Apie anuomet galingiausią sostinės gaują „Vilniaus brigadą” plačiai kalbėta ne vienoje televizijos laidoje, ji aprašyta ir antroje rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas”.
Kaip serialo autorių tikino vienas KBG užkulisius gerai žinantis šaltinis, saugumiečiams buvo pavykę infiltruoti patikimus informatorius į pačias garsiausias šalies kriminalines šeimas, tarp jų – ir Kauno "Daktarus".
Visus viliojo Baltijos šalys
Visame pasaulyje specialiosios tarnybos akylai stebi nusikalstamą pasaulį ir ypač organizuotas gaujas, savo tikslams naudodamos iš jų išgaunamą informaciją. Ne išimtis ir dabar jau buvusi Sovietų Sąjunga. Ypač aktyviai šia veikla KGB užsiėmė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, nes kur kas aukštesniu pragyvenimo lygiu garsėjusios Baltijos respublikos kaip medus bites traukė nusikaltėlius iš visos tuometinės Sovietų Sąjungos.
„Jie važiavo tik į Vilnių. Matyt ten figūruoja ir Ryga, ir Talinas, ir visas Pabaltijis, nes šias tris Baltijos šalis tada visi laikė kone Vakarais, kaip labiau išsivyčiusias šalis, kaip labiau kultūringas šalis, kur galima turiningai pailsėti, kur daugiau pinigų susikaupia, nes iš tikrųjų Baltijos šalyse žmonės gyveno palyginti pasiturinčiai, - „Mafijos kronikose” prisiminė vienas tuometinių kriminalistų Juozas Rimkevičius, kuriam teko išnarplioti ne vieną sovietinės Lietuvos banditų nusikaltimą. - Daug geriau gyveno negu Rytuose - Rusijoje ar toje pačioje Ukrainoje. Gruzijoje gerai gyveno be abejo, bet Lietuvoje kažkuriais metais, mes su kolegomis skaičiavome, kad Panevėžys buvo pagal automobilių skaičių šimtui tūkstančių gyventojų pats didžiausias skaičius visoje Sovietų Sąjungoje. Ten kur pinigai, ten kur patraukliau, ten ir traukia įvairiausio plauko žmones atvažiuoti”.
Sovietiniais laikais KGB Lietuvoje leisdavo užsieniečims lankytis tik sostinėje, Trakuose ir Kaune. Norint aplankyti kurį nors kitą miestą, reikėdavo atskiro leidimo, kurio užsienietis dažniausiai negaudavo. Tad natūralu, kad didžiausią dėmesį sovietų saugumas skyrė „Vilniaus brigadai”, garsėjusiai ypač gerais tarptautiniais kriminaliniais ryšiais.
„Kadangi „Vilniaus brigada” – tėvai, gaujos įkūrėjai labai bendravo su užsieniečiais, su atvykėliais iš kitų šalių, savo giminėmis užsienyje - Amerikoje, Vakarų Europoje, todėl jie buvo tiesioginis intereso objektas žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotojams”, - paaiškino J. Rimkevičius.
Užsienio valiuta, ginklų kontrabanda
Ilgametis prokuroras Gintaras Jasaitis teigė, kad KGB vykdė vidinę žvalgybą ir kontržvalgybą. O ką tai reiškė? „Jeigu asmenys tam tikri dirba su užsienio valiuta - JAV doleriais, Vokietijos markėmis arba su tais Vnešposyltorgo čekiais, - aiškino G. Jasaitis. - Štai Georgijus Dekanidzė visą laiką kontroliuodavo tuos žmones, jis siūlydavo kaip tarpininko paslaugas: supirkinėdavo tuos Vnešposyltorgo čekius ir kadangi tai buvo iš esmės užsienio valiutos pakaitalas, KGB, vykdydama savo žvalgybinę funkciją, kontroliavo tą situaciją. Kad kokios nors užsienio specialiosios tarnybos nedarytų įtakos Vilniaus mieste ir kad nevykdytų per tuos asmenis savo kažkokių žvalgybinių dalykų ar nespręstų tam tikrų interesų”.
