Šioje byloje kaltinimai pateikti dvigubą žmogžudystę, įtariama, įvykdžiusio Drąsiaus Kedžio bendrams Raimundui Ivanauskui ir buvusiai jo sugyventinei Eglei Barauskaitei. Jie kaltinami kurstymu žudyti.
Į pirmadienį vykstantį teismo posėdį atvyko J. Furmanavičiaus seserys, Laimutės Stankūnaitės ir V. Naruševičienės tėvai Stasys ir Tatjana Stankūnai. Taip pat buvo kviesti mįslingomis aplinkybėmis žuvusio Andriaus Ūso tėvai Aleksandras ir Aldona Ūsai, našlė Guoda Ūsienė bei L. Stankūnaitė, tačiau jų apklausos atidėtos kitam posėdžiui.
Bene visus teismo posėdžius stebinti J. Furmanavičiaus sesuo Sigita Uogintienė buvo pirmoji, kurią pirmadienio posėdyje pradėjo apklausinėti teisėjai. Ji taip pat šioje byloje yra pripažinta nukentėjusiąja – iš kaltinamųjų prašo priteisti ne tik turtinę, bet ir 100 tūkst. Lt neturtinę žalą. Tokio pačio dydžio ieškinius yra pateikusios ir kitos seserys.
„Mano šeimai ir man asmeniškai pinigai ne taip svarbu – šie ieškiniai pareikšti todėl, kad tai daugiau kaip priedas prie bausmės, jog žmogus, kuris yra nusikaltęs, žinotų, kad jam reikės mokėti iki gyvenimo galo – tai kaip priminimas iš litanijos, reikės dirbti ir sumokėti už tas kančias“, – sakė S. Uogintienė.
„Šiandien aš vėl prieš jus turiu išgyventi labai artimo žmogaus netektį – mano brolis, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, buvo žiauriai nužudytas – apie jo netektį sužinojau, kai man paskambino Vilniuje gyvenanti sesuo, kuri rado informaciją Delfi.lt, – pasakojo nukentėjusioji. – Negalėjau suvokti, kaip tai galėjo atsitikti – puoliau skambinti į teismą, ar tikrai yra toks įvykis, ar nesumaišyta pavardė. Deja, brolio darbe nebuvo – kuo skubiau bandžiau vykti į įvykio vietą, ten jau radau dirbančius kriminalistus, mano brolio tebuvo tik likęs kraujo klanas.
Negalėjau patikėti, kad taip nutiko – sužinojau, kad brolis išvežtas į Panemunėje esantį morgą, nuvažiavusi maldavau, jog man jį parodytų ir tik pamačiusi supratau, kad tai jau nepataisoma... Mačiau, kaip kūnas buvo suvarpytas iš priekio ir nugaros, septyniais šūviais, o kontrolinis šūvis paleistas į galvą. Žudikai žinojo, ką daro, buvo pataikyta tiesiai į širdį – brolis dar bandė bėgti, bet per penkias septynias minutes jį ištiko šokas ir jis mirė“.
S. Uogintienė apgailestavo, kad Kauno žudynių užsakovai ir organizatoriai kuo ramiausiai vaikšto laisvėje.
„Šioje byloje pasigendu organizatorių – po žudynių prasidėjo masiniai renginiai, masinis šmeižtas, panaudojant „Kauno dieną“, TV3 – K. Krivickas, R. Janutienė darė iš mirties biznį, niekino dar mirusį žmogų, – sakė ji. – Manau, kad ne vienas D. Kedys tai padarė, ir ne jam sugalvoti tokią operaciją – žmogus, kiek galima apie jį susidaryti nuomonę, nestabilus, neturi idėjų... O idėjiniai vadai dar nėra įvardyti šioje byloje – man labai gaila,kad daug žinių turintis R. Ivanauskas ir jo dama neįvardijo tų žmonių ir kontaktų, nors tiesiai šviesiai šiandien galima pasakyti, kad pirminis žinių šaltinis buvo tada, kai į „Kauno dieną“ nuėjo Aidas Venckus ir Neringa Venckienė, nuo ko buvo pradėtas J. Furmanavičiaus šmeižtas. Jie pirmiausiai šią liaupsę paskelbė spaudoje, o paskui, kai jų paklausia, iš kur tai sužinojo, nurodo, jog iš laikraščių – pirma paruošia, o paskui kaip faktą pateikia“.
Stebėjosi, kaip N. Venckienei leido pasprukti iš Lietuvos
S. Uogintienė neabejoja, kad „Kedžių ir Venckų šeimos tikrai turėjo kažkokių planų“. Ji prisiminė, kad D. Kedžio seserį N. Venckienę gyvenime matė tik du kartus – pirmą kartą, kai lankėsi jo darbo kabinete. „Tada pas brolį buvau užėjusi į darbą, kai ji įsiveržė į kabinetą, nešina bylomis ir jas trenkė ant minkštasuolio – ką civilinių bylų skyriaus teisėja galėjo atnešti, juk ji – ne padėjėja, kuri nešiotų bylas“, – sakė ji.
