta sako, kad esu senas, bet aš vis tiek esu Daktaras, vis tiek norėtų jaunimas – kokie jauni tardytojai – mane pasodinti.
– O pas kokius burtininkus čia vaikštote?
– Ne, nevaikštau, tik per televizorių mačiau. Aš tikiu tais, kurie buria. Ir susirašinėju su visokiomis bobutėmis, man patinka. Žmona buvo ir Klaipėdoje, ir Tauragėje, ir Vilniuje pas astrologus – kortos gal ir teisybę sako, o gal ir meluoja. Bet tada gerai meluoja.
– Kortos rodo gerus ženklus?
– Taip, mano dvasiškas pasaulis yra stiprus, ir aš einu į bažnyčią, tikiu Dievą, mane visą laiką dvasiškas pasaulis palaiko.
– O tas ryšys su Dievu sustiprėjo čia kalėjime, ar ir laisvėje taip buvo?
– Visą laiką eidavau į bažnyčią, nė vienos šventės nepraleisdavau – ar kas blogai, ar gerai būdavo, traukdavau į bažnyčią. Visą laiką mesdavau po 100 eurų arba žalių į tą dėžutę – kunigas neimdavo, sakydavo, nereikia, bet atkirsdavau, kad čia ne tau duodu, o bažnyčiai. Tai liepdavo į aukų dėžutę mesti. Ir visą laiką žvakutę uždegdavau, visą laiką esu su Dievu. Ir mano bobutė, ir tėvai tikėdavo.
Aš net Bulgarijoje pravoslavų tikėjimą priėmiau – nuėjome pas kunigą, jis uždėjo karūną, pavedžiojo... Paskui mūsų kalėjimo kunigo klausiau, kaip yra – ar pakeičiau tikėjimą. Bet jis nuramino – ne, tu tik susipažinau su pravoslavų tikėjimu. Vis tiek esu krikštytas Lietuvoje, esu katalikas.
Aš ir zonose eidavau į įvairių tikėjimų renginius, nes Dievas yra vienas. Aš ir pas musulmonus nueičiau, man įdomu, ką jie galvoja, kalba, kaip tiesiogiai kontaktuoja – per Mariją, dvasią. Kažką tikėti reikia.
– O meldžiatės?
– Taip, kiekvieną vakarą, aš kameroje ir šventųjų paveiksliukų turiu, ant sienų negalima kabinti, tai esu pasidaręs paveikslus. Šiandien net sapnavau Dievą – sapnuoju, kad plaukiu tokioje sraunioje upėje, vanduo toks juodas, o vidury upės – didelis akmuo. Aš už to akmens užsikabinau ir laikiausi. Ir matau, kaip vienoje pusėje ateina tokia didelė srovė, kaip jūroje. Supratau, kad paskęsiu. Atsisuku į kitą pusę – žiūriu irgi didelė banga atplaukia. Galvoju, viskas, man jau šakės, paskandins. Laikausi už to akmens užsikabinęs ir matau, kaip eina Dievas. Natūraliai – Jėzus Kristus, kokių penkių metrų aukščio, toks didelis, išdidus ant kranto. Galvoju, blemba, čia galimybė paprašyti, kad man padėtų, bet kažkaip gėda trukdyti – pas jį toks griežtas veidas. Bet kažkaip pasakiau: Dieve, ar gali man padėti? Jis taip sustojo, atsisuko į mane ir žiūri – net šiurpas iki šiol eina. Ir taip netikėtai mane kažkokia dvasia pakėlė ir išmetė ant kranto, o jis taip ir dingo į dangų. Atsikeliu, žiūriu bažnyčia, pilna kryžiukų, paveiksliukų ir skaičiavau juos. O paskui prabudau. Manau, kad tai geras ženklas.
– Tai gal labai nervinatės prieš nuosprendžio paskelbimą?