Buvęs aukštas ir įvairios pikantiškos informacijos sukaupęs Lietuvos kriminalistas Visvaldas Račkauskas „Mafijos kronikose” patvirtino, kad „Vilniaus brigados” nariai bendravo su užsienio valstybių nusikaltėliais. „Vilniaus brigadą" sudarė tiek lietuviai, tiek ir rusakalbiai. Buvo įvairių tautybių, ne tik lietuviai ir rusai. Šioje nusikalstamoje organizacijoje buvo lenkų, žydų. Jie užsiiminėjo ir kontrabandine veikla, - faktus dėstė V. Račkauskas. - Būtent dėl to KGB ir užsiimė jais. Nes tai susieta su kitų valstybių galimybėmis žvalgyti – tiek Lietuvą, tiek Sovietų Sąjungą. Galų gale, „brigadiniai” migravo. Jų maršrutai driekėsi ne tik per Vilnių, bet ir Rygą, Maskvą, Minską, Leningradą (dabartinį Sankt Peterburgą, - red.past). Yra net ir Vakarų valstybės, tas pats Izraelis. Ir ginklų kontrabanda. Ginklai keliavo ir iš Vakarų, ir iš Rusijos”.
Apie „Lietuvos” viešbutį sklandė anekdotai
Visas užsieniečių lankomas vietas KGB sekdavo itin akylai. Tam, kad saugumiečiams būtų patogiau dirbti, Sovietų Sąjungoje buvo įprasta, kad užsieniečiai privalo apsistoti ne jiems patikusiame, o konkrečiame, dažniausiai netgi vieninteliame specialiai tik užsienio turistams skirtame viešbutyje.
Vilniuje tais laikais buvo aukščiausias po Televizijos bokšto pastatas sostinėje – viešbutis, tuomet vadinęsis „Lietuva“ (dabartinis „Radisson Blu Hotel Lietuva”, - red.past.). Kaip ir visi kiti Sovietų Sąjungoje specialiai užsieniečiams pastatyti viešbučiai, „Lietuva“ buvo kimšte prikimšta pasiklausymo ir stebėjimo įrangos. Jos buvo tiek, kad kartais tai lemdavo anekdotines situacijas.
„Čia absoliučiai realus atsitikimas - kartą „Lietuvos” viešbutyje nukrito lubos ir pakibo ant laidų, - prisiminė J. Rimkevičius. - Bet taip realiai buvo, nes tais laikais vyko totalinis, o ypatingai užsieniečių, sekimas”.
Anot G. Jasaičio, minėtas „Lietuvos” viešbutis tada buvo kone išskirtinė vieta visame mieste, kadangi jame veikiančiuose restoranuose atvykėliai galėdavo atsiskaityti užsienio valiuta. „Brigados” žmonės ten turėjo pažįstamų, ir ten leisdavo vakarus, - pasakoja G. Jasaitis. - Kiek aš suprantu, saugumiečiai kontroliuodavo ir tokiu pat būdu sekdami juos, o galbūt net ir atskirus „brigados” narius užsiverbavę KGB darbuotojai irgi galėdavo gauti žvalgybinės informacijos apie tam tikrus procesus ir apie tai, ką patys „brigadiniai” daro. Savaime suprantama, kad KGB galėjo juos ir persekioti, pradėti tyrimus, sodinti į kalėjimą, bet matomai jiems buvo paranku turėt tokius informacinius šaltinius”.
Visi „vierchai” dirbo struktūroms
Verbuodami Lietuvos gangsterius, kagėbistai dviračio neišradinėjo ir naudojo seną kaip pasaulis botago ir meduolio principą. Bedradarbiausi – ir mes užmerksime akis į tavo nusikaltimus, atsisakysi – sėsi į kalėjimą. Saugumiečiams buvo visiškai nusispjaut, kad jų agentus pasodinti už grotų sąžiningai stengiasi paprasti kriminalistai. Įkliuvusius jie paprasčiausiai išlaisvindavo niekam nieko neaiškindami.
