Nuo banditų kulkų krito „Mažeikių naftos” vadovas Gediminas Kiesus, jo sūnus ir vairuotojas, koncerno „Agora“ prezidentas Sigitas Čiapas ir jo vairuotojas, kauniečiai Gintaras Pluščiauskas bei bendrovės „Italiana International“ vadovas Valdas Jakutis. Kai kurių iš jų žudikai ir mirties užsakovai – iki šiol nenustatyti.
Per vieną naktį sumanė tapti verslininku
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmieji į nepažįstamus verslo vandenis nėrė ryžtingi ir drąsūs žmonės. Toks buvo ir kaunietis G. Pluščiauskas. Aukso medaliu baigęs Viduklės vidurinę mokyklą, pradėjo sėkmingą mokslininko karjerą tuometiniame Kauno politechnikos insitute. Buvę G. Pluščiausko bendramoksliai prisimena, kad jis beveik nevartojo alkoholio, lankė plaukimo treniruotes, kūrė eiles. Pasak G. Pluščiausko artimųjų, 14-os išradimų autorius tapti verslininku apsisprendė per vieną naktį.
Po kurio laiko G. Pluščiauskas apsistojo Vokietijoje, Hamburge, kur ėmėsi prekybos metalais ir alkoholiniais gėrimais. Po kelerių metų jis tapo kito garsaus anų laikų Kauno verslininko Sigito Čiapo partneriu. Verslas jiems puikiai sekėsi. Nuolat didindami savo operacijų apimtis, partneriai netrukus tapo stambiais žaidėjais didmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais rinkoje.
Sužinoję apie tokią sėkmę, Kauno „Daktarai“ Plaščiai – taip jie vadino G. Pluščiauską - pasiūlė apsaugos paslaugas. Verslininkas jos kategoriškai atsisakė.
1994 metais, praėjus trims valandoms po ginkluoto išpuolio, G. Pluščiausko gyvybė užgeso Hamburgo ligoninėje. Daugelis kaunietį gerai pažinojusių žmonių įsitikinę, kad verslininką nužudė jo skolininkai, nenorėję grąžinti didžiulių jiems paskolintų pinigų. Taip manė ir G. Pluščiausko artimieji.
„Ir šioje byloje matėsi irgi neaiškus ir Daktarų, ir S. Čiapo dalyvavimas. Pats S. Čiapas kėlė versijas, kad kiti nužudė G. Pluščiauską. Tačiau jo artimieji teigė, kad prie šio nusikaltimo galėjo prisidėti ir pats S. Čiapas”, - „Mafijos kronikose” kalbėjo buvęs ilgametis prokuroras Algimantas Kliunka, kuriam betarpiškai yra tekę bendrauti su S. Čiapu.
Konfliktas dėl milijonų
Po G. Pluščiausko laidotuvių verslininko našlė Jorinda dėl savo vyro žūties viešai apkaltino S. Čiapą. Esą jis savo partneriui buvo skolingas net 3,5 milijono tuometinių Vokietijos markių. Dėl tokių pareiškimų G. Pluščiausko našlei teko bylinėtis teismuose, tačiau savo teisybės ji neįrodė. Verslininko žudikai taip ir nebuvo išaiškinti, nors teisėsaugininkai nutuokia, kieno tai darbas.
Apie G. Pluščiausko žmogžudystę prasitarė ir vienas įslaptintas paskutinės „Daktarų“ bylos liudytojas: „Nežinau su kokio konkrečiai asmens nužudymu tai susiję, tačiau 1994 metais, Rolandas Zaveckas – Džempis ir Žymantas Janiselis – Jautis buvo išvažiavę į Vokietiją ir paskui kurį laiką buvo pradingę. Tuo metu Kaune ir spaudoje pradėjo sklisti kalbos, kad Vokietijoje nužudytas verslininkas lietuvis, kažkoks buvęs sportininkas. Kartą būnant „Vilijos“ restorane girdėjau kalbas, kad dabar įtarimai kris ant „Vileikos“ „chebros“. Aš nežinau ką tokį konkrečiai Vokietijoje galėjo nužudyti Džempis ir Jautis, bet tuo laikotarpiu spaudoje buvo rašoma apie kažkokio žinomo asmens nužudymą toje šalyje“.