– Iš vienos pusės gal ir nervinuosi, o iš kitos – su viskuo esu jau susitaikęs, kad nebūtų šokas, kaip Klaipėdoje paskelbė, jog sėdėsiu iki gyvos galvos. Greičiau į bedugnę nušokčiau, jeigu tokia būtų. Esu pasiruošęs blogiausiam – blogiau man vis tiek nebus, esu gavęs iki gyvos galvos, ką blogiau man padarys?
Žmona ir motina bijo važiuoti į teismą, raminu, kad geriau nevažiuotų, nes bus šokas.
Lietuva ir Bulgarija padarė pažeidimą, nes Bulgarijoje nėra įkalinimo iki gyvos galvos, ten griežčiausia bausmė yra 20 metų laisvės atėmimas. Tokia man bausmė ir turėjo būti paskirta Lietuvoje – man negali skirti daugiau kaip 20 metų. Nors man jau 60 metų.
– Bet pagalvojate ir apie tai, kad taip gali ir nepavykti net po 20 metų išeiti į laisvę – kaip savyje sudėlioti mintis, kad jau viskas...
– Na, ką darysi – sėdėsi. Gyvensiu kaip dabar – rytais lauki pusryčių, paskui pietūs, eini į sporto salę, gyveni šitą gyvenimą. Laukiu pasimatymų, rašau laiškus, stengiuosi nepažeidinėti režimo. Nuo 16 val. nieko nevalgau, net vandens negeriu.
– Na, bet vieną kartą buvote išgėręs alkoholio...
– Čia mane prigavo – man tada prokuroras turėjo atnešti kaltinimus. Ir pamainos viršininkas atidaro duris – atėjo prokuroras. O aš turėjau iš namų gavęs valerijono, įpyliau į stiklinę, šmurkšt ir išgėriau – tada kaip tik buvo penktadienis, pasnikavau, nes penktadieniais nieko nevalgau. Jis pamatė, liepė pūsti į alkotesterį, pripūčiau 0,4 promiles ir gavau dešimt parų karceryje. Paėmė tą bonkutę, nunešė į ekspertizę – ten 70 proc. etilo spirito, o buteliuke vos 25 ar 50 ml telpa.
Kalėjime čia yra režimas – keliamės 6, bet aš šiek tiek anksčiau, o 22 val. – jau miegoti. Ryte papusryčiauju, paskui veda į pragulką, pusę valandos bėgioju, pusę valandos sportuoju, paskui žinias žiūriu, muziką klausau, vėl sportuoju, tik šiek tiek oro mažai, nes kamera mažytė.
Lauki, kol laiškus, laikraščius atneša. Žiūriu tik analitines laidas, o liolikus-bolikus, siaubo ir S
Žinoma, juokauju, aš juk niekada nesikišau į politiką.
– Bet sūnus ėjo, kaip vertinate jo tokį poelgį?
– Kai tik ėjo į politiką, iš karto visi pradėjo rašyti, kad nacionaliniam saugumui gresia pavojus, Daktarai lenda į valdžią. Ir sūnų labai greitai suvystė. Jis pats man sakė, durnas buvau, kad lindau į politiką. Dabar turi verslą, normaliai gyvena. O čia lįsti į politiką, tai iš karto suvalgys. Arba reikia lįsti su visa savo gauja, turėti komandą.
Kai bendravau su Vytautu Šustausku, sakė, pamatytum Henrikai, nueini ir ten kalbi su kiekvienu kabinete, tai auksiniai žmonės, o kai susirenka visi į krūvą, negirdi, ką tu sakei – visi varo beleką. Kiekvienas žiūri savo interesus.
– Visuomenė plačiai aptarinėja istoriją, kuri Jūsų sūnui nutiko su Arūnu Pukeliu, pravarde Šviniumi, sakoma, kad Jūs net jam laišką iš kalėjimo parašėte...