Moteris taip pat sakė, kad brolis buvo užsiminęs apie vieną tėvą, kurio sūnus buvo nuteistas kalėti ir esą N. Venckienė turėjo paveikti teisėjus, kad iš įkalinimo įstaigos ištrauktų jo sūnų. „Ir kai laidotuvių dieną teismo pirmininko paklausiau, kodėl jūs nieko nedarėte, negi nematėte, tai jis pasakė, jog buvo atėjusi N. Venckienė, kuri jį įvairiai skundė, ir tepasakė, kad jeigu prokurorai spręs mūsų naudai, mums užteks vieno A. Ūso, jeigu ne – imam ir J. Furmanavičių, ir kaip žinote spalio penktąją pasiėmė...“, - sakė ji.
„Matyt jis buvo neparankus žmogus“, - kalbėdamas teisme svarstė S. Uogintienė.
„Ši šeima organizavo baisią šmeižto kompaniją ir įvairiausiais būdais niekino mano brolį – jis teisme teisėjus įtikino, kad niekuo nesusijęs, didelė dalis teisėjų patikėjo, tačiau tai nepadėjo išsigelbėti“, - pasakojo S. Uogintienė.
Moteris piktinosi N. Venckienės parašyta knyga, kurioje „ji apibendrino savo šmeižtą“. „Šioje knygoje sudėta vienuolika, kaip ji įvardijo, telefono numerių – o jie juk mano seserų, sūnėnų, su kuriais brolis kalbėdavo“ - S. Uogintienė stebėjosi, kaip N. Venckienei buvo leista pasprukti iš Lietuvos.
Nukentėjusioji teigė, kad brolio netektis – didžiausias smūgis visai šeimai. „Sunku kalbėti apie tai, kiek mes kenčiame ir kiek prisikentėjome, jau nekalbant apie mūsų mamą – ji pagimdė mus aštuonis, ji nenusipelnė tokios kančios – būdama 92 metų netekti tokio sūnaus“, – kalbėjo ji.
S. Uogintienė taip pat sakė, kad yra labai nusivylusi Lietuvos teisėsauga: „Mums, kenčiančioms, atrodė, kad jie nieko nedarė, ne nuo to galo pradėjo – byla yra nužudymo, o kur organizatoriai?“.
Jos teigimu, brolis apie tariamą pedofilijos skandalą jai nieko nepasakojo, tačiau tik užsimindavo, jog yra „tokia keista teisėja ir prie jo priekabiauja, skundžia“.
„Mes to neanalizavome, nes brolis nemėgdavo dalintis pasakojimais iš teismo gyvenimo, - S. Uogintienė sakė, kad J. Furmanavičius prieš nužudymą buvo labai pasikeitęs. - Kartą jis man sako, štai, skaitau Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, sakė, čia ieškau atsakymo – jis kankinosi, matėsi, jog labai išgyveno“.
Žinojo, kad košę užvirė Venckus su žmona
„Mes dabar negyvename, mes egzistuojame“, – sunkiai žodžius teismo salėje rinko ir J. Furmanavičiaus sesuo Regina Burneikienė. Ji taip pat pažymėjo, kad pareikštu ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo siekia nubausti žudynių kaltininkus.
„Niekada nenorėtume pasipelnyti iš brolio mirties, esame pikti ant padėjėjų, vykdytojų, užsakovų, todėl pareiškėme ieškinį – norime bent taip nubausti, tuo labiau, jog kaltinamųjų suole sėdi motina, auginanti vaiką – manau, jog ji nenorėtų, kad taip baigtųsi jos sūnaus gyvenimas“, – žiūrėdama į E. Barauskaitę sakė nukentėjusioji.
Kita J. Furmanavičiaus sesuo Elvyra Rastenienė teisme pasakojo, kad jos brolis prieš nužudymą buvo sekamas. „Jis net ribojo pokalbius telefonu“, - teigė ji.
Moteris prisiminė, kaip prieš žūtį jos brolis prisipažino, jog labai sunku gyventi. „Šmeižtas, intrigos ir šantažas, Dieve mano, sako, aš negaliu darbe dirbti – sakiau, mesk tą darbą, tu neišsimiegi, gyvenk savo gyvenimą“, – jos teigimu, J. Furmanavičius buvo persekiojamas nuo liepos mėnesio, jis „net vengdavo važiuoti su savo mašina“.