„Ši byla vis dar neištirta, - kalbėjo A. Kliunka. – Iš pradžių bandžiau inicijuoti ikiteisminį tyrimą. Tačiau niekas nenorėjo tirti šios žmogžudystės. Sakė, kad įvykis kitoje valstybėje. Tuomet pasiūliau G. Pluščiausko broliui parašyti skundą į Seimą. Kai toks raštas pasiekia įvairius komitetus ir vadovus, tada jau visi ima reaguoti, kad reikia pradėti parengtinį tardymą. Tuo labiau buvo duomenų, kad žudikai kalbėjo lietuvių kalba. Tai aišku, kad visa tai įvykdė mūsų šalies piliečiai. Taip pat ieškoti kontaktų su Vokietijos teisėsaugos insititucijomis, bet jiems susidarė įspūdis, kad daug dėmesio neverta skirti. Jie manė, kad tai rusų mafijos reikalai, o mūsiškė teisėsauga tik formaliai atliko tyrimą ir nužudymo netyrė. Atidavė bylos kopiją ir aš net dabar bandau skatinti, kad tą tyrimą atnaujintų, nes vis dėlto yra šiek tiek gauta informacijos betiriant Kauno „Daktarų“ grupuotės veiklą. Be to, šiuolaikiniai metodai leidžia tirti išsamiau: pėsakus, tam tikrus daiktus, ir mūsiškė teisėsauga įgijo tam tikrą profesionalumą. Generaliniam prokurorui parašius skundą prieš dvejus metus buvo pranešta, kad skundas nagrinėjamas. Deja, atsakymas negautas iki šiol. Tada buvo nutarta, kad reikia išversti iš vokiečių kalbos dokumentus ir juos taip ir vertė. Visa tai kažkur įstrigo”.
KGB mokyklos auklėtinis šoko į verslą
Buvęs G. Pluščiausko verslo partneris S. Čiapas išsiskiria netgi tarp itin spalvingų to meto verslininkų. Tarnybą sovietų kariuomenėje jis atliko Kaune, Žemuosiuose Šančiuose dislokuotame desantininkų dalinyje, vėliau buvo rekomenduotas į aukštąją KGB mokyklą Maskvoje. Ten jis gavo karinį ir teisinį išsilavinimą, išmoko vokiečių kalbą. S. Čiapą jo dėstytojai vertino aukštai, todėl jis buvo ruošiamas diplomatiniam darbui, praktiką atlikdavo užsienio šalių ambasadose. Puikiai besiklostančią karjerą nutraukė Lietuvos nepriklausomybės atgavimas. Grįžęs į gimtąjį Kauną S. Čiapas nėrė į verslą.
„Jis mokėjo kelias užsienio kalbas, turėjo ryšių užsienio šalyje ir visa tai panaudojo verslui, nes turėjo šeimą, kurią labai mylėjo ir tris vaikus, kuriais be galo rūpinosi. Rūpinosi jų ateitimi, o kaip kitaip gali pasirūpint, negu kad sukaupdamas pinigus ir išnaudodamas tą galimybę, kuri turbūt nebuvo visai teisėta, - prisiminė Juozas Rimkevičius, buvęs ilgametis kriminalistas. - Pagal mūsų, teisėsaugininkų,vertinimą, šis žmogus - tai buvęs žvalgybos karininkas, kuris pasidavė į verslą, nes neliko tos šalies, kuriai jis tarnavo”.
Apie S. Čiapą neblogai atsiliepė ir buvęs „Daktarų“ gaujos garsenybės Henriko Daktaro bičiulis, pravarde Kapucinas.
