Bosas netrukus atsiduria specialioje patalpoje su įvairiausiais grunto žemės paviršiais. Čia net 3–4 valandas su šiuo šuneliu be kilmės dokumentų bus atliekami patys įvariausi testai.
„Vienas mūsų pareigūnų turi šuniuką, kurio tėvai nėra žinomi. Dabar jis tą šuniuką atvežė pas mus tam, kad mes patikrintume, ar jis yra tinkamas tarnybai. Pradžioje buvo žiūrima, kaip jis elgiasi prie tam tikrų situacijų, skirtingų grunto paviršių, kur nauji kvapai, nauji žmonės, triukšmas. Tas gebėjimų tikrinimas tęsis ilgai. Keisis ir vietovės, bus formuojamos naujos užduotys, sukeliamas stresas. Stebėsime, kaip Bosas į jį reaguoja, kaip adaptuojasi po jo, kaip greitai atsistato. Taip pat žiūrėsime, kaip domisi aplinka ir ar stiprūs jo instinktai“, – pasakojo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Kinologinės veiklos vadovas Žydrūnas Karčiauskas.
Kinologinės veiklos vadovo teigimu, veislė ar kilmės dokumentai nėra itin svarbūs, svarbesnės yra asmeninės šuns savybės, jo tinkamumas darbui. Todėl, jei šis pareigūno auginamas šuniukas bus tinkamas valstybės tarnybai, o pareigūnas ir toliau norės jį dresuoti valstybės sienos apsaugai, šuo iš jo bus nupirktas ir taps valstybės. Kaip pasakoja Kinologinės veiklos valdybos vyresnysis specialistas Ričardas Dikas, paprastai perkami maždaug dviejų – trijų mėnesių amžiaus šuniukai. Tik, žinoma, prieš tai jei, kaip ir mažasis Bosas, yra testuojami.
„Pradėkime nuo to, kad šuniukai gali bijoti tamsos, garsų kažkokių, galbūt bėga nuo svetimo žmogaus, bijo slidžių paviršių ir štai po tokių mažų testukų mes jau galime pasakyti, ar jis tinkamas. Aišku, laikui bėgant galima viskam pripratint, bet kam gaišti laiką, jeigu galime geriau atsirinkti geresnį šunelį ir pasiimti sau. Stengiamės jau 2 mėnesių amžiaus šuniuką nupirkti iš veislyno ir iškart atiduoti kinologui“, – pasakojo R. Dikas.
Kinologui, norinčiam dresuoti šunį, keliamios net kelios svarbios sąlygos. Pirmiausia, šunį privalu laikyti pas save namie. Jiems yra duodami specialūs narvai, ėdesys ir kiti būtini daiktai. Taip pat žmogus privalo būti baigęs Pasieniečių mokyklą.
„Pradžioje duodam padirbti su kitu kinologu ir tik vėliau būsimo kinologo klausime, ar tikrai apsisprendė. Ir jeigu žmogus jau pasako, kad apsisprendė, tada taip. Iki 2 metų jauniems kinologams sakau, jeigu tikrai nutarėte būti kinologais, tai bent jau 2 metus turite pamiršti jūras, draugų vakarėlius, nes šuo visą laiką turi būti šalia jūsų. Ir jam nepasakysi, kad palauk iki vakaro, aš tada tave išvesiu į lauką. Juk iki pusės metų reikia 4–5 kartus į lauką. Nepalilksi mamai ar tėčiui“, – kalba R. Dikas.
Šunys dresuojami dešimt savaičių. Kursas išdėstytas pradžioje po savaitę, vėliau po dvi. Pasimokius porą savaičių kinologas su šunimi gauna užduotis ir tęsia tarnybą namuose. Po to vėl atvyksta į Pasieniečių Kinologijos centrą, kur tikrinama, ko jie išmoko namuose. Tarnyboje esantys šunys rengiami kaip universalūs. Jie turi mokėti ir sekti pėdsakais, ir aptikti įvairius daiktus, ir sulaikyti pažeidėją.
„Valstybės sienos apsaugos tarnyba pirmiausia ruošia žalios juostos šunis. Tai yra pėdsekystė, žmogaus paieška miške, patalpose. Tada yra daikto su žmogaus kvapu paieška, kai šuo turi ieškoti ir rasti daikto tam tikroje teritorijoje. Ir patruliavimas, kuomet su šunimi eini šalia valstybės sienos, o jis ieško miške galimai pasislėpusio galimo pažeidėjo. Jis turi užuosti, nubėgti ir jį aploti“, – pasakojo specialistas.
Kai tarnybiniams šunims sukanka dveji metai, jie turi pereiti testavimą, kuriame įvertinama jų drausmė ir paklusnumas. Jei kinologas nusprendžia, kad šuo jau paruoštas, jis gali šį testavimą atlikti ir greičiau – likus porai mėnesių iki dvejų metų sukakties.
Kursų metu kinologai mokomi šunis dresuoti vadinamuoju pozityviu būdu, t. y., kuomet keturkojis, aptikęs ieškomas medžiagas, nepuola jų kapstyti ar draskyti, o tiesiog sustingsta prie įtartino daikto ir taip parodo aptikęs draudžiamas medžiagas.
Kaip ir žmonės, taip ir šunys sensta. Ateina metas, kai šuo nebetinka darbui. Ilgą laiką nebetinkamus tarnybai šunis parduodavo aukciono būdu, o jau keletą metų pirmenybė įsigyti pasenusį šunį, kaip pasakoja Ričardas Dikas, suteikiama pareigūnui – kinologui, su kuriuo šuo praleido visą gyvenimą.