„Buvo tokių faktų, kurie mums, kriminalistams, buvo keisti, nesuprantami, mūsų atžvilgiu gal net ir įžeidžiantys, nes mes vykdėme savo kriminalinį tyrimą prieš žmones, kurie vykdė neteisėtą veiklą, o iš mūsų tas bylas perimdavo. 1987 metais, mes – dori, sąžiningi pareigūnai - negalėjome žingsnio žengt „už sienos”, be ilgo kelio praėjimo su leidimais ir visa kita, o banditams leisdavo važiuoti į Ameriką, Izraelį, Vokietiją. Akivaizdu, kad buvo tiesioginis interesas”, - pastebėjo J. Rimkevičius.
Buvęs ilgametis Kauno kriminalinės milicijos darbuotojas Jurijus Liaškinas visiškai atvirai „Mafijos kronikų” kūrėjams pareiškė, kad net didžiausi nusikalstamo pasaulio autoritetai bendradarbiavo su teisėsaugos struktūromis.
„Man atrodo, kad visi tie vadinamieji „vierchai” dirba visokioms struktūroms. Ką aš dabar galiu kalbėti... Pagauni, nuveža į Vilnių, į saugumo skyrių, ir jie po trijų dienų išeina į laisvę. Tokiu būdu, jie savo darbą atlieka ir viskas”, - sakė J. Liaškinas.
Kriminalistams puikiai apie nusikaltėlių pasaulį informuotų saugumiečių pagalba būtų tikrai pravertusi. Tačiau KGB į jų poreikius ar norus nekreipė jokio dėmesio. Tai tęsėsi dešimtmečius ir pradėjo keistis tik tuomet, kai Lietuva pradėjo vaduotis iš okupantų jungo. Bet net ir tada kagėbistai daugiau vaidino, kad padeda policijos pareigūnams, o ne iš tiesų rimtai bendradarbiavo su operatyvininkais.
„Kai mes atėjom darbuotis, kiek KGB dar gyvavo? Metus ar pusantrų. Su jais dirbome tik vienintelėje garsioje reketininkų sulaikymo operacijoje, o daugiau nieko su jais bendro nebuvo, - pasakoja buvęs Kauno Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos darbuotojas Artūras Tepelys. - Bet man susidarė įspūdis, kad KGB visą laiką apie visus turėjo pakankamai informacijos. Bet mes iš jų jos negaudavome. Na, gal valdžia kažką ir gavo, o mes buvome, ko gero, per žemas lygis, kad gautume iš jų reikiamos informacijos. Į visas nusikaltėlių stebėjimo, sulaikymo operacijas patys eidavome ir patys filmuodavome. Pamenu, gal 7 ar 8 kasetes buvome prifilmavę. Iš tos KGB jokios info negavome, tad viską patiems nuo nulio reikėjo daryti”.
Buvęs ilgametis kriminalistas ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas pasakojo, kad 1989 metais suformavus Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybą, KGB darbuotojams reikėjo kažką parodyt, nes jau matė, kad jie negali tik disidentus gaudyti. „Tada jiems reikėjo pateikti save kaip kovotojus su nusikalstamumu, korupcija, tad natūralu, kad ir tas savo pagrindines politinio persekiojimo funkcijas pakeitė naujais žygiais. Nežinau, kiek jie kovojo su nusikalstamumu, bet aš to visiškai nejaučiau”, - tvirtino A. Sadeckas.
H. Daktaras padėjo saugumiečiams
Saugumiečiai dirbo ne tik su „Vilniaus brigada” – jie savų agentų turėjo visose didžiausiose Lietuvos gaujose. Kartais nusikaltėlių pagalbos jiems prireikdavo pačiose netikėčiausiose situacijose. Viena ypač pikantiška istorija nutiko Kaune.
