„Būdavo, kad sulaikytieji ir dantis išsimušdavo, kameros nepritaikytos, jos nesaugios sulaikytiesiems. Vyras vis daužė duris. Aš uždėjau antrankius, – pasakojo dabar jau buvęs policijos pareigūnas Vaidas Andriulaitis. – Virve agresyvūs asmenys dažnai buvo surišami, virvė buvo budėtojų dalyje“.
Vadovams virvė nebuvo paslaptis ?
2016 metais istorija apie kankinamą buvo viešai nutylėta. Anot policininko darbą praradusio vyro, dabar jis gailisi savo veiksmų, tačiau tuomet ir elgėsi taip, kaip ir visi. O surišti žmones virve buvo norma. Tą daręs ne tik jis, bet ir kiti kolegos. Trys teisiamųjų suole atsidūrę pareigūnai pasakojo, kad apie virvę, kaip ji ir kam naudojama, viršininkai žinojo ne vienerius metus, tačiau niekas nereagavo, nesutvarkė kamerų taip, kad jose žmonės būtų saugūs, nesusižalotų, nelaužytų kameros plytelių, suoliuko ar durų.
Anot V. Andriulaičio, neretai sulaikytieji siautėja. Sulaikytasis Tomas Staponkus, dėl kurio pareigūnams iškelta baudžiamoji byla, pasak teisiamojo, ne išimtis.
2016 metų gruodį T. Staponkų areštinėje atsidūrė dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Patruliai jį atvežė sulaikę prie baro. Kaip pasakojo V. Andriulaitis, kameroje atsidūręs T. Stapokus daužė duris ir nereagavo į perspėjimus liautis. Kaip pasakojo buvęs pareigūnas, vyras taip žalojosi, tad bandė su kolegomis nuraminti ir uždėjo T. Staponkui antrankius.
Teisiamųjų suole atsidūrė ir dar du V. Andriulaičio kolegos – Rolandas Šimkus ir Džeraldas Malinauskas. Anot kaltinimų, pagrindinis egzekutorius buvo V. Andriulaitis – tai jis uždėjo T. Staponkui antrankius, vėliau prie jų pririšo virvę ir permetė per kameros duris. Jis kaltinamas įtempęs virvę, taip, kad T. Staponkaus rankos buvo pakeltos.
„Jis nekabojo, kaip dešra“
„Jis nekabojo, kaip dešra, siekė kojom žemę. Negaliu pasakyti, ar puse pėdos, ar pirštų galiukais, ar normaliai buvo atsirėmęs į žemę“, – sakė V. Andriulaitis ir patikslino, kad T. Staponkui rankos buvo surakintos už nugaros.
Antras teisme liudijęs R. Šimkus taip pat pasakojo, kad sulaikytieji dažnai siautėja kameroje ir dėl neadekvataus elgesio susižaloja. Tačiau pasakojo, kad jis jau nematė, kai V. Andriulaitis įtempė virvę per duris.
Kodėl areštinėje dirbę pareigūnai nusprendė, kad T. Staponkus susižalos, jie aiškino, kad vyras spardė duris. Tačiau pripažino, kad vyro niekas nestebėjo per kameras. Tai pat nematė, ar virve pririštas vyras kybo, ar stovi stabiliai. R. Šimkus sakė, kad jis nepritarė sulaikytųjų surišimui virve, bet vis tiek palaikė T. Steponkų, kol V. Andriulaitis prie antrankių rišo virvę. Po jis išėjęs ir nematęs, kas vyko toliau.
„Kai būdavo normalus vyresnysis, jis paskirstydavo kas už ką atsakingas. Tuo metu dirbo pamainos vyresnysis Linas Lapinskas. Jis dar gal visko nežinojo. Mes jam nepranešėme, kad surišime sulaikytąjį, viskas vyko ekspromtu“, – sakė R. Šimkus.
Parankinės priemonės: diržas ir virvė
Trečiasis teisiamųjų suole atsidūręs Dž. Malinauskas pasakojo, kad jis matė grumtynes su aršiu sulaikytuoju. Jis ėjo pro šalį, nes L. Lapinskas liepė nuvesti kitą vyrą iš areštinės į tualetą. Eidamas link nurodytos kameros ir pastebėjo grumtynes, stabtelėjo ir palaikė duris.
„Nebuvau įėjęs į tą kamerą, tik palaikiau duris.Su advokatu skaičiavome, kad viskas vyko apie 36 sekundes. Nemačiau, kokios priemonės buvo naudojamos, tik galėjau numatyti. Po to kolega V. Andriulaitis uždarė duris. Virvę mačiau, mačiau, kaip V. Andriulaitis pritvirtino prie durų rankenos, bet kameros vidų nežiūrėjau“, – Dž. Malinauskas.
Visi trys tarnybą praradę pareigūnai tvirtino, kad kamerose ne tik nepritaikytos apriboti žmogaus judėjimo laisvę, jei jis agresyvus, ten ilgą laiką nebuvo net normalios ventiliacijos, tad jos persmelktos šlapimo kvapu.
Kaip tramdyti aršius sulaikytuosius, anot buvusių pareigūnų, nėra aiškiai reglamentuota, tik parašyta, kad galima naudoti parankines priemones. Net kelnių diržas gali būti parankine priemone. Tad pareigūnai patys nusprendė, kad parankine priemone bus virvė. Kas ją ir kada atnešė nė vienas pareigūnų nepamena.
Laikino sulaikymo kameros, anot pareigūnų, tokios prastos, kad ilgai neatlaikė net antivandalinėmis vadinamos kameros. Nuo spardymo stipriai apgadintos durys. O paprastose kamerose net suoliukai, kurių kameroje po vieną, yra taip prastai pritvirtinti, kad kelias kameros viena po kitos remontuojamos.
Dviem iš trijų teisiamų pareigūnų atstovaujantis advokatas Osvaldas Martinkus tikina, kad atsakomybę už veiksmus turi prisiimti ne žemiausio rango pareigūnai, o jų vadovybė, nes viskas vyko su vadovų žinia.
Dž. Malinauskas negailėjo kritikos ir Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariato vadovui Alfonsui Motuzui, esą jis viešai yra kalbėjęs ne tiesą, kad sulaikytųjų tramdymui pareigūnai gali naudoti tramdomuosius marškinius.
„Policija juk ne durnynas. Be to, tokių marškinių policijoje nėra“, – paaiškino Dž. Malinauskas.
Nukentėjęs vyras: jie mane pakabino, nes prašiau išleisti
Kam reikėjo iš viso surišti žmogų, visi trys buvę pareigūnai vieningai tvirtino, kad kitu atveju žmogus būtų susižalojo. Dž. Malinauskas sakė, kad ir A. Matuzas žinojo apie virvę, žinojo, kad ji naudojama, tačiau kaip tinkamai įrengti kamerą, taip ir nebuvo išspręsta.
Nukentėjęs T. Staponkus teisme pasakojo, kad pareigūnai jį pakabino taip, kad stovėjau tik ant vienos kojos. Anot vyro, jis siautėti pradėti tik tada, kai jau pakabino, prieš tiesiog bandė pasikalbėti su pareigūnais, dėl to kelis kartus beldė į duris ir prašė paleisti.
„Iš pradžių atvedę į kamerą liepė gulti ant suolo. Gal buvau prisnūdęs, nepamenu. Po to pabeldžiau į duris, kai atidarė, sakau, aš gi ne koks narkomanas, paleiskite. Jie net nekalbėjo su manimi, užtrenkė duris. Aš vėl beldžiau, nereagavo. Ėmiau pykti, juk ne reikalo uždarė, nesu koks nusikaltėlis, tad jau spyriau į duris“, – pasakojo T. Staponkus.
Vyras sakė, vietoj pokalbio sulaukė antrankių, prie kurių pareigūnai pririšo virvę ir ją permetė per duris.
„Tada jau ėmiau spardyti koja, šaukti, kad vyrai, paleiskit, atsiprašau, jei ką ne taip padariau, žiauriai skaudėjo, bet jie dar labiau įtempė virvę. Aš net iš batų išsiaviau, kad grindis pasiekčiau, žemę siekiau tik pirštų galais“, – pasakojo apie patirtį areštinėje vyras.
Taip apie valandą palaikę, anot T. Staponkaus, staiga atrišo ir paleido: „sako, eik“. Vyras išvyko ne į namus, o į ligoninę. Čia tik po kelių valandų pagaliau pavyko pasikalbėti su gydytoju iš kurio sulaikė klausimo: „tu ką, nori prieš pareigūnus stoti?“ Vyrui atsakius teigiamai, pasakė, kad reikia vykti pas medicinos ekspertus, kurie išduos pažymą apie patirtus su žalojimus.
Anot T. Staponkaus, kai jis parašė pareiškimą apie pareigūnų veiksmus, tikėjo, kad jie atsiprašys. Tačiau to sako nesulaukęs. Vyras sako, kad dėl gydymo patyrė turtinę 350 žalą, nes teko pirkti tepalus, buvo leidžiamos injekcijos. Dėl biuletenio prarado dalį pajamų, o šeimą reikia išlaikyti. Dirbi jis negalėjo apie mėnesį laiko. Po to dėl alkūnės skausmo dar apie porą mėnesių negalėjo dirbti pilnu pajėgumu. Neturtinę žalą vyras įvertino kone 8 tūkstančiais eurų (7650 eurų).
T. Staponkus tikina, kad jis nebuvo toks agresyvus, kad reikėtų taip žiauriai kankinti. Esą viešai apie jį pasirodžiusi informacija, kad jis buvo labai agresyvus, nėra tiesa. T. Staponkus sako, kad lemtingą naktį turėjo žodinį konfliktą su apsaugos darbuotoju, kuris ir iškvietė policiją. Dėl šio konflikto policija protokole nurodė nedidelį chuliganizmą. T. Staponkus už tai jau sumokėjo baudą.
Vyras pripažino, kad tą vakarą buvo išgėręs 5-7 butelius alaus, tad pakankamai gerai suvokė, ką daro ir pareigūnų neįžeidinėjo. Vyras pasakojo, kad po tokios egzekucijos jam skaudėjo visą kūną, temo sąmonė, kai paleido, jautėsi apsvaigęs.
DELFI primena, kad iškart po įvykio Policijai garbės nedaranti istorija buvo nutylėta, visuomenei nepaskelbta, nors dėl pareigūno vardo pažeminimo A. Motuzo pasirašytais įsakymais iš tarnybos buvo atleisti trys ilgamečiai darbuotojai, o jų surengtą egzekuciją toleravęs pamainos vyresnysis nubaustas griežtu papeikimu.
Įstatyme nurodyta, kad draudžiama naudoti fizinę prievartą ir specialiąsias policijos priemones, išskyrus antrankius arba surišimo priemones, prieš moteris, kai akivaizdu, kad jos nėščios, taip pat prieš asmenis, kai akivaizdu, kad jie neįgalūs ar nepilnamečiai (jeigu jų amžius žinomas pareigūnui arba išvaizda atitinka amžių), išskyrus atvejus, kai jie priešinasi pavojingu gyvybei ar sveikatai būdu arba kai šių asmenų grupė užpuola ir šis užpuolimas kelia grėsmę žmonių gyvybei ar sveikatai.