Tuo metu J. Furmanavičiaus sesuo Birutė Čeplaitienė prisiminė, kad kartą jai brolis parodė laikraštį, kuriame buvo parašytas straipsnis apie pedofiliją – jame buvo parašyta, jog tarp pedofilų yra ir vienas teisėjas Jonas.
„Aš jo tada klausiau, iš kur žinai, kad čia apie tave rašo, juk nėra pavardės, - prisiminė ji, - bet brolis patikino, jog Kauno apygardos teisme daugiau nėra nė vieno teisėjo tokiu vardu. Jis sakė, kad čia visą košę užvirinėja A. Venckus su mano kolege, bet kokiais motyvais – nežinojo, tačiau žadėjo išsiaiškinti“.
Nesupranta, kodėl neteisia D. Kedžio šeimos
Medike dirbanti nužudyto teisėjo sesuo Vilija Variakojienė pabrėžė, kad jų dideliai šeimai J. Furmanavičius buvo „moralinio etiketo pavyzdys“. „Jo netektis pakeitė visos mūsų giminės gyvenimą“, – pabrėžė ji.
Moteris sakė, kad baudžiamoji byla buvo pradėta tirti ne iš to galo. „Kedžiai ir Venckai čia kaip ir nekaltinami, ar tai užsitęsė sąmoningai, ar ne, bet mes jau penkti metai esame tokioje baisioje būsenoje“,– V. Variakojienė prisipažino, kad dėl jos broliui mestų baisių įtarimų ji turėjo teisintis ir prieš kolegas, ir prieš pacientus.
„Net po laidotuvių kolegės viename posėdyje sakė, kaip čia elgtis, ar pareikšti užuojautą“, – teigė nukentėjusioji.
T. Stankūnas: D. Kedys ieškojo pedofilų, bet pats juo buvo
Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažintas ir V. Naruševičienės tėvai – Stasys Stankūnas teisme pasakojo, kad spalio 5-ąją paskambino žmona ir papasakojo, jog sulaukusi anūkės skambučio, jog rado mamą gulinčią kraujuojančią mamą.
„Ji sakė, kad nekalba, šalia guli šautuvas – perskambinau anūkei, ji man tą patį pasakė, vaikas vos iškalbėjo“, – prisiminė jis.
Vyras teigė, kad iš karto skambino policijai ir išvyko į Vaišvydavą, kur gyveno V. Naruševičienė.
„Vaizdas buvo kraupus – savo akimis pamatyti vaiką ir matyti, kas vyksta su anūke, kaip jinai reagavo, radusi savo negyvą motiną ant slenksčio – žmogus laidodamas ir matydamas artimą žmogų nežmoniškai pergyveni, bet savo vaiką matyti, kuris nužudytas už nieką... Ir tai padarė tas, kuris pats būdamas pedofilas ir ieškojo pedofilų – jis pats mano dukrą, kuriai nebuvo šešiolikos metų, tvirkino, ir tą patį padarė su savo vaiku, pasiguldęs manekeną, sutraumavęs jai visą vaikystę“.
„Ne Laima jį (D. Kedį – aut. past.) susirado, jis ją susirado – ji ramybės neturėjo, ir tą siūlo, ir visokias dovanėles, reiškia, žmogus turėjo potraukį mažametėms“, – pabrėžė jis.
S. Stankūnas įsitikinęs, kad šioje istorijoje dar pabaigos nematyti. „Tai toli gražu ne pabaiga – iš mūsų atimtos abi dukros, abi anūkės, nors vyresnioji anūkė ir nežuvo, bet ji keturis metus buvo kaip kalėjime, iš mūsų atimtas ryšys, mes tik telefonu galėjome bendrauti“, – sakė jis.
Vyras teigė, kad jo dukra ne kartą iš D. Kedžio sulaukė grasinimų. „Jis grasindavo, kad jeigu tu bandysi iš manęs paimti dukrą, tai būsi nužudyta, pakasta – ir tą patį sakydavo Violetai, nes ji vis patardavo, kaip elgtis: kreiptis į teisėsaugą ir būtinai išeiti iš namų“, – S. Stankūno teigimu, kai dukra išėjo, „prasidėjo pats įdomiausias dalykas – pedofilija“.
Jis prisiminė, kaip kartą Laimutę nuvežė pasiimti dukros į Kedžių namus – kai motina paėmė ją ant rankų, pribėgęs D. Kedys esą ėmė tampyti už plaukų. „Jis elgėsi kaip žvėris“, – prisiminė S. Stankūnas.
L. Stankūnaitės ir V. Naruševičienės tėvas teisme piktinosi, kad net dabar, kai jau galutiniais teismų sprendimais konstatuota, jog nebuvo jokios pedofilijos, „Drąsos kelio“ frakcijos nariai Seime „iki šiol tyčiojasi kaip galėdami“.