Maždaug 1985-1986 metais šalia tuomet populiaraus ir prestižiniu laikyto Kauno Žaliakalnyje veikusio „Tartu” restorano buvo apšvarinti brangią sekimo techninką automobilyje palikę KGB agentai. Iš pradžių pavogtą aparatūrą saugumiečiai bandė surasti savo jėgomis. Nepavykus, kagėbistai buvo priversti nusižeminę kreiptis pagalbos į kolegas iš Vidaus reikalų ministerijos, nors šiaip jau jie į tuometinius milicininkus visada žiūrėdavo iš aukšto. Kriminalistai jiems suorganizavo susitikimą su tuomet dar jauna, kylančia Kauno kriminalinio pasaulio žvaigžde – Henriku Daktaru.
Apie tai „Mafijos kronikose” visiškai atvirai prieš įjungtą vaizdo kamerą pasakojo Marijonas Misiukonis. Iš KGB į vidaus reikalų ministro pavaduotojo pareigas paskirtas vilnietis 1989-1990 metais užėmė ir vidaus reikalų ministro postą.
„Toks įvykis buvo gal 1985 metais. Tuomet KGB darbuotojai slėpė, kad pavogta, arba jie patys tyrė tą vagystės faktą, bet negalėjo ištirti ir kreipėsi į kolegas VRM, - prisiminė M. Misiukonis. - Ir mes su A. Sadecku nuvažiavome į Kauną, paprašėme, kad mums suorganizuotų, iškviestų į Kauno milicijos valdybą patį Henriką Daktarą, na ir toks pokalbis iš tiesų įvyko. Mes jam pasakėme, kad duodame pora dienų ir surandi. Ir ką jūs manote ? Po poros dienų jis ateina ir sako – tie daiktai yra ten ir ten, o tas ir tas nuskandinti Nemune. Kadangi vagys išsigando, pamatė, kad čia rimti dalykai. Taigi, toks pokalbis buvo ir įdomiausia tai, kad tame pokalbyje iš pradžių dalyvavo du tuometiniai Kauno Vidaus reikalų valdybos vadovai. Tačiau H. Daktaras atsisakė prie jų kalbėti. O kalbėjo tik su manimi ir A. Sadecku. Dėl ko jis jais nepasitikėjo, nežinau. Matyt, pas juos buvo kažkokia sukaupta informacija. Kad jam atrodė, jog tais žmonėmis negalima pasitikėti”.
Ryšio kabelis nutiestas tiesiai
Nuo šių įvykių praėjus dešimtmečiui trikampyje mafija – KGB – pasiklausymo bei sekimo aparatūra - viskas apsivertė aukštyn kojomis. Dabar jau buvę KGB darbuotojai netgi padėjo Kauno "Daktarų" šulams įsirengti savo pasiklausymo centrą.
„Buvo gauta duomenų, kad "Daktarai" turi telefoninio pasiklausymo centrą, o jame dirba vienas buvęs KGB darbuotojas, kuris užsiėmė elektronine žvalgyba, - prisiminė buvęs aukštas prokuroras Algimantas Kliunka. – Tada buvo kalbama, kad tiesiog prie „Kauno telekomo” skyriaus net kabelis nutiestas, mat greta esančioje Ryšių gatvėje buvo išnuomotas butas, kur "Daktarai" klausėsi savo priešininkų, konkurentų, savo grupuočių narių, o taip pat ir teisėsaugos pareigūnų pokalbių. Tada pavedžiau vienam žmogui surinkti duomenis. Tačiau šaltiniai neiškentė ir pranešė kitai institucijai – Kauno policijai. Buvo sudelsta ir kai jie įsiveržė į tą ryšių centrą, viskas jau buvo išmontuota. Bet vėliau tą bylą tyrėme ir ištyrėme. Vieną asmenį teisė už tai, bet jis pakeitė parodymus, aiškindamas, kad šiame centre dalyvavo ne tik "Daktarai", bet ir buvę KGB vadovai. Buvo faktų, kad centrui vadovavo vienas Lietuvos padalinio generolas, kuris net vadovavo vienu metu prieš Nepriklausomybės atkūrimą tam padaliniui. Tačiau to nepavyko tinkamai patvirtinti, nes jis vėliau tų parodymų nedavė”.