„Tai buvo žiauriai išprusęs žmogus. Kaip ir dėl ko jis susidėjo su H. Daktaru, neįsivaizduoju. Tuo metu vis, kurie darė biznį, visi gi mokėdavo duokles nusikaltėliams. Nebuvo tokio, kad nemokės ir nemoka. O jei toks ir atsirasdavo, tai greitai pranykdavo, - atvirai kalbėjo Kapucinas. - Arba jo biznis pranykdavo, jis pasidarydavo niekam neįdomus. Čiapas buvo išskirtinai protingas žmogus, o kai buvo tokie laikai, jis negalėjo išsiversti be jo. Jis nebuvo iš tų, kurie privalėjo už sėkmingai įsuktą verslą mokėti tą vadinamąją „dolią” (procentą, pelno mokestį banditams, - red. past.), bet turėdavo į biznį kažkiek priimti H. Daktarą”.
Buvęs generalinis prokuroras, dabartinis politikas Artūras Paulauskas teigė girdėjęs, kad S. Čiapas buvo baigęs Maskvoje KGB mokyklą, tik iš kažkur nugirdęs, kad kaunietis šios mokyklos diplomo negavo, nes Lietuvoje prasidėjus revoliuciniams procesams, jis pasitraukęs. Grįžo į Lietuvą, sugrįžo į Kauną ir pradėjo verslą.
„Tas verslas, matyt, tuo metu negalėjo būti plėtojamas be nusikaltėlių: arba su jais, arba bent jau privalėdavai jiems mokėti duoklę. Čiapas palaikė labai tamprius ryšius su H. Daktaru. Jų santykiai buvo pakankamai draugiški, bendravo ir šeimomis. Jis nusikaltėlių tarpe turėjo užsitarnavęs nemažą pasitikėjimą”, - pastebėjo A. Paulauskas.
Prabangus kruizas po Viduržiemio jūrą
S. Čiapas viską darydavo su užmoju. Greitai suvokęs, kad tuometinės sąlygomis neįmanoma sukurti stambaus verslo nebendradarbiaujant su banditais, jis ėmėsi žygių šiai problemai spręsti – suorganizavo bendrą verslininkų ir gangsterių kruizą.
„Šio pasiplaukiojimo tikslas buvo suvesti į vieną vietą tuos žmones, kurie atstovavo verslą - legalų ar pusiau legalų. Jis sukvietė ir verslą aptarnaujančių banditų atstovus, - prisiminė J. Rimkevičius. – Čiapo tikslas buvo, kad būtų tiesioginė betarpiška pažintis, kažkokie pokalbiai, o visa tai sukuria teigiamą aplinką tolimesniam verslui, be konfliktų. Tuometinis karas su banditais buvo žiaurus. O karo su žiaurumais, kraujais ir sprogdinimais Kaune ypatingai niekas nenorėjo. Kaune visi verslininkai bandė susitarti gražiuoju. Ir galų gale, jiems dažnai tai pavykdavo. Tarp savęs buvo pas juos ne vien tik aiškinimosi, bet ir šaudymų, ir žudymų, ir mušimų, ir išvežimų į mišką ar kabinimų ant medžio, bet galų gale ta situacija buvo šiaip ne taip pusiau subalansuota. Kitur viskas klostėsi kur kas griežčiau. Buvo daugiau kraujo, šaudymo, daugiau sprogdinimų – tam pačiam Vilniuje ar Klaipėdoje. Todėl manau, kad šio kruizo suorganizavimas tai buvo labai gudrus S. Čiapo ėjimas. Galų gale, tuo jis ir kažkokį tikslą pasiekė”.
„Daktarai“ nusitaikė į šalies alkoholio pramonę
Užsitikrinus galingiausios Lietuvos nusikaltėlių gaujos paramą, S. Čiapo verslas suklestėjo. Jo aplinkos žmonių teigimu, paskutiniais savo gyvenimo metais jis alkoholio siuntas pirkdavo milžiniškais kiekiais – laivais tiesiai iš gamintojų Vokietijoje, kur dažniausiai derybas su alkoholio gamintojais vesdavo G. Pluščiauskas. Netrukus S. Čiapui ir „Daktarams“ vien prekybos alkoholiu pradėjo nebeužtekti – jie nusitaikė į visą Lietuvos alkoholio pramonę.
