Kodėl žudikas bando klaidinti teisėsaugą ir nepapasakoja visos tiesos?
Tai klausimai, kurie iki šiol ramybės neduoda dar prieš trejus metus Utenos kolegijos bendrabutyje nužudyto antrakursio Vitalijaus P. artimiesiems – su sūnaus netektimi susitaikyti negalintys tėvai labiausiai norėtų išgirsti žudiko atgailą ir bent suvaidintą atsiprašymą, nors jis ir nė kiek nenuslopins tėvų skausmo.
„Labai skaudu klausytis visokiausių pasiteisinimų ir šmeižto, per tuos metus mes taip nė karto ir neišgirdome nuoširdaus atsiprašymo“, – antradienį Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (LAT) prisipažino itin žiauriai nužudyto Verslo ir technologijų fakulteto turizmo ir viešbučių administravimo specialybės studento Vitalijaus P. motina.
Į Utenos kolegiją studijuoti Vitalijų P. išleidusi šeima nė baisiausiame sapne nesapnavo, kad perspektyviu laikytą ir net kurso seniūnu išrinktą sūnų į gimtąjį Rokiškį parsiveš karste, o prabėgus ne vieneriems metams taip ir nežinos, kodėl jis buvo taip žiauriai nužudytas.
„Tai ne nusikaltimas, tai – nelaimė: vieno sūnaus nėra, kitas – kalėjime“,– iki šiol lyg aidas skamba dėl tyčinio itin žiauraus nužudymo 13 metų laisvės atėmimo bausme nuteisto kineziterapiją studijavusio Guramio Džikios motinos žodžiai.
Moteris nemano, kad jos sūnui reikėtų klijuoti šaltakraujo žudiko etiketę: „Tai – neteisinga, mano sūnus tapo aplinkybių auka, jis prieš nieką nebūtų pakėlęs rankos, jei nebūtų susidariusios tokios aplinkybės“.
Ginkluotų konvojaus pareigūnų į nedidelę LAT salę iš įkalinimo įstaigos atvežtas prieš daugelį metų dėl neramumų į Lietuvą emigravusio ir čia lietuvaitę vedusio gruzino sūnus G. Džikia nerodė jokių emocijų – viso posėdžio metu sėdėjo nuleidęs galvą. Net tada, kai jo likimą sprendžiantys teisėjai leido vyrui išsakyti savo argumentus, kodėl turėtų būti panaikintas jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nuteistasis netuščiažodžiavo – tik paprašė patenkinti jo skundą.
Iškalbumu klaipėdietis G. Džikia negarsėjo ir žemesniųjų instancijų teismuose, ir Utenos kolegijoje, kurioje studijavo – esą nuo mažens jis viską laikydavo savyje, todėl jauną vyrą išvesti iš kantrybės yra labai sudėtinga.
Teisinasi, kad gynėsi nuo agresyvaus studento
Panevėžio apygardos teismas G. Džikią buvo nuteisęs 16 metų laisvės atėmimo bausme, tačiau bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs aukštesnės instancijos teismas nuosprendį pakeitė ir 3 metais sutrumpino bausmės laiką. Be to, nužudytojo tėvams iš nuteistojo buvo priteista po 100 tūkst. Lt.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra per švelnus, mano nužudyto studento tėvai – anksčiau jie reikalavo G. Džikią įkalinti iki gyvos galvos. Tačiau tokio reikalavimo skųsdami nuosprendį LAT tėvai neišreiškė – kasacinį skundą pateikę nukentėjusieji mano, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė neteisingą nuosprendį, todėl turi bylą dar kartą nagrinėti iš naujo.
Tuo metu įsiteisėjusį nuosprendį apskundęs G. Džikia ir jam atstovaujantis advokatas kasacinės instancijos teismui pateikė kelis alternatyvius prašymus – visų pirma prašo studentą išteisinti, nes dėl baisios tragedijos bendrabučio kambaryje esą yra kaltas pats Vitalijus P.
G. Džikia teigia tik gynęsis nuo gresiančio pavojaus.
Jeigu teismas G. Džikios veiksmuose būtinosios ginties, nuteistasis prašo jį pripažinti kaltu tik dėl tyčinio nužudymo be kvalifikuojančių požymių ir skirti mažesnę nei sankcijos vidurkyje numatytą bausmę bei sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį.
Bandė inscenizuoti nužudymą – kūną paslėpė balkone
G. Džikia yra nuteistas dėl Vitalijaus P. nužudymo dar 2011-ųjų vasario 17-osios naktį – įsiteisėjusiame nuosprendyje yra konstatuota, kad vyras Utenos kolegijos bendrabučio kambaryje, dėl ilgalaikių asmeninių nesutarimų ir pykčio, peiliu smogė bandančiam gintis Vitalijui P. ne mažiau kaip 13 smūgių į kaklo ir krūtinės sritis, vieną smūgį į galvą.
Nuo daugybinių sužalojimų, sukeliant dideles kančias, Vitalijus P. netrukus mirė.
Po nužudymo G. Džikia išsimaudė duše, paskui išplovė kruviną patalynę ir savo drabužius, išvalė kambarį, o nužudytąjį aprengė drabužiais ir nuvilko į bendrabučio balkoną. Lauke tuo metu buvo 25 laipsniai šalčio – greičiausiai vyras bandė inscenizuoti jo nužudymą.