Daktarų ir Išsižiojėlio orgijos Palangoje
Tačiau tuomet, 1985-aisiais, KGB dar tebebuvo galinga jėga, su kuria privalu skaitytis. Nors saugumiečiai, padedami H. Daktaro, ir atgavo pavogtą savo aparatūrą, didelio dėkingumo jie jam nejautė. Kaip aiškėja iš senų KGB dokumentų, tais pačiais 1985-aisiais, padedant saugumiečiams buvo tyliai iš pareigų atleistas su "Daktarais" glaudžius ryšius palaikęs aukštas tuometinės Kauno milicijos vadovas. O "Daktarų" gaujoje paskutiniais sovietinės epochos metais, maždaug 1988-1989 metais KGB netrukus įsigijo savo akis ir ausis - Algutį Edvardą Tamulį, žinomą Algelio arba Išsižiojėlio pravardėmis.
„Tamulis buvo visiems geras. Ir policijai, ir nusikaltėliams, - prisiminė J. Liaškinas. - Na, jis toks rėksnys. Bet atrodė jis kaip inteligentas, mėgdavo per restoranus vaikščioti, su panelėmis ryšį palaikydavo. Turėjo pinigų, vadovavo Aleksoto turguje, Palangoje turėjo didžiulį namą. Jis buvo iš tų, kur pats niekur tiesiogiai nesiškišdavo”.
A. Sadeckas labai gerai prisimena senosios Kauno mafijos legendą A. E Tamulį, kadangi vasarodamas Palangoje ne kartą jį buvo sutikęs. „Jis man pasirodė labai įžūlus, pernelyg savimi pasitikintis, Palangoje susitikus jie ten mus vos ne kuo toliau siuntė – teko jiems keletą parų apiforminti. Atsėdėjo keletą parų už savo įžūlumą, - pasakoja A. Sadeckas. - Dar ten kažką pridaręs. Bet jis nebuvo tas figūrantas, kuris mus labai domintų dėl nusikaltimų darymo. Na, ir jis ten buvo tokiam Išsižiojėlio vaidmenyje. Jis tikrai nebuvo tokia super didelė figūra. Jis buvo turintis ryšių, kontaktų, bet kad jis būtų dalyvavęs konkrečiuose nusikaltimuose, kad kiti banditai būtų juo labai pasitikėję, neteko girdėti”.
A. Sadecko nuomone, Išsižiojėlis kažin ar buvo vertingas informacijos šaltinis sovietų saugumui. Banditai juo ne itin pasitikėjo ir svarbiausiose jų operacijose jis nedalyvaudavo. A. E. Tamulis "Daktarams" labiausiai pravertė tuomet, kai įsigijo Palangoje namą, Žvejų gatvėje.
„Kai jis persikėlė į Palangą, mes, galvojome, kad jie nori matyt užimti tam tikrą Palangoj bazę ir, matyt, Klaipėdoje – turbūt ir turto prievartavimo prasme, ir savo įtakos prasme, nes būtent Palangoje tada prasidėjo prekyba falsifikuotais alkoholiniais gėrimais, - prisiminė A. Sadeckas. - Tai jis gal Palangoje ir būdavo jiems kažkuo reikalingas. Aš Palangoje su juo susitikdavavau. Jis gatvėje mane sutikęs kaskart šnekindavo”.