„Tais laikais H. Daktaras buvo pasiryžęs perimti visą alkoholio pramonės kontrolę, pradedant Alytumi, vėliau Utenos alaus fabriku, „Stumbro” gamykla. Schemos ten buvo pakankamai paprastos. Tada Anykščiuose, Utenoje praktiškai jau veikė jo kontroliuojamos įmonės. Direktoriai buvo arba jo pastatyti, arba jam lojalūs”, - prisiminė A. Paulauskas.
Pirmasis, kuris ryžtingai pasipriešino augančios daktarų alkoholio imperijos plėtrai buvo „Alitos” gamyklos direktorius. Pagalbos jis kreipėsi į prokurorus ir į tuometinį Alytaus policijos vadovą, būsimąjį generalinį komisarą Vytautą Grigaravičių.
„Gavome duomenų, kad Daktarai skverbiasi į „Alitos” gamyklą, - pasakoja A. Kliunka. - Buvo gauta žinių, kad ten atvyko tam tikri tariami verslininkai, o H. Daktaras nieko nekalbėjo, bet vien tik savo buvimu darė poveikį. Po to gamyklos direktorius buvo kviečiamas į Kauną, į jų sambūrius, bet jis jų atsikratė, sakydamas, kad vienas iš tų, kuris reikalauja atiduoti realizaciją, tegul atsiskaito už anksčiau suteiktus ir neapmokėtus alkoholio produktus. Tiesa, H. Daktaras, S. Čiapas, Vaidotas Stankevičius, pravarde Smauglys, vienas buvęs partinis darbuotojas bei kai kurie verslininkai sukūrė distributorių asociaciją. Šioje asociacijoje buvo toks reikalavimas, kad norint į ją patekti reikia sumokėti stojimo mokestį - tai irgi tam tikra duoklės forma. Po to leidžiama prekiauti, imti iš alkoholio pramonės įmonių tik tiems, kurie yra asociacijos nariai. Pardavus alkoholį, atsiskaičius su įmonėmis, iš to pelno vėl tenka dalintis su asociacija. Tada Alytuje buvo pasiūlyta – jeigu kitur asociacijos nariai gaudavo alkoholį, 12 procentų jiems tekdavo sumokėti, o kas ne – buvo pareikalauta visą realizaciją atiduoti jiems”.
Tokias „Daktarų“ užmačias kuravo aukšti valsybės pareigūnai.
„Alitos” direktoriui teko atlaikyti savo tiesioginių viršininkų spaudimą.
„Yra duomenų, kad H. Daktarui su kitais atvykus į Alytaus šampano gamyklą, jos direktorius susilaukė skambučio iš Žemės ūkio viceministro, kuris tuo metu kuravo alkoholio pramonę. Aiškiai buvo pasakyta, kad atvyks tokie žmonės, todėl tu geriau neprieštarauk ir susitik su jais. Vėliau tas asmuo ne kartą pretendavo į postus ir vėliau buvo net tapęs Seimo nariu”.
Apklausose kai ką buvo linkęs nutylėti
Iki šiol neaišku, kokia juoda katė perbėgo tarp S. Čiapo ir H. Daktaro, tačiau vieną gražią dieną verslininkas staiga savo noru pradėjo teikti pareigūnams informaciją apie „Daktarų“ grupuotę.
„Dabar nebegaliu tiksliai prisiminti, kokia tikroji jų susipykimo priežastis. Bet aš prisimenu, kad S. Čiapą labiausiai įžeidė ir jis kaip motyvą pasakė, kodėl jis sutiko duot parodymus. Jį supykdė tai, kad banditai susprogdino jo žmonos grožio saloną. Po to įvykio jis pasakė – jeigu jau šitokiais metodais, tai aš tada bendradarbiauju ir dedu ant stalo viską ką žinau”, - sakė A. Paulauskas.