Po nužudymo G. Džikia pasišalino iš bendrabučio – kambaryje buvusius peilius jis išnešė ir išmetė į upelį. Kai po kiek laiko vaikinas grįžo atgal į bendrabučio 7-ąjį aukštą, kur šaltakraujiškai žudė, čia jau jo laukė policijos pareigūnai – juos iškvietė netikėtai draugą aptikę bendramoksliai.
Gruziniško kraujo turintis vaikinas prisipažino, kad subadęs savo kambario gyventoją buvo labai sumišęs ir išsigandęs. „Kūnas kambaryje gulėjo apie 3 val.”, – G. Džikia negalėjo paaiškinti, kodėl lavoną slėpė balkone.
Teisme G. Džikia yra pasakojęs, kad vos tik atvykęs gyventi į Utenos kolegijos bendrabutį pajuto Vitalijaus P. priešiškumą, su juo daugybę kartų pykosi dėl įvairiausių dalykų – esą kartu gyvenęs studentas buvo netvarkingas, nesilaikė tvarkos, nuolat priekabiaudavo be jokios priežasties.
„Apie 2 mėnesius bandžiau jam išaiškinti, kad nesielgtų kaip stuobrys, kol galiausiai man trūko kantrybė ir tarp mūsų prasidėjo žodinis konfliktas, kuris vos nesibaigė muštynėmis“, – sakė nuteistasis.
Jis prisiminė, kad ne kartą bendrabučio vadovybės prašęs perkelti į kitą kambarį, tačiau taip nebuvo padaryta – esą nebuvo laisvų vietų.
Badė „bet kur ir bet kaip“
Nužudymo išvakarėse G. Džikia teigė nupirkęs įvairių švaros priemonių ir iš kartu gyvenusio Vitalijaus P. paprašė sumokėti pusę sumos. Šis atsisakė, todėl tarp jaunų vyrų vėl kilo konfliktas, pasibaigęs tarpusavio įžeidinėjimais.
Daugiau vaikinai tądien nesikalbėjo, o vėlai vakare grįžęs Vitalijus P. pasiėmė dušo reikmenis ir nuėjo į vonią.
„Kai jis grįžo, pamačiau, kaip jis tiesia ranką prie stalo įrankių – įtariau, kad jis į rankšluostį vyniojasi peilį, – sakė G. Džikia. – Paskui Vitalijus P. atsigulė į savo lovą, o rankšluostį pasidėjo ant radiatoriaus. Tuo metu labai sutrikau – pagalvojau, kad kažkas čia ne taip, todėl nutariau pats savo akimis įsitikinti, ar jis iš tikrųjų turi peilį. Taip pat pasiėmiau savo mažą peilį ir priėjęs prie Vitalijaus P. padėjau ant jo ranką, ėmiau į save jį traukti, o šis tuomet į mane užsimojo savo peiliu“.
Nuteistasis sakė, kad atrėmė Vitalijaus P. smūgį ir iš jo atėmė peilį, kuriuo gindamasis sudavė jam į galvą.
„Tuo metu Vitalijus P. mane pargriovė ant grindų ir užsilipęs pradėjo smaugti – grumtynių metu pačiupau ant grindų nukritusį savo mažą peiliuką ir pradėjau juo nesitaikydamas badyti – bet kur ir bet kaip“, – sakė G. Džikia.
Jis sakė, kad subadytas Vitalijus P. dar bandė atsistoti, bet nesėkmingai. „Jis labai stipriai kraujavo raudonu juodu krauju, dar judėjo ir kvėpavo, bet po to nustojo“, - prisiminė G. Džikia.
Vietoj atsiprašymo – tik įžeidinėjimai ir šmeižtas
Tuo metu nužudyto Vitalijaus P. tėvai teisme yra pasakoję, kad sūnus jiems ne kartą skundėsi savo kambario „draugu“ G. Džikia – esą šis buvo užėmęs jo lovą, be to, išmėtydavo jo daiktus, kaltindavo nebūtais dalykais. Be to, jo teigimu, nužudymo išvakarėse nuteistasis grasino jo sūnui – jis į mobiliojo ryšio telefoną buvo įsirašęs ne vieną pokalbį.
Nukentėjusysis pažymėjo, kad bendrabučio vadovybės taip pat prašė vaikinus atskirti, tačiau ir jam buvo patikinta, jog daugiau nėra laisvų kambarių.
„Man labai sunku kalbėti ir klausytis įžeidinėjimų – vietoj nuoširdaus atsiprašymo, kurio mes taip ir neišgirdome per 3 metus, tenka klausytis įžeidinėjimus ir šmeižtą, mūsų sūnus buvo ne toks, kokį jį piešia, jis niekada negalėjo neštis į lovą peilio“, – nužudytojo motina įsitikinusi, kad G. Džikia nepasako visos tiesos, o jos sūnų galėjo subadyti miegantį lovoje.
Teisme buvo apklausti ir nužudytojo, ir nuteistojo draugai, pedagogai. Viena jų prisipažino, kad po nužudymo dauguma studentų palaikė Vitalijų P., tačiau vis dėlto viena pedagogė užsiminė, kad nužudytasis nors ir buvo seniūnas, tačiau esą terorizuodavo už save silpnesnius, konfliktavo su visais kambario draugais ir net esą iš jų vogdavo nedideles pinigų sumas... Jos teigimu, kartą vaikinas kambaryje iš pykčio buvo nupjovęs interneto laidą.