Netrukus kriminalistai išsiaiškino, kad Išsižiojėlio namas Palangoje tarnauja kaip poilsio bazė priveligijuotiems "Daktarų"gaujos nariams. O siautėjo Kauno "Daktarai" Palangoje kaip reikiant. Kurorto senbuviai pasakoja, kad Kauno gangsteriai savo galią ir nebaudžiamumą demonstruodavo tuomet garsiausiame Palangos „Gabijos“ restorane. Čia agresyviai nusiteikę kauniečiai dažnai įsiveldavo į muštynes, iki paryčių girtuokliaudavo, priekabiaudavo prie moterų. O neretai, nuvažiavę į Žvejų gatvėje esantį Išsižiojėlio namą, prievartaudavo jaunas merginas.
„Pamenu, kartą sėdime operatyvinėje dalyje ir mus pasiekia pranešimas, kad „Birutės” restorane H. Daktaro žmonės nuėmė mergaitei auksinę grandinėlę, - prisimena J. Liaškinas. – Aišku, mes sėdame į autobusiuką kaip priklauso, atvažiuojam į tą restoraną, mums parodė tuos triukšmadarius, visus iki vieno mes tuos "Daktarus" sulaikėme, jie nesipriešino, kadangi tą sykį turėjome ir vilkinį šunį. Jie visi mums pasidavė. Kada mes juos visus atvežėme į Palangos milicijos budinčią dalį budėtojas net išsigando – ką jūs čia darot? Ir atėjo ta moteriškė, sako: "Aš pareiškimo nerašysiu, bijau, nes kol ėjau į miliciją mane čia kreivai nužiūrinėjo". Aš jai pasiūliau pasėdėti koridoriuje. Sulaikyti "Daktariniai" jos atsiprašė ir Luras (Alvydas Viktoras Laurinavičius, - miręs "Daktarų" gaujos autoritetas, - red.past.), ar kuris ten jai atidavė savo grandinėlę, jinai daugiau pretenzijų jiems neturėjo. Taip aš su jais ir susipažinau. Kartą Palangoje pliaže prie manęs ir kitų mūsų darbuotojų priėję A. E. Tamulis ir Turistas (Vladimiras Seneckis, - saviškių nužudytas "Daktarų" veikėjas, kurio palaikų iki šiol nepavyko surasti), mums pasakė: "Jūs ilsėkitės, mes išvažiuojam. Mes daugiau čia nebūsime". Tik mes po 10 dienų išvažiavome, ir jie vėl sugrįžo”.
"Daktarų" siautėjimas apogėjų pasiekė 1990-ųjų vasarą, kai būrys kauniečių su tuomet madingiausiais aštunto ir devinto modelio „Žiguliais” tamsintais langais suvažiavo į Palangą parodyti, kas yra tikrieji Lietuvos šeimininkai. Vietos policija su beveik šimtu agresyviai nusiteikusių banditų nepajėgė susidoroti. Tekdavo kviestis pagalbą iš šalies.
„Tais laikais mus komandiruodavo viešosios tvarkos palaikymui į pajūrį. Ir pasiekė žinia, kad Palangą okupavo „kauniokai”. Tiesiog masiškai. Atvyko gal 30 žmonių, - prisimena Jonas Lazarenka, kuris nuo 1991 iki 1994 metų vadova specializuotam teisėsaugos padaliniui - „Aro” rinktinei. - Nuo „Gabijos” link „Birutės” jie eidami taškė praeivius, vidury baltos dienos. Nes ten pabaliavojo, matyt, nesėkmingai nuo pusryčių iki pietų, na ir keliavo. Tai mus pakėlė irgi pagal pavojaus signalą, atlėkėme čia į Palangos miestą ir tada juos gerokai pakutenom. Tai juos savotiškai išgelbėjo – tiksliau dalį jų, kurie gavo mažiausiai. Kai kurie iš jų pateko į bažnyčios kiemą. Tada aš jiems pasakiau: "Jūsų laimė, kad šventoriuje". Nors po to atvejo jie dar baliavojo kokią savaitę – tai prašydavo jau vietinio komisariato vyrai: "Jonai, pavažiuokit į tokią vietą įspėt, kad vėl nebūtų šitų „bajerių”. Na, tai vėl tekdavo nuvažiuot, bet pažindavo, viskas, ramu”.