Čia gavosi toks nesusipratimas – jis karštas, nesvarbu, kad ne toks jaunas, kad jo sugyventinę palietė. Sūnus sakė: tėveli, aš net nežinojau, ten ėjo tokios gražios moterys, panelės, o aš priėjau ir pakėliau plauką nuo pečių, o ji atsisuko, kaip pradėjo rėkti, kaip tu drįsti prie manęs prisiliesti, kas tu toks...
Ir sūnus, kadangi jis toks didelis, jį visi pažįsta, kad nerėktų „netyčia“ užpylė gaivos ant galvos, o ji – dar labiau ėmė rėkti. Ir tuo viskas pasibaigė. Paskui ji pradėjo bendrauti su Šviniumi, su tais visais Lukašenkomis, matai, Daktaras jai jau per prastas. Būtų protinga, sakytų, ačiū vaikeli, ir viso gero, bet kai ji pradėjo rėkti...
Sakiau, Šviniau, negarbingai pasielgei, jeigu sūnus taip padarė, galėjai duoti į snukį, būtų nuėjęs atsiprašyti, žinai, kad jis yra mano sūnus. O jis ausis atplėšė, šonkaulius sudaužė, ranką sulaužė, nuvežė į mišką. Tai visa laimė, kad draugai paskambino žmonai, ji visą naktį Šviniui skambino, rašė žinutes, prašė atleisti, bet jis vis tiek dar nuvežė į mišką ir pribaigė. O jeigu neskambintų, kaip tada būtų pasibaigę?
– Tai Šviniaus prašėte, kad sūnui atleistų?
– Ne, sakiau, pasielgei negarbingai, galėjai duoti į snukį, kad atsiprašytų tavo sugyventinės. Jis gi nežinojo – kai jį paėmė, sūnus sakė, atleisk Šviniau, nežinojau, kad ji tavo sugyventinė, o jis pyd... į galvą, į galvą... Šaika užpuolė, suspardė –kaip taip galima, čia gi bespredielą darai, taip negalima. Kaltas, tai kaltas, čia ne tik primušei mano vaiką, bet ir nužeminai, išniekinai. Kaip taip galima daryti, juk ir draugai buvome, kartu užaugome, baliavojome, sūnus visą laiką stebėdavo, aukštas, zdarovas, negalvojo, kad pats toks užaugs.
Aš irgi kažkada buvau stiprus, o dabar pats galiu gauti malkų nuo jaunimo. Anksčiau sportavau, kad primušti ką nors, o dabar sportuoju, kad manęs neprimuštų.
– Jeigu būtumėte laisvėje, tokių dalykų nebūtų nutikę?
– Tai jeigu jis mano sūnų taip paimtų, jį surasčiau ir kosmose – kaip taip galima padaryti? Aš ir su jo sūnumi galiu taip padaryti.
Jie mane jau palaidojo, galvoja, gavo iki gyvos galvos, viskas aišku, jau neveiksmingas, nukensmintas. Dauguma taip ir galvoja.
– O kaip žiūrite, kad Kauną perėmė kiti nusikaltėliai – jaunoji karta?
– Toks gyvenimas, ką padarysi, visą laiką taip buvo, taip ir bus – vieni skęsta, kiti eina pirmyn. Visur vienas kelias negali būti, vieni dabar varo su narkotikais, kiti – su kontrabanda, didesni pinigai, bet ir didesni srokai. Mūsų laikais tik iš verslininkų, fabrikų galėjome pavogti, o dabar jau naujos kartos, visi protingesni, ir kompiuteriai – viskas tobulėja.
Aš, pavyzdžiui, dabar išeičiau į laisvę ir nežinočiau, ką daryti – viskas pasibaigė, mano pagalbos niekam nereikia, būčiau kaip vienišius, nežinočiau, ką daryti. Kur dabar esant 60 metų dėtis? Neičiau po tris pamainas dirbti, visa laimė, kad motina dar turi kavinę, gal jai padėčiau.