„Netgi Seimo narė išdrįsta žiniasklaidoje pasakoti, kad mano anūkė nuskendo Vokietijoje, – sakė jis. – Ir štai Laimutė Kedienė dabar išdrįso sukurti naują versiją, kad ji vaikščiojo su J Furmanavičiumi, o dukra šokio kažkokiose kareivinėse – niekas neranda būdų, kaip sustabdyti, kiek tai gali tęstis, čia gal amžiaus kančia, kurią teks kentėti“.
Jis teisme taip pat prisiminė, kaip seserys vyko į Generalinę prokuratūrą prašydami skirti apsaugą, tačiau iš jų tik buvo pasityčiota, jog šios bando prisidengti vaikais, o kol kas niekas nieko nenužudė. „Tada jos iš prokuratūros grįžo apsiverkusios“, – sakė S. Stankūnas.
„Aš niekuomet netikėjau, kad D. Kedys, būdamas teisėjos brolis, turėdamas tokį advokatą kaip A. Venckus, turėdami įrodymų negalėtų civilziuotu būdu išspręsti tokį klausimą – tik nesveikas žmogus galėjo šaudyti, o paskui aiškintis, juk dabar matyti, kad pedofilijos nebuvo, buvo tik kerštas, noras parodyti, kad jis yra aukščiau visko, manau, D. Kedį viskam paruošė sesuo, kurios pasisakymai ne ką blogesni už jos brolį, manau, viso šito dalyko iniciatorė buvo N. Venckienė“, – pabrėžė nukentėjusysis.
S. Stankūnas taip pat pareiškė, kad greičiausiai D. Kedys nužudyti L. Stankūnaitę planavo dar spalio 4-ąją, tačiau jos nerado namuose.
T. Stankūnienė: netikėjau, kad D. Kedys gali žudyti
Tuo metu L. Stankūnaitės ir V. Naruševičienės motina Tatjana Stankūnienė teisme prisiminė, kad žudynių dieną sulaukė skambučio iš Violetos.
„Ji sakė, mama, nužudė teisėją J. Furmanavičių, ji kalbėjo, kad man rankos, kojos dreba, nežinau, kaip jaustis, turbūt važiuosiu į Vilnių, – pokalbį su dukra prisiminė ji. – Aš nežinojau, kas tas teisėjas, visiškai negirdėta pavardė, nesupratau, kas čia yra bendro – jeigu būtų A. Ūsas nužudytas, gal kitaip būčiau reagavusi“.
Moteris sakė, kad su dukra telefonu kalbėjosi apie 20 min., o po gero pusvalandžio jai į telefoną paskambino anūkė. „Verkdama ji sakė, kad mamytė guli ant laiptų, kraujas bėga...“, - prisiminė ji.
T. Stankūnienė tvirtino, kad jos dukros Laimutės sugyventinis D. Kedys ne kartą grasino mirtimi, tačiau niekas jo žodžių nepriėmė rimtai. „Jis gąsdino, kad ruošiasi žudyti, bet kai yra tokia teisininkų šeima, kai turi tikrus faktus ir įrodymus, eiti žudyti... Nemaniau, kad tai rimta. Bet kuris protingas žmogus, jeigu žino, kad sesuo yra teisėja, jos vyras, galima sakyti, garsus Kauno advokatas, pusseserė irgi... Jeigu turi faktus, eik teisiniu būdu ir įrodinėk“.
„Motina turėjo dvi dukras, dvi anūkes, ir per vieną dieną, galima sakyti, iš manęs atėmė viską“, - teisme verkė T. Stankūnienė. Ji teigė, kad dar iki šiol negali normaliai bendrauti su L. Stankūnaite – ji vis dar saugoma.
L. Stankūnaitę greičiausiai apklaus nuotoliniu būdu
Pirmadienį darbą baigę teisėjai prie baudžiamosios bylos grįš trečiadienį – į posėdį bus kviečiami A. Ūso tėvai ir našlė.
Be to, teismas šiame posėdyje norėjo apklausti ir L. Stankūnaitę, tačiau valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras Redas Savickas išreiškė pageidavimą jos apklausą atidėti iki kovo pabaigos ir jos apklausą atlikti nuotoliniu būdu – ją iki šiol saugo apsaugininkai.
Tokiai pozicijai pritarė ir L. Stankūnaitei atstovaujantis advokatas Vitalijus Vasilionokas. „Saugumas yra svarbiau“, – advokatas pabrėžė, jog L. Stankūnaitei iki šiol gresia pavojus.
Teismas šio prašymo kol kas nepatenkino – trečiadienį bus paskelbta, kada ir kokiu būdu bus apklausta nukentėjusioji.