Prasidėjus visuotinei privatizacijai, A. E. Tamulis užmezgė ryšius su tuomet įtakingiausiu Rygos mafijozu Viktoru Abakumovu. Jie rimtai svarstė idėją įkurti lošimų namų tinklą anuomet prestižiniais laikytuose buvusios Sovietų Sąjungos kurortuose – Sočyje ir Jaltoje. Tačiau 1991-ųjų rugsėjį V. Abakumovas buvo nušautas Rygoje. Praėjus kelioms dienoms, į V. Abakumovo laidotuves atvyko ir bičiulis iš Kauno. Iškart po laidotuvių Išsižiojėlis buvo rastas mirtinai subadytas. Tikslios jo mirties aplinkybės ir užsakyto kruvino akto dalyviai nenustatyti.
Skulptoriui nemalonumai dėl pikantiško filmo vaizdajuostės
KGB veikla neapsiribojo vien tik žvalgyba ar kontržvalgyba. Sovietų saugumas akylai sekė ar nekyla grėsmė komunistinės nomenklatūros valdžiai. Kadangi labiausiai sovietiniam režimui priešinosi inteligentai ir menininkai, KGB aktyviai verbavo agentus tarp jaunų kūrėjų.
Apie nežabotą KGB siautėjimą „Mafijos kronikose” įdomią istoriją pateikė ir Juozas Ruzgas - žymus Lietuvos skulptorius ir žurnalistas, sukūręs nemažai garsių kūrinių, daugiausia – Kauno miestui. Pirmosios Lietuvos televizijos komandos narys, pirmasis televizijos dailininkas-operatorius.
„Grįžęs į bendrabutį papasakojau vienam bičiuliui, kad mane verbuoja, - prisimena J. Ruzgas. – Jis sakė: sakyk kad esi nepatikimas – naktį gali išsiplepėt. 1984 metais mane stengėsi pasodinti”.
Gudrybe iš KGB pinklių išsisukęs J. Ruzgas į saugumiečių tinklus vis dėlto pakliuvo po daugiau nei dešimtmečio. Tik jau ne kaip agentas, o kaip antitarybinės propogandos skleidėjas. Vienas pirmųjų Kaune įsigijęs tuo metu beprotiškus pinigus kainavusį vaizdo magnetofoną, menininkas vakarietiškus filmus rodė savo draugams ir pažįstamiems. Gandas apie tai netrukus pasiekė saugumo ausis.
„Vieną naktį prie mano namo atvažiuoja autobusiukas su užrašu KGB CCCP. Kažkodėl didžiausiomis raidėmis. Aišku, visi kaimynai, kurie pamatė, numirė iš baimės, o ką jau kalbėt man. Įsiveržė, prasidėjo krata, - prisimena J. Ruzgas. - Visur čia knisosi – net židinio kamine ieškojo. Surinko visas kasetes, kurios buvo pas mane ir tame tarpe buvo vienas erotinis filmas „Graikė smagurė”. Žinau, kad po kurio laiko šitą filmą rodė net Leningrado televizija, o man paskyrė, kad aš čia pornografiją platinu. Na, iš esmės tai paskui visuose raštuose buvo parašyta, kad Ruzgas užsiiminėja antitarybine veikla. Asmeniškai Griškevičius, tuometinis Lietuvos Komunistų partijos sekretorius paskambino Dailininkų sąjungos pirmininkui Konstattinui Bogdanui ir pasakė: šitą reikia skubiai išmest iš Dailininkų sąjungos. Taip ir buvo padaryta. Po to nutrūko visi užsakymai, viskas”.
Dabar, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po nepriklausomybės atgavimo, tokia ideologinė cenzūra atrodo juokingai.
„Mafijos kronikos – su Dailiumi Dargiu“, pirmadieniais, 20 val., per TV3.