„Iš pradžių S. Čiapas bandė prokuratūros vadovams skųsti, kad kišuosi į privatų verslą, bet vėliau jis sukonfliktavo su H. Daktaru ir atsiprašė manęs, - prisimena A. Kliunka. – Tada jis pradėjo teikti informaciją apie alkoholio distribuciją, apie įmones, kaip čia skirstomas gautas pelnas, kaip čia grobstoma, kaip neatsiskaitoma, mes su juo apie tai ilgai bendravome. Pasiūliau tarp tų distributorių įterpti netikrą, priedanginę verslo įmonę, kuri galėtų stebėti verslo procesus iš vidaus. Tačiau vienas aukštas to meto pareigūnas, kuriam nukreipiau S. Čiapą, kažkodėl to nepadarė, o priešingai – išklausęs S. Čiapą, ėmė apie jį rašyti pažymas valstybės vadovams”.
Informacijos gausa prokurorus apstulbino. Iki tol dar niekas iš artimiausių H. Daktaro aplinkos žmonių nebuvo sutikęs benradarbiauti su teisėsauga. Pareigūnai suprato, kad jų rankose – tikras lobis.
„S. Čiapas buvo, ko gero, pirmasis Lietuvoje, kuris taip atvirai ir tiek daug galėjo papasakoti apie tuo metu egzistavusį Kauno nusikalstamą pasaulį, - „Mafijos kronikose” pabrėžė A. Paulauskas. – Jis labai sklandžiai ir aiškiai dėstydavo. Tik, kai mes spausdavom jį šnekant apie konkrečius nusikaltimus - kas žudo, sprogdina, gabena kontrabandą, tai neretai tą informaciją iš jo dažnai tekdavo plėšti tarsi su replėmis. Kai kada pagalvodavau, kad turbūt ir jis sudalyvavęs kai kuriuose epizoduose, tai jam kaip ir sunkoka viską atvirai pasakoti”.
Teisėsaugininkai suprato, kad S. Čiapas, pradėjęs teikti jiems parodymus, labai rizikuoja ir ne kartą jį dėl to perspėjo. Tačiau tuomet klestėjusios bendrovės„Agora” prezidentas į savo saugumą žiūrėjo gana atsainiai.
„Savo iniciatyva ėmiausi rūpintis S. Čiapo apsauga, - teigė A. Kliunka. - Kadangi jis turėjo savo apsaugą, teko rūpintis bent jau ginklo išdavimu. Bet tada pradėjo prieštarauti kai kurie Kauno policininkai. Apie juos mes žinojom daug neigiamų faktų, bet niekaip negalėjome įtakoti, kad juos atleistų iš tarnybos. Jie vėliau patys išėjo, o kai kurie vertėsi verslu su Daktarais. Vienas iš jų net važinėjo buvusiu H. Daktaro Mersedesu”.
Mirties nuosprendį S. Čiapas sau pasirašė tada, kai sutiko liudyti savo apsaugos viršininko Jurijaus Milevskio byloje. „Daktarų“ „torpedos“ pagrobė J. Milevskio aumobilį, kurį, tarpinikaujant H. Daktarui, jis vėliau išsipirko. Kaip paaiškėjo vėliau, didžiausia S. Čiapo klaida buvo ta, kad jis atvirai apie viską papasakojo žurnalistams.
Iškart pastebėjo „Daktarų“ braižą
1996-ųjų balandžio 5 dieną trys žudikai iš Kalašnikov automatų paleido 55 šūvius, 44 iš jų pataikė į S. Čiapą. Verslininkas žuvo vietoje. Tą pačią dieną operuojamas Kauno klinikose mirė vairuotojas Vincas Varnas. S. Čiapo žmona Jolanta, sėdėjusi ant galinės automobilio sėdynės liko gyva tik laimingo atsitiktinumo dėka – matyt, nusikaltėliai jos paprasčiausiai nepastebėjo.
Įžūliai, vidury dienos įvykdytas šaltakraujiškas išpuolis sukrėtė visą Lietuvą. Apie tai pranešė visos šalies žiniasklaidos priemonės.