– Daktarai visad buvo prieš narkotikus. Kodėl?
– Man asmeniškai kaifuoti ir rūkyti yra zapadlo. Mane tėvas taip auklėjo, kad geriau, sūnau, išgerk, bet nerūkyk ir nekaifuok. Tokia buvo tėvo aplinka – narkomanai, kandžiulnikai, matydavau tas nesąmones, jie kito pasaulio žmonės. Man tekdavo su jais bendrauti, neįmanoma suprasti, ką jie kalba – jų mintys kaip iš kosmoso. Alkoholikas dar gali suprasti, užjausti, o narkomanas – nei užjausti, nei suprasti. Ir jis dar traukia kitus. Kaip ir Mongolas traukdavo kitus, vietoj to, kad vienas save žudytų.
Gyvenime nesu nei rūkęs, nei kaifafęs. Man Dievas davė kūną, kad jį saugoti ir mylėti, todėl sportuoju, gyvenu sveiką gyvenimo būdą.
– Jeigu sakote, kad esate toks tobulas, tai tada kokios yra Henriko Daktaro ydos?
– Gal tai, kad mano prigimtis yra padėti žmogui. Pavyzdžiui, ateina žmogus, sako, padėk, nesvarbu, kokiai jis kastai priklauso, bet jeigu jis teisus, aš jį palaikau. Čia gal mano gyvenimo minusas – gal nereikėtų padėti, bet padėdamas gerai jaučiuosi, man patinka, kai man pasako „ačiū“. Tada pajuntu dvigubą malonumą.
– Ar Jus kas nors dar lanko kalėjime?
– Taip, teisėjas žmonai leido pasimatyti tris kartus per mėnesį, tai ji po dvi valandas pabūna. Atvažiuoja ir motina, sūnus, dukra su anūkais. Visada stengiuosi neparodyti skausmo, nors širdis verkia, bet apsimeti ir džiaugiesi žmona, vaikais. Didelis malonumas yra pasimatymai – į juos gera eiti, bet išeiti yra labai sunku.
– O kaip ilgalaikiai pasimatymai – leidžiami?
Administraciniame teisme man priteisė 2 tūkst. eurų, kad nedavė ilgalaikių pasimatymų. Kalėjimas rašo, kad nėra vietų, bet girdėjau, jog jau suremontavo dvi kameras, todėl du kambariai yra, gal jau turėtų leisti. Bet kalėjimas teismo sprendimą apskundė, ir aš apskundžiau, kad per mažai priteisė – iš tikrųjų man nereikia tų dviejų štukų, geriau tegul duoda pasimatymus.
– Jai kiekvieną dieną skambinu, kalbame po 15 minučių. Laisvėje jai sunkiau laukti, o dar vaikai, anūkai, visas turtas konfiskuotas, areštuotas, labai daug reikalų reikia tvarkyti. Sunku, žmonai blogai – ir namas griūna, viskas lūžta, nėra šeimininko, nėra kam tvarkyti, vien problemos.
Žmona yra mano silpniausia vieta.
– O nepagalvojote, kad ji gali jus palikti ir išeiti pas kitą vyrą?
– Ne, manau, ji jau niekada manęs nepaliks – jau tiek metų kartu, tiek praėjome. Mano žmona yra antra mano pusė. Kas pasisekė mano gyvenime, tai su žmona – nekeisčiau jos į nieką, mes vienas kitam davėme priesaiką ne tik prieš Dievą ir bažnyčią, bet ir jaunystėje nuėjome į tokį mišką, suradome tokią didelę pušį – ant jos išbrėžiau tokį randą, liepiau ir jai išbrėžti, kad mes vienas kitam būsime ištikimi ir mus gali išskirti tik mirtis. Taip prisiekėme, taip ir liko.
Aš savo žmona tikiu, ir į Sibirus kartu važiuodavome – tada man buvo 26 metai, tada ji manęs nepaliko. Ji visą gyvenimą kenčia, nes žino mane – su ja būnu labai atviras, mažai ką jai galėjau pameluoti, praktiškai mes su ja kaip kentai, kaip geri draugai, kaip antra pusė. Ji žino, kad esu nekaltas ir nieko nepadariau. Net ir dabar ji dėl manęs kovoja – Klaipėdos teismas nutarė, kad mano gyvenimo būdas yra daryti nusikaltimus, o ji kaime surinko daug parašų, žmonės mane giria. Tai koks aš pavojingas visuomenei, koks aš banditas, žmogžudys, jeigu turiu tiek gerbėjų? Gal teisėjas į tai atsižvelgs, jeigu jis nebijo spaudimo, turi pasielgti humaniškai. Kaip galima žmogų sodinti be kaltės ir dar iki gyvos galvos, čia tas pats, kas sušaudyti.
– Su kuo dabar sėdite kameroje?
– Dažnai vis keičia ir keičia, toks ir sėdėjimas. Kiekvienas stebisi, kai pamato – sako, garbė mane sutikti. O vienas toks apsimetęs senis buvo, kokia 70 metų, atvykęs iš kaimo ir pradėjo man girtis, kad su Daktaru sėdėjo 2001 m. – matyt norėjo, kad aš jo bijočiau. Paskui jis pamatė mano žmonos nuotrauką, sako, čia juk R. Daktarienė, kaip ji čia papuolė? Ir tada jau ėmė klausti, ar tik ne Daktaras būsiu.
– O kaip čia jūs dabar – vierchas?
– Tai čia žurnalistai tokius terminus priskiria, čia ne vierchas, čia būna gerbiamas už tai, kad sėdi garbingai, nieko nepridaręs. Aš laisvėje nieko nepridaviau, aš nei ožys, nei gaidys, esu normalus žmogus, autoritetas, gerbiamas. Čia mažytėje kameroje sėdžiu, koks galiu būti autoritetas? Dažniausiai vienas sėdžiu, o kai zonoje būna koks tūkstantis žmonių, ten jau reikia prasimušti, nes visi ieško tavo minusų nuo darželio.
– Bet dabar jau nesiskundžiate Lukiškėmis – jau nebe rūsyje kalite?
– Taip, rūsyje būdavo 13 laipsnių, bet dabar jau pakeitė kamerą, perkėlė į pirmą aukštą, o čia ir saulė yra, ir oras geresnis. Rūsys yra rūsys, aš ne žiurkė ar koks bebras, kad ten gyvenčiau po žeme. Tada visi sąnariai ištino – traškėjo, braškėjo, ir su prostata blogai, viską skauda. Pirmi antri metai buvo nieko, bet jau ant trečių metų pradėjo skaudėti.
Maistas čia yra geras – duoda ir pieno, ir kefyro, ir varškės, aišku, nedaug, bet vis tiek viską turi. O ir pats gali nusipirkti. Dabar man motina siunčia savo pensiją, žmonos visas turtas areštuotas – ir pilaitė, ir žemės, ir mašinos, viskas, kas tik buvo įmanoma. Bijau, kad liksime su kiaura karieta, bet aš jau nieko negaliu padaryti.
– O jeigu galėtumėte savo gyveną sugrąžinti, ką darytumėte?
– Eičiau į verslą. Kam man tas kalėjimas – ir taip gyvenimas trumpas, sėdi ir sėdi. Ir šeimai, ir žmonai, ir motinai pramotas. Kalėjimas yra nelaimė, nėra blogiau – sėdi tik durniai, ir aš tarp tų durnių. Ką jau padarysi.
– Sėdėdamas turėjote pakankamai apmąstyti savo gyvenimą. Gal galėtumėte įvardyti didžiausią savo gyvenimo klaidą?
– Gal tai, kad ne tuo keliu nuėjau. Mano klaida, kad gimiau šioje klaidoje – Vilijampolėje. Tėvas augo toje bandoje, gaujoje, tarp tų visų plėšikų, chuliganų. Gal didžiausia klaida, kad gimiau toje vietoje. Nors faktiškai negaliu nieko kaltinti – užaugęs kito gyvenimo nežinojau, o kai suaugau, supratau, kad yra kitas pasaulis. Man tikino, kad mes esame geri, o jūs visi kiti esate blogi, o užaugęs supratau, kad vis dėlto mes esame blogi.
Jeigu gyvenčiau antrą gyvenimą, eičiau į verslą ir mažiausiai dešimt vaikų turėčiau. Nes žmoną turiu mylimą, gerą šeimininkę, gerą motiną. Aš myliu vaikus, ji irgi, viską skirčiau verslui, pramogoms, šeimai, nuo to tik Lietuvai būtų geriau. Ta linkme man reikėjo eiti – čia yra gyvenimas, čia yra kaifas.
– Istorijoje būsite minimas kaip Lietuvos mafijos tėvas – ar tokiu ir norėjote būti?
– Ne nuo manęs tai priklauso, manau, buvau normalus, gal žmogus, ir gyvenau tokį gyvenimą. Antro tokio gyvenimo nenorėčiau gyventi.
Bet šitame gyvenime gyvenau garbingai – nieko nepridaviau, neišdaviau, nieko neužmušiau, kaip sako čiupačiupsai iš interneto komentarų. Išlikau žmogumi.
Dabar rašau antrą knygą – noriu viską papasakoti, nes buvo išleista melaginga knyga apie mano gyvenimą. Ją turbūt pavadinsiu „Mano dvasia“ – kiek man teko iškęsti, patirti, kitas mano vietoje jau seniai būtų pasikoręs, jam stogas būtų nuvažiavęs. Dabar save vadinu Dievo kariu – Jėzus Kristus kentėjo dėl žmonių nusikaltimų, o aš turiu atsakyti dėl nusikaltėlių nusikaltimų. Aš visiems atleidžiu, bet pamiršti – negaliu.
– Ilgitės Vilijampolės, J. Naujalio g., kurioje gimėte ir užaugote?
– Kiekvieną dieną sapnuoju ir namus, ir Vilijampolę – ten užaugau, ten mano gimtinė, karveliai. Taip ir gyveni, suki tą karuselę – aš čia net prisimenu, kaip būdamas mažiukas virtuvėje vos pasiekdavau paimti sumuštinį. Net tokie dalykai atsinaujina – prisimeni viską, ką buvai pamiršęs, nes jau nematai savo ateities.
Bet mano sąžinė yra švari. Gavau čia iš davatkų laiškų – viena rašė, kad kaip tu Dievu tiki, jeigu tu žudei, vadinasi meluoji. Ji neparašė savo adreso, būčiau atrašęs – ką tu mane keiki, kad esu šėtonas, užmušinėjau žmones, ar tu žinai, kad aš ką nors užmušiau? Aš jai būčiau parašęs, kad nieko neužmušiau, čia yra melas, velniai prirašo, o tu tiki. Tai koks tu šventas žmogus, jeigu tiki, ką velniai rašo?
Gavau du tokius laiškus – vieną iš Vokietijos, kitą iš Lietuvos. Man daug rašo – ir iš Anglijos, Italijos, Amerikos, visokių turiu gerbėjų. Vienas gerbia, kitas šmeižia, vieni velniu, kiti – Dievu, treti – gaidžiu vadina, o dar kiti rašo, kad tau jau vis tiek šakės, pervesk pinigų, tik neieškok galų, mums padėsi. Taip ir trina makaronus.
– Jeigu paliks jums tą pačią bausmę – įkalinimą iki gyvos galvos, sėdėsite vienas?
– Na, iš pradžių tikrai vienas, o paskui susirasiu bendramintį, kokį sportininką. Ir taip gyvensiu.