„Kaip ir Rimanto Grainio susprogdinimas (trečioje„Mafijos kronikų” serijoje plačiai parodyta istorija) dienos metu prie Vyriausybės, taip ir S. Čiapo sušaudymas, vienas iš tokių organizuotų gaujų nužudymo būdų, kad parodyti savo jėgą, - kalbėjo buvęs ilgametis kriminalistas Visvaldas Račkauskas. – Siekis parodyti savo jėgą, savo įžūlumą, t.y. nesiskaitymas su niekuo. Reikia – susprogdinsim net Vyriausybės kieme, jiegu jiems to reikia – sušaudysim automibilyje prie namų, nesvarbu kiek ten aplinkui žmonių būtų. Tai rodė visišką nesiskaitymą, tam kad kiti pasjustų banditizmo jėgą”.
Kam naudingiausia S. Čiapo mirtis, kas yra šių žudynių sumanytojai ir užsakovai visiems buvo aišku iš karto. Abejonių nekilo niekam.
„Aš iškart supratau, kad tai jų darbas, - prisipažino artimai Daktarų bosus pažinojęs Kapucinas. - Jei manęs net klausė... Ten prie S. Čiapo gyveno vienas žmogelis. Ir jie pagalvojo, kad jis mano draugas. Kartą pats Daktaras paskambino iš kalėjimo ir sako: Nuvažiuok į „Vileiką”, reikia pakalbėti tenai. Nuvažiavau su Abarium (Egidijumi, Gogos pravarde) susitikti. Abarius sako: Tu pažįsti tą bachurą. Reikia ten pas jį į namą įsodinti žmogų. Sakau, kaip suprast? Nu ten, sako, Sigis netoli gyvena, reikia biški pasekt. Bet tai aš to žmogaus gerai nepažįstu. Aš tą žmogų iš matymo pažinojau, sykį sveikinausi, bet jokių reikalų neturėjęs ir nekalbėjęs. Ir kad taip kalbėt aš ir negalėčiau, tuo labiau, kad į tuos reikalus lįst nenorėjau. Atsakiau, kad aš jo gerai nepažįstu, tu kažkur kitur ieškok, kreipkis. Bet paskui, kiek sužinojau, tai surado jie to žmogaus pažįstamą ir vis tik tenai savo žmogų įsodino, kuris sekė Čiapą. Kai Abarius taip pasakė, tai ką sakau: Sigis jau kažkas blogo? Jis atšovė: Užkniso, reik tvarką daryt. Ir kai nutiko tas įvykis, tai aš supratau, kokią tvarką jie norėjo padaryti”.
Nepaisant gausybės netiesioginių įrodymų, pareigūnams taip ir nepavyko pasiekti, kad už S. Čiapo nužudymą būtų nuteistas H. Daktaras. Iš trijų žudynių vykdytojų irgi buvo nustatytas tik vienas – Aleksandras Solomka, pravarde Saša Somas. Jam bausmės irgi pavyko išvengti, nes 1999-ųjų pabaigoje jis labai įtartinomis aplinkybėmis žuvo autoavarijoje Lenkijoje.
Paskutinėje „Daktarų“ byloje vienas iš liudytojų pasakojo, kad S. Čiapo žmogžudystė galėjo būti finansuojama ne iš bendros „Daktarų“ kasos, o dar vieno garsaus kauniečio verslininko Valdo Jakučio lėšomis.
V. Jakutis su S. Čiapu buvo bendramoksliai – jie mokėsi vienoje Kauno vidurinėje mokykloje. Abu nors ir nedraugavo, bet sutardavo neblogai, kol praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje nepradėjo konkuruoti alkoholio prekybos versle.
Nei G. Pluščiausko, nei S. Čiapo, nei V. Jakučio nužudymo užsakovai ir vykdytojai nenustatyti iki šiol ir vargu ar kada nors bus išaiškinti.
„Mafijos kronikos – su Dailiumi Dargiu“, pirmadieniais, 20 val